Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Bėda iškyla į paviršių; septyneri metai ten, kur tau nepatinka, — ilgas laiko tarpas. Na, aš bent jau jaučiau, kad Franė saugi; man tai visada buvo svarbiausia. Franė gyveno lyg pakibusi tarp rojaus ir pragaro. Ji dėl to per daug nesijaudino, leido laiką su meškute Suze — taigi ir aš gana ramiai plaukiau pasroviui.

Mudu su Lili universitete studijavom amerikiečių literatūrą (Felgeburt buvo labai patenkinta). Lili šią specializaciją pasirinko, be abejo, todėl, kad norėjo būti rašytoja — ji norėjo bent kiek paaugti. Aš — todėl, kad tikėjausi šitaip, netiesiogiai, prisigretinti prie sunkiai prieinamos panelės Persileidėlės; man tai atrodė labai romantiška. Franė studijavo pasaulio dramaturgiją — ji visada buvo kiečiausia iš mūsų visų, mes negalėjom jai prilygti. O Frankas paklausė motiniško ir tikrai radikalaus Švanger patarimo; Frankas pasirinko ekonomiką. Žinodami, kokie yra tėtis ir Froidas, mes visi supratom, kad kuris nors iš mūsų turėtų ją studijuoti. Frankas buvo tas, kuris vėliau mus visus išgelbėjo, taigi mes visi dėkingi ekonomikai. Tiesą sakant, Frankas studijavo du pagrindinius dalykus, nors baigęs universitetą gavo tik vieną — ekonomisto — diplomą. Manau, galima sakyti, kad Frankas kaip neprofilinę discipliną studijavo pasaulio religijas. „Pažink savo priešą“, — šypsodamasis sakydavo Frankas.

Ištisus septynerius metus mes visi tarytum plūduriavom vandens paviršiuje. Mokėmės vokiečių kalbos, tačiau tarpusavyje kalbėjomės tik savo gimtąja. Studijavom literatūrą, dramaturgiją, ekonomiką, pasaulio religijas, bet kiekvieną kartą, vos pamatę Froido beisbolo lazdą, vis skaudžiau pajusdavom, kaip ilgimės beisbolo šalies (nors nė vienas iš tikrųjų nesidomėjom tuo žaidimu, matydami Louisville Slugger lazdą vos sulaikydavom ašaras). Iš prostitučių sužinojom, kad už senamiesčio ribų pelningiausias naktinių plaštakių medžioklės plotas — Mariahilferio gatvė. Visos prostitutės sakė, kad išvis mestų šį darbą, jei kada būtų išstumtos Į prasčiausius rajonus už Vakarų geležinkelio stoties, prie „Kaffee Eden“ ar į Gaudenzdorfer Gtirte l parką, kur pasidulkinimas stačiomis kainuoja tik šimtą šilingų. Iš radikalų sužinojom, kad prostitucija Vienoje oficialiai netgi nėra legali, — kaip anksčiau manėm, — kad kai kurios prostitutės įsiregistravusios ir „žaidžia pagal taisykles“, tikrinasi sveikatą, gaudo klientus tik ten, kur joms leidžiama; tačiau yra ir „piračių“, kurios nė neketina registruotis arba nebeturi Btich l (licencijos), bet dirba toliau: radikalai sakė, kad septintojo dešimtmečio pradžioje Vienoje buvo beveik tūkstantis įsiregistravusių prostitučių; kad dekadansas spartėja, artindamas revoliuciją.

Kokia iš tikrųjų turėtų būti ta revoliucija, mes taip ir nesužinojom. Gal to gerai nežinojo ir kai kurie radikalai.

„Turi Btich l ?“ — klausdavom vienas kito mes, vaikai, eidami į mokyklą, o vėliau — į universitetą.

Arba sakydavom: „Ramiai praeik pro atdarus langus.“ Tai buvo mūsų Pelių Karaliaus mėgstamas priedainis.

Mūsų tėvas, netekęs mamos, tarytum išnyko kaip asmenybė. Visus tuos septynerius metus mes, vaikai, jautėm, kad jis šalia mūsų, bet veikiau kaip kokia dvasia, o ne žmogus. Buvo švelnus, kartais netgi per daug jausmingas. Tačiau mums atrodė, kad jį praradom (kaip tėvą), — taip pat, kaip netekom mamos ir Ego, — be to, mes turbūt numanėm, jog jis turės dar kartą patirti baisią, bet jau apčiuopiamesnę kančią, kad vėl taptų tokiu žmogumi, koks buvo, kad iš tikrųjų vėl būtų asmenybė; ta prasme, kuria asmenybės buvo Egas ir Ajovos Bobas. Kartais man į galvą ateidavo mintis, kad tėtis, ko gero, blankesnė asmenybė negu Froidas. Mes septynerius metus ilgėjomės savo tėvo, tarsi ir jis būtų skridęs tuo lėktuvu. Laukėm, kada vėl išvysim jį, mūsų didvyrį, ir gal šiek tiek nerimavom dėl to, koks jis bus, — kadangi pavyzdžiu tėtis ėmė Froidą, mes negalėjom jaustis ramūs.

