Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Pensilvanija — trisdešimt penki karinis jūrų laivynas — šeši! — skaitydavo Franė, ir mes visi šūkaudavom iš džiaugsmo.

O vėliau: Cleveland Browns — 28, New York Giants — 14. Baltimore Colts — 21, vargšai Browns — 17. Jaunėlis Franei beveik nieko daugiau nerašydavo ir retkarčiais atsiunčiamuose laiškuose, tik pranešdavo tas pačias naujienas, bet mums kažkodėl būdavo ypač įdomu kai ką apie jį sužinoti taip netiesiogiai, po kelių dienų, iš „Herald Tribūne“ pranešamų futbolo rungtynių rezultatų.

— Kai prieisim Judengasse, suksim į dešinę! — nurodinėjo mums Froidas. Ir mes eidavom Žydų skersgatviu iki Šv. Ruprechto bažnyčios.

— Vienuoliktas amžius, — murmėdavo Frankas. Kuo senesni laikai, tuo Frankui būdavo geriau.

Paskui žingsniuodavom žemyn, prie Dunojaus kanalo; ten, kalvos papėdėje, ant Pranciškaus Juozapo krantinės, buvo paminklas, prie kurio Froidas mus dažnai atsivesdavo: marmurinė plokštė gestapo, kurio būstinė buvo toje vietoje, nužudytų žmonių atminimui.

— Čia! — surikdavo Froidas, trypdamas kojomis ir taukšėdamas beisbolo lazda. — Pasakokit, kaip atrodo šita plokštė! Aš jos nemačiau!

Žinoma: juk jis apako vienoje iš stovyklų. Ten kažkas nesėkmingai eksperimentavo su jo akimis.

— Ne, ne vasaros stovykloje, — turėjo paaiškinti Lili Franė, nes Lili visada bijojo, kad bus išsiųsta į vasaros stovyklą, ir nė kiek nenustebo išgirdusi, jog stovyklautojai šitaip kankinami.

— Ne vasaros stovykloje, Lili, — tarė Frankas. — Froidas buvo mirties stovykloje.

— Bet Herr Tod manęs taip ir nesurado, — pasakė Lili Froidas. — Ponia Mirtis daug kartų užsuko, bet vis neužtikdavo manęs namie.

Ne kas kitas, o Froidas mums papasakojo, kad nuogos prie Naujojo turgaus esančio fontano figūros, — Dievo apvaizdos, arba Donerio fontano, nes jį sukūrė Doneris, — iš tikrųjų yra kopijos. Jų originalai buvo Žemutiniame Belvederyje. Tas figūras, simbolizuojančias vandenį kaip gyvybės šaltinį, pasmerkė Marija Teresė.

— Ji buvo tikra kalė, — pasakojo Froidas. — Įkūrė Skaistybės komisiją.

— Ir ką ji veikė? — paklausė Franė. — Ta Skaistybės komisija.

— O ką ji galėjo nuveikti? — atsakė Froidas. — Ką tokie žmonės apskritai gali padaryti? Jie matė, kad sekso, šiaip ar taip, nesuvaldys, todėl prikibo prie kelių fontanų.

Netgi Froido — ano Froido — Viena buvo liūdnai pagarsėjusi tuo, kad ten niekas negalėjo suvaldyti sekso, tačiau tada, jau karalienės Viktorijos laikais, gyvenę Marijos Teresės kadaise įkurtos Skaistybės komisijos narių kolegos vis tiek labai stengėsi.

— Tais laikais, — žavėdamasis pasakė Froidas, — prostitutėms būdavo leidžiama ieškoti klientų netgi Operos teatre, tarp žiūrovų.

— Per pertraukas, — pridūrė Frankas, na, jei mes kartais nežinotume.

Frankas labiausiai mėgdavo su Froidu nueiti į Imperatorių kriptą — Kaisergruft — Kapucinų bažnyčios požemiuose. Ten buvo laidojami Habsburgai, nuo tūkstantis šeši šimtai trisdešimt trečiųjų. Ten ilsisi ir ta dorovės sergėtoja, Marija Teresė. Bet jos širdis palaidota kitur. Visi toje kriptoje gulintys kūnai be širdžių — jų širdys kitoje bažnyčioje; ten reikėtų surengti kitą ekskursiją.

— Istorija ilgainiui viską suskaido, — prodainiais šnekėjo Froidas tų beširdžių kūnų kapų rūsyje.

Sudie, Marija Terese ir Pranciškau Juozapai, ir Elžbieta, ir vargšeli Meksikos imperatoriau Maksimilijanai. Be to, kartu su jais, žinoma, guli ir Franko numylėtinis: Habsburgų įpėdinis, nelaimingasis savižudis Rudolfas — jis irgi ten. Tuose požemiuose Frankas visada atrodydavo ypač niūrus.

O mudu su Frane labiausiai suniurdavom, kai Froidas mus vesdavosi iš Wipplingerstrasse į Ftittergasse.

