Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Kažkur tarp trečio ir penkto aukšto geroji Švanger, maloniai apsunkusi nuo Schlagobers, mėgino juos abu nuraminti; pabėgėjusi laiptais žemyn, pasivijusi Arbaiterį, ji kažką pasakė.

— Užsičiaupk! — atkirto jai Arbaiteris. — Geriau eik, apsižvalgyk, gal kas vėl užtaisys vaiką. Pasidaryk dar vieną abortą. Užsisakyk Schlagobers, — užgauliojo.

— Gyvuly! — surėkė Sena Pigmeną ir ėmė lipti laiptais atgal, į viršų. — Ar gali taip elgtis padorus žmogus? Tu netgi ne humanistas !

— Būkit geri... — ramino juos Švanger. — Bitte, bitte...

— Nori Schlagobers ? — riaumojo Arbaiteris. — O aš noriu, kad Schlagobers apsemtų visą Kėrntnerio gatvę, — subliovė kaip koks pamišėlis. — Noriu, kad Schlagobers sustabdytų eismą visame šito miesto centre. Schlagobers ir kraujas, — pasakė. — Štai ką tu tuoj pamatysi, visur. Užlies visas gatves! — rėkė Arbaiteris. — Schlagobers ir kraujas.

Pagaliau įleidau baikščiuosius amerikiečius iš Naujojo Hampšyro į dulkėtus kambarius. Žinojau, kad netrukus sutems ir rėksmingi ginčai viršuje baigsis. Tada apačioje pasigirs dejonės, lovų girgždesys, nuolatinis bidė čiurlenimas, antrame aukšte patruliuojančios meškos tapsėjimas ir monotoniškas iš vieno kambario į kitą šlubikščiuojančio Froido lazdos bilsnojimas.

Ar amerikiečiai eis į Operos teatrą? Gal grįždami pamatys, kaip Jolanta tempiasi laiptais į viršų kokį nors drąsų girtuoklį — arba stumia jį stačia galva žemyn? Gal kaip tik tada kas nors minkys Babetę, kaip tešlą, vestibiulyje, kur aš paprastai lošiu kortomis su Juočke Inga ir pasakoju jai apie Jaunėlio Džounso didvyriškumą. Juočkė Inga žavėjosi „Juodąja įstatymo ranka“. Ji sakė, kad, kai „pakankamai subręs“, užsikals pinigų ir keliaus aplankyti tėvo — pati pažiūrės, ar taip jau blogai juodaodžiams Amerikoje.

Įdomu, kelintą nakties ar paryčio valandą tų svečių iš Naujojo Hampšyro duktė, išsigandusi pirmo Rėksnės Anės suvaidinto orgazmo, pro abu kambarius jungiančias duris įpuls į tėvų miegamąjį? Gal jie taip ir gulės iki ryto, susispaudę trise vienoje lovoje, klausydamiesi vangių Senos Pigmenos derybų ir kraupaus dunksėjimo kažką kamuojančios Jolantos kambaryje?

Rėksnė Anė man jau buvo sakiusi, kaip mane sudoros, jei kada paliesiu Juočkę Ingą.

— Saugau Ingą nuo vyrų iš gatvės, — atvirai pasakė Rėksnė Anė. — Ir tikrai nenoriu, kad ji manytųsi ką nors įsimylėjusi, ar panašiai. Na, tam tikra prasme tai būtų dar blogiau — aš tai jau žinau. Tada visai susišiki gyvenimą. Noriu pasakyt, kad niekam neleisiu smagintis su ja už pinigus — niekada — ir juo labiau neleisiu tau prilįsti prie jos už dyką.

— Bet Ingai juk ne daugiau metų negu mano seseriai Lili, — tariau.

— Kam rūpi, kiek jai metų? — atšovė Rėksnė Anė. — Nepaleisiu tavęs iš akių.

— Tu jau pakankamai subrendęs ir tau kartais pasistoja, — pasakė man Jolanta. — Mačiau. Visada pastebiu, kai kam nors stovi.

— Jeigu jau turi stačią kuolą, tai norėsi ir pasismagint, — šnekėjo Rėksnė Anė. — Aš tik įspėju tave, kad nesismagintum su Juočke Inga. Paliesi ją — ir liksi be kuolo, — pagrasino.

— Taigi, — pritarė jai Jolanta. — Smaginkis su mumis, o prie mergaitės nelįsk. Jei lįsi, tau galas. Gali sau kilnot savo štangą, kada nors vis tiek užmigsi.

— O kai pabusi, — tarė Rėksnė Anė, — tavo kuolo nebebus.

— Supratai? — paklausė Jolanta.

— Žinoma, — atsakiau.