Po septynerių metų man sukako dvidešimt dveji; Lili, vis mėgindama paaugti, sulaukė aštuoniolikos. Franei suėjo dvidešimt treji, ir Čiperis Davas jai vis dar buvo „pirmas“, o meškutė Suzė — vienintelė. Dvidešimt ketverių metų Frankas užsiaugino barzdą. Ta jo barzda mus trikdė beveik taip pat kaip ir Lili noras būti rašytoja.

Mobi Dikas paskandino „Pekodą“, ir tik Izmaelis išliko gyvas, daug kartų, kad papasakotų tą istoriją panelei Felgeburt, o ji perpasakotų mums. Studijuodamas universitete aš vis kaulydavau Felgeburt, kad ji man garsiai skaitytų „Mobi Diką“.

— Negaliu pats skaityti šitos knygos. Turiu girdėti, kaip skaitai tu, — maldaudavau.

Šitaip pagaliau patekau į ankštą, netvarkingą Felgeburt kambarėlį už rotušės, netoli universiteto. Ji skaitydavo man vakarais; o aš mėgindavau iš jos išpešti, kodėl kai kurie radikalai kartais ir naktį praleidžia „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje.

— Žinai, amerikiečių literatūra nuo visų kitų pasaulio šalių literatūros skiriasi tik tuo, kad ji kupina lengvabūdiško, nelogiško viltingumo. Techniniu požiūriu ji gana sudėtinga, o ideologiniu — naivi, — kartą pasakė Felgeburt, kai mudu ėjom į jos kambarėlį.

Frankas galiausiai suprato mano užuominas ir liovėsi vaikščiojęs drauge su mumis, — nors jam prireikė gal penkerių metų, kad susiprastų. Tą vakarą, kai Felgeburt pareiškė, kad amerikiečių literatūra „techniniu požiūriu gana sudėtinga, o ideologiniu — naivi“, aš nemėginau jos pirmąkart pabučiuoti. Po žodžių „o ideologiniu — naivi“, mano manymu, buvo tikrai netinkamas laikas bučiniui.

Tą vakarą, kai pirmą kartą pabučiavau Felgeburt, mudu buvom jos kambarėlyje. Ji kaip tik baigė skaityti tą skyrių, kur Ahabas atsisako padėti „Rachelės“ kapitonui ieškoti prapuolusio sūnaus. Felgeburt neturėjo jokių baldų; jos kambarėlyje buvo tik begalė knygų ir ant grindų patiestas čiužinys — viengulis čiužinys — ir viena stalinė lempa, irgi ant grindų. Nykus jos būstas atrodė nuobodus ir sausakimšas kaip koks žodynas — ir bedvasis kaip Ernsto logika. Ten aš palinkau skersai nepatogaus guolio ir pabučiavau Felgeburt į lūpas.

— Nereikia, — tarė Felgeburt, bet aš vis tiek ją bučiavau, kol ji galiausiai atsakė į mano bučinį. — Tu turi iš čia dingti, — sumurmėjo Felgeburt, atsigulusi aukštielninka ir prisitraukusi mane prie savęs.

— Dabar? — paklausiau.

— Ne, dabar nebūtina, — tarė ji. Paskui atsisėdo ir ėmė nusirenginėti — taip pat, kaip pasižymėdavo „Mobi Diko“ vietą, iki kurios perskaitė: abejingai.

— Turiu dingti po to ? — paklausiau, irgi nusirengdamas.

— Jei nori, — atsakė Felgeburt. — Turėjau galvoje, kad tau reikia dingti iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio. Tau ir visai jūsų šeimai. Išvykite , — patarė. — Išvykite iki rudens sezono.

— Kokio rudens sezono? — nesupratau, dabar jau buvau visiškai nuogas. Man dingtelėjo, kad tuoj prasidės Jaunėlio Džounso rudens sezonas Klivlando Browns komandoje.

— Operos sezono, — tarė Felgeburt, pagaliau nusirengusi.

Ji buvo plonytė kaip novelė, kaip trumpiausios apysakos, kurias ji skaitė Lili. Galėjai pamanyti, kad visos tos knygos, kurių pilna jos kambaryje, užuot teikusios jai peno, jau seniai pačios minta ja ir tuoj visiškai suės.

— Operos sezonas prasidės rudenį, — paaiškino man Felgeburt, — iki to laiko tu ir visa jūsų šeima turite išvykti iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio. Pažadėk man, — tarė, sustabdydama mane, kai jau buvau beužguląs jos liesą kūnelį.