— Sukam čia! — sušukdavo, o beisbolo lazda drebėdavo jo rankoje.

Įžengdavom į Judenplatz — į senąjį žydų kvartalą. Jau tryliktame amžiuje ten buvo savotiškas getas; pirmąkart žydai iš ten buvo išvaryti tūkstantis keturi šimtai dvidešimt pirmais metais. Mes ne ką daugiau žinojom ir apie paskutinį žydų varymą.

Pasivaikščiojimai su Froidu po žydų kvartalą mus ypač liūdino todėl, kad tai niekada nebūdavo tiesiog istorinę reikšmę turinčios vietos apžiūrėjimas. Froidas vis rėkalodavo, pasakodavo apie butus, kurie jau buvo nebe butai. Ir rodydavo mums namus, kurių ten išvis nebebuvo. Nebebuvo ir žmonių, kuriuos jis kadaise pažinojo. Mes ateidavom apžiūrėti to, ko negalėjom matyti, bet Froidas visa tai tebematė; Froidas matė, kaip viskas ten atrodė trisdešimt devintaisiais arba dar anksčiau, kai jis paskutinį kartą žvelgė į žydų kvartalą reginčiomis akimis.

Tą dieną, kai atvyko sutuoktinių pora iš Naujojo Hampšyro su savo mergyte, Froidas buvo nusitempęs Lili į žydų kvartalą. Iškart tai supratau, nes Lili grįžo nusiminusi. Buvau ką tik užnešęs lagaminus ir nuvedęs amerikiečius į jų kambarius trečiame aukšte; aš irgi jaučiausi prislėgtas. Lipdamas laiptais aukštyn, galvojau apie Ernstą, nupasakojantį Franei „karvės pozą“. Lagaminai man nepasirodė labai sunkūs, nes įsivaizdavau, kad nešu ne juos, o Ernstą: tuoj užboginsiu jį į viršutinį, penktą, „Naujojo Hampšyro“ viešbučio aukštą ir išmesiu pro langą.

Ta moteris iš Naujojo Hampšyro brūkštelėjo ranka per laiptų turėklus ir tarė:

— Dulkės.

Antro aukšto aikštelėje prasilenkėm su Šraubenšliuseliu. Jis buvo išsiterliojęs tepalu nuo pirštų galiukų iki bicepsų; jam ant kaklo — kaip pakaruoklio kilpa — tabalavo varinės vielos ringė, o glėbyje jis nešė kažkokią neabejotinai sunkią dėžę, tarytum kokį didžiulį akumuliatorių — pernelyg didelį, kad tiktų mersedesui, kaip aš vėliau prisiminiau.

— Sveikas, Veržliarakti, — tarstelėjau, ir Šraubenšliuselis kažką suniurnėjęs praėjo pro mus; dantyse jis laikė — neįprastai atsargiai — kažkokį į stiklo vamzdelį įkištą daikčiuką, lyg ir saugiklį.

— Viešbučio mechanikas, — pasakiau amerikiečiams; tiesiog nesugalvojau, kaip dar galėčiau jiems paaiškinti, kas jis toks.

— Nelabai švarus, — burbtelėjo viešnia iš Naujojo Hampšyro.

— Automobilį laikot ant stogo? — paklausė jos vyras.

Kai pasukom į trečio aukšto koridorių ir prieblandoje ieškojom reikiamų kambarių, penktame aukšte atsidarė durys; mūsų ausis pasiekė skubrus rašomosios mašinėlės stuksėjimas — Felgeburt tikriausiai jau buvo bebaigianti rašyti kokį manifestą arba diplominį darbą apie romantiškąjį amerikiečių literatūros pradą — ir staiga Arbaiteris, išėjęs į laiptinę, sušuko:

— Kompromisas! Tu pats kaip kompromisas!

— Viskam savas laikas! — riktelėjo jam Sena Pigmeną.

Sena Pigmeną, radikalas, jau baigęs dienos darbus, lipo laiptais žemyn; aš tebevargau su lagaminais, niekaip nesugraibydamas raktų, kai jis pasirodė trečio aukšto aikštelėje.

— Į kurią pusę vėjas pučia, į tą tu ir linksti, seni! — dar surėkė Arbaiteris. Jis, žinoma, kalbėjo vokiškai, ir aš pagalvojau, kad amerikiečiams, nė nenutuokiantiems, ką Arbaiteris sako, jo žodžiai tikriausiai pasirodė grėsmingesni, negu buvo iš tikrųjų. Netgi man jie atrodė gana grėsmingi, nors aš viską supratau. — Kada nors, seni, — pridūrė Arbaiteris, — tas vėjas tave nupūs!

Sena Pigmeną, radikalas, stabtelėjo laiptų aikštelėje ir sušuko Arbaiteriui:

— Jau suvis pakvaišai! Tu mus visus pražudysi! Visai neturi kantrybės !