Tada Jolanta pasilenkė ir pabučiavo mane į lūpas. Tas jos prisilietimas buvo toks pat grasus ir bedvasis kaip ir Doris Vels bučinys su vėmalų prieskoniu Naujųjų metų sutikimo naktį. Bet Jolanta, taip mane pabučiavusi, staiga atsitraukė, tebelaikydama dantimis mano apatinę lūpą, — ir spaudė tol, kol surėkiau iš skausmo. Tik tada paleido. Pajutau, kad mano rankos nevalingai pakilo, — taip būna, kai bent pusvalandį ar ilgiau pakilnoji hantelius. Tačiau dabar Jolanta jau slinko atatupsta, labai atsargiai, abi rankas sukišusi į rankinę. Neatitraukiau akių nuo jos rankų (ir nuo rankinės), kol ji išėjo iš mano kambario. Rėksnė Anė pasiliko.

— Atleisk, kad ji tau įkando, — tarė. — Tikrai neprašiau, kad taip elgtųsi. Kartais būna bjauri, tiesiog šiaip sau. Žinai, ką ji turi rankinėj?

Aš nenorėjau žinoti.

O Rėksnė Anė tikrai žinojo. Ji gyveno su Jolanta — Juočkė Inga man jau buvo tai sakiusi. Ji pasakojo, kad ne tik jos mama su Jolanta draugauja, na, kaip lesbietės, — Babetė irgi gyvena su moterimi (su viena tokia prostitute, dirbančia Mariahilferio gatvėje). Tik Senai Pigmenai iš tikrųjų labiau patiko vyrai; bet Sena Pigmena, pasak Juočkės Ingos, jau buvo tokia sena, kad dažniausiai nebenorėdavo nieko.

Taigi mano santykiai su Juočke Inga ir toliau buvo kuo nekalčiausi; tiesą sakant, man nė į galvą nebūtų atėję, kad galėčiau geidulingai galvoti apie ją, jeigu jos mama nebūtų apie tai prakalbusi. Man pakako įsivaizduojamų moterų: Franės ir Jolantos. Be to, aš droviai, nedrąsiai sukausi apie Felgeburt, mūsų skaitovę. Mergaitės, su kuriomis mokiausi amerikiečių mokykloje, žinojo, kad gyvenu „tame viešbutyje Kruger gatvėje“; jų manymu, aš buvau iš žemesnio amerikiečių sluoksnio. Sakoma, kad Amerikoje dauguma amerikiečių išvis negalvoja apie savo priklausomybę vienai ar kitai visuomenės klasei, bet aš tikrai žinau, kad amerikiečiams, gyvenantiems užsienyje, labai svarbu, kokie jie amerikiečiai.

Franė turėjo savo mešką; be to, ji turbūt taip pat dažnai kaip ir aš pasitelkdavo vaizduotę. Ji turėjo Jaunėlį Džounsą ir jo futbolo rungtynių rezultatus; jai tikriausiai būdavo nelengva įsivaizduoti jį po rungtynių. Ir ji dar rašė laiškus Čiperiui Davui, turėjo mintyse — labai vienašališkai — susikūrusi jo paveikslą.

Suzė manėsi žinanti, kodėl Franė rašo laiškus Čiperiui Davui.

— Ji jo bijo, — sakė Suzė. — Jai iš tikrųjų baisu, kad kada nors vėl jį pamatys. Iš baimės ji taip ir elgiasi — nuolat rašo jam laiškus. Nes, jeigu ji gali taip paprastai į jį kreiptis, — jei gali apsimesti, kad jų santykiai normalūs... na, tada jis ne prievartautojas, vadinasi, iš tikrųjų jos nenuskriaudė; Franė nenori galvoti apie tai, kad jis ją nuskriaudė. Nes ji bijo, — šnekėjo Suzė, — kad Davas arba kas nors kitas, panašus į jį, vėl ją išprievartaus.

Aš vis galvojau apie tai. Meškutė Suzė gal buvo ne tokia protinga meška, kokią įsivaizdavo Froidas, bet, šiaip ar taip, ganėtinai sumani.

Niekad nepamiršiu, ką apie ją kartą pasakė Lili.

— Gali šaipytis iš Suzės, kad ji bijo paprasčiausiai būti žmogumi ir turėti reikalų, kaip pati sakytų, su kitais žmonėmis. Bet pagalvok, kiek žmonių jaučiasi taip pat, tik jiems trūksta vaizduotės, kad kaip nors išsisuktų iš tokios padėties. Gal ir kvaila visą gyvenimą apsimetinėti meška, — pasakė Lili, — tačiau turi pripažinti, kad tam reikia lakios vaizduotės.

Mes visi, be abejo, buvom įpratę gyventi įsivaizduojamame pasaulyje. Tėtis ten klestėjo; vaizduotė buvo jo viešbutis. Froidas tik įsivaizduojamą pasaulį ir tematė. Franė, dabar tokia rami, irgi žvelgė į ateitį, — o aš dažniausiai žiūrėdavau į Franę (laukiau kokio nors ženklo, lemtingo mosto, kokių nors nurodymų). Lakiausia, ko gero, buvo Franko vaizduotė; jis susikūrė atskirą pasaulį ir jame užsisklendė. O Lili Vienoje turėjo kai ką padaryti — ir dėl to kurį laiką galėjo jaustis saugi. Lili nusprendė bent kiek paaugti. Tam tikriausiai irgi pasitelkė vaizduotę, nes jos kūno pokyčių mes beveik nepastebėjom.