Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Ar galėjom tada suprasti, — jei būtume geriau įsižiūrėję į tą nuotrauką, — jog tai ne šiaip automobilis? Kur girdėta, kad mersedesas, tegu ir senas, nuolat gestų? Herr Veržliaraktis amžinai gulėdavo po tuo automobiliu arba ropinėdavo aplink jį. Ir kam išvis reikėjo tą vienintelį Rytų ir Vakarų santykių apžvalgos žurnalo automobilį taip prižiūrėti? Juk juo beveik niekas niekur nevažiuodavo. Žinoma, dabar žiūrėdamas į jį... na, nuotraukoje viskas kaip ant delno. Žiūrėdamas į tą nuotrauką, negali nesuprasti, kas iš tikrųjų buvo tas senas mersedesas.

Bomba. Nuolat montuojama ir permontuojama, visada parengta bomba. Visas tas automobilis buvo bomba. Ir tie neatpažįstami japonai, kurių pilna visose mūsų nuotraukose... na, dabar tie svetimi žmonės, svečiai iš užsienio, man atrodo kaip mirties angelai, lydintys nelemtąjį automobilį. Tik pamanykit — mes, vaikai, šitiek metų tarp savęs šaipėmės iš Šraubenšliuselio, kad jis turbūt prastas mechanikas, todėl diena iš dienos ir tupinėja apie tą mersedesą! O iš tikrųjų jis buvo tikras meistras ! Ponas Veržliaraktis, bombų meistras, beveik septynerius metus rūpinosi, kad ta bomba būtų parengta, kiekvieną dieną.

Mes taip ir nesupratom, ko jie laukė, — kada būtų atėjusi, jų manymu, tinkama akimirka, jei nebūtume paskubinę įvykių. Turim tik tas japonų darytas nuotraukas, daugiau nieko, todėl mūsų žinios apie tai, kas ten buvo rengiama, labai miglotos.

— Ką tu prisimeni apie Vieną, Frankai? — kartą paklausiau; aš nuolatos to klausiu.

Frankas nuėjo į kitą kambarį, — norėjo pabūti vienas ir ramiai pagalvoti, — o išėjęs padavė man trumpą sąrašėlį:

1. Franė su meškute Suze.

2. Tos nelemtos tavo štangos pirkimas.

3. Felgeburt lydėjimas namo.

4. Pelių Karaliaus dvasia.

Duodamas man šį sąrašėlį Frankas pasakė:

— Žinoma, prisimenu ir dar kai ką, bet nenoriu gilintis.

Aš tai suprantu ir, be abejo, taip pat gerai prisimenu, kaip važiavom pirkti štangos. Važiavom visi. Tėtis, Froidas, Suzė ir mes, vaikai. Froidas važiavo todėl, kad žinojo, kur yra sporto prekių parduotuvė. Suzė — todėl, kad Froidas galėjo jai padėti prisiminti, kur yra ta parduotuvė, garsiai šūkaudamas tramvajaus vagone.

— Tą ligoninės sandėlį, Mariahilferio gatvėj, jau pravažiavom? — šaukė Froidas. — Dabar antras posūkis į kairę, arba trečias, paskui.

— Erl! — urzgė Suzė, žiūrėdama pro langą.

Tramvajaus konduktorius įspėjo Froidą:

— Tikiuosi, niekas nenukentės. Meška be pavadžio. Paprastai be pavadžio neįleidžiam.

— Erl! — suurzgė Suzė.

— Čia protinga meška, — pasakė Froidas konduktoriui.

Sporto prekių parduotuvėje nusipirkau svorio diskų, iš viso šimtą trisdešimt šešis kilogramus, vieną ilgą štangą ir porą hantelių.

— Pristatykit į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį, — paprašė tėtis.

— Jie prekių į namus nepristato, — tarė Frankas.

— Nepristato? — nustebo Franė. — Bet mes gi negalim visko parsinešti!

— Erl! — suurzgė Suzė.

— Elkis gražiai, Suze! — užriko ant jos Froidas. — Neįsišėlk!

— Meška būtų dėkinga, jei šituos svarmenis pristatytumėte, — pasakė Frankas sporto prekių pardavėjui. Tačiau tai jo nepaveikė.

Jau tada turėjom suprasti, kad kartais meška nebegali visko pakreipti mums naudinga linkme. Kaip galėdami išsidalijom svarmenis. Aš ant abiejų hantelių užsimoviau po trisdešimt keturis kilogramus ir nešiau vieną vienoje rankoje, kitą — kitoje. Tėtis, Frankas ir meškutė Suzė tempė ilgąjį štangos strypą ir visus kitus svorio diskus — dar šešiasdešimt aštuonis kilogramus. Franė atidarinėjo duris ir prireikus praskindavo kelią per šaligatviu plūstančią minią, o Lili vedė Froidą; tąkart, kai ėjom namo, ji buvo jo vedlė.

— Dieve mano! — sudejavo tėtis, kai žmonės mūsų neįsileido į tramvajų.

— Bet čia juk atvažiavom! — piktinosi Franė.

— Jiems užkliuvo ne meška, — paaiškino jai Frankas, — o šita ilga štanga.

— Atrodo pavojinga, kai taip nešat, — pasakė Franė Frankui, Suzei ir tėčiui.

— Jei būtum mankštinęsis su svarmenimis, kaip Ajovos Bobas, — tariau tėčiui, — galėtum nešti vienas. Tada neatrodytų tokia sunki.

Lili nusistebėjo, kad austrai leidžia tramvajumi vežiotis meškas, bet ne štangas; be to, ji dar pridūrė, kad austrai nesipiktina dėl slidžių. Tai gal mums reikėtų nusipirkti slidžių įmautę ir įkišti į ją štangos strypą? Tada tramvajaus konduktorius manytų, jog tai tik kažkokios itin sunkios slidės.

Frankui atrodė, kad būtų geriausia, jei kuris nors nulėktume ir pasiskolintume Šraubenšliuselio automobilį.

— Jis nuolat sugedęs, — tarė tėtis.

— Gal pagaliau bus sutaisytas, — vylėsi Franė. — Tas mulkis šitiek metų apie jį tupinėja.

Tėtis šoko į tramvajų ir nudundėjo namo prašyti automobilio. Ir kaip tada nesupratom, kai radikalai griežtai atsisakė jį duoti, kad prie mūsų viešbučio stovi bomba ? Bet mes pamanėm, jog radikalai tiesiog nemandagūs, ir toliau patys tempėm visus tuos sunkumus. Galiausiai turėjau palikti savo pagalbininkus — ir ilgąją štangą — prie Meno istorijos muziejaus. Su štanga mūsų neįsileido ir į muziejų, — ne tik su štanga, bet ir su meška.

— Breigelis nebūtų prieštaravęs, — burbtelėjo Frankas.

Taigi jie stūmė laiką prie muziejaus kampo. Suzė truputį pašoko, Froidas pastuksėjo beisbolo lazda, Lili su Frane padainavo amerikietišką dainelę — taip visi pasilinksmino ir užsidirbo šiek tiek pinigų. Kaip gatvės klounai, kuriais nuo seno garsėja Viena, „Pelių Karaliaus dvasia“, pasak Franko. Frankas rinko pinigus — sustojusiems praeiviams kaišiojo kepurę. Tai buvo apskurusi numirėliškai pilka autobuso vairuotojo kepurė, iš tėčio kadaise nupirktos uniformos, kuria Frankas vilkėdavo, kai dėdavosi esąs „Naujojo Hampšyro“ viešbučio durininkas. Vienoje Frankas nuolat vaikščiojo su ta kepure — tas mūsų apsimetėlis Pelių Karalius, Frankas. Mes visi dažnai prisimindavom tą apgailėtiną artistą, niekam nereikalingų graužikų dresuotoją, kuris vieną naktį iššoko pro atdarą langą, pasiėmęs drauge ir savo vargšes peles. GYVENIMAS — RIMTAS DALYKAS, O MENAS — PRAMOGA! Jis pareiškė savo nuomonę; atdari langai, pro kuriuos jis tiek metų praeidavo, galiausiai jį pritraukė.

Ristele parbėgau namo su šešiasdešimt aštuonis kilogramus sveriančiais hanteliais.

— Sveikas, Veržliarakti, — tarstelėjau po automobiliu gulinčiam radikalui.

Paskui vėl nulėkiau prie Meno istorijos muziejaus ir parrisnojau su dar trisdešimt keturiais kilogramais. Likusius trisdešimt keturis parnešė tėtis, Frankas, meškutė Suzė, Franė, Lili ir Froidas. Turėdamas štangą ir hantelius, kartais pasijusdavau taip, lyg vėl būčiau pirmajame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje, su Ajovos Bobų, ir Viena pasidarė nebe tokia svetima.

Mes, žinoma, turėjom lankyti mokyklą. Amerikiečių mokykla buvo Hicinge, netoli zoologijos sodo ir Šėnbruno rūmų. Kurį laiką Suzė rytais važiuodavo drauge su mumis tramvajumi, o paskui pasitikdavo mus po pamokų. Buvo puiku: kiti vaikai, su kuriais susipažinom, matydavo, kad mus palydi ir pasitinka meška. Tačiau kartu su Suze turėdavo važiuoti ir tėtis arba Froidas, nes meškos juk negali vienos važinėtis tramvajais; be to, mūsų mokykla buvo prie pat zoologijos sodo, gal todėl to priemiesčio gyventojai labiau sunerimdavo, pamatę mešką, negu žmonės miesto centre.