Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Literatūra — svajotojams, — sakydavo vargšei panelei Felgeburt Sena Pigmena. Radikalas, žinoma. Sena Pigmena vadinama prostitutė mėgdavo pasvajoti; kartą ji Frankui prisipažino, kad tik svajonės jai ir patinka — svajonės ir tie „suvenyrai“.

— Studijuok ekonomiką, mieloji, — patarė panelė Švanger panelei Felgeburt — Nėščioji Persileidėlei.

— Žmogaus naudingumas, — postringavo Arbaiteris, — tiesiogiai susijęs su tuo, kokia visų šalies gyventojų dalis priima sprendimus.

— Kokia dalis valdo, — pataisė jį Sena Pigmena.

— Priima veiksmingus sprendimus, — tarė Arbaiteris — juodu atrodė kaip du kolibriai, kaišiojantys snapus į vieną žiedelį.

— Skiedalai, — burbtelėjo Franė.

Arbaiteris ir Sena Pigmena vos vos graibė angliškai, taigi jiems drąsiai galėjai sakyti, pavyzdžiui, „apsišik aukštielninkas“ — jie vis tiek nieko nesuprasdavo. Ir man, nors buvau pasižadėjęs kalbėti gražiai, labai norėjosi pasakyti jiems ką nors panašaus; tačiau dabar galėjau tik klausytis, kaip su jais kalba Franė.

— Galimas rasių karas Amerikoje, — dėstė mums Arbaiteris, — bus ne taip suprastas. Iš tikrųjų tai bus skirtingų visuomenės klasių karas.

— Kai pabezdi, Arbaiteri, ar ruoniai zoologijos sode nustoja plaukioti? — paklausė jo Franė.

Kiti radikalai retai dalyvaudavo mūsų diskusijose. Vienas nuolat sėdėdavo prie rašomosios mašinėlės; kitas laiką leido prie vienintelio Rytų ir Vakarų santykių apžvalgininkų automobilio; visi šeši apžvalgininkai tame automobilyje vos sutilpdavo. Mechanikas, tupinėjantis apie tą sukežusį, nuolat gendantį kledarą, — kuriuo, mūsų manymu, niekas nebūtų galėjęs iš kur nors pasprukti, o gal niekas, pasak tėčio, ir nesirengė juo nuo ko nors sprukti, — buvo niūrus vaikinas amžinai tepaluotu veidu, vilkintis kombinezonu, su tamsiai mėlyna tramvajaus konduktoriaus kepure. Jis priklausė profsąjungai ir visą naktį važinėdavo pagrindine Strassenbahn linija — Mariahilferio gatve. Todėl kasdien atrodydavo mieguistas ir piktas, ir vis žvangindavo savo įrankiais. Jį visi ir vadino Šraubenšliuseliu — Schraubenschltissel vokiškai reiškia „veržliaraktis“. Frankas mėgaudamasis tardavo Šraubenšliuselio pravardę — norėjo pasipuikuoti, o Franei, Lili ir man mechaniko pravardė labiau patiko išversta į anglų kalbą. Mes tą vaikiną vadinom tiesiog Veržliarakčiu.

— Sveikas, Veržliarakti! — sakydavo jam Franė, kai jis gulėdavo po automobiliu ir keikdavosi. — Tikiuosi, jie nesusuko tau smegenų, Veržliarakti.

Veržliaraktis angliškai nesuprato nė žodžio, o apie jo asmeninį gyvenimą mes žinojom tik tai, kad kadaise jis pakvietė meškutę Suzę į pasimatymą.

— Na, šiaip jau niekas manęs niekur nekviečia, — pasakojo Suzė. — Tikras asilas.

— Tikras asilas, — pakartojo Franė.

— Na, suprantat, jis manęs juk iš tikrųjų nė karto net nematė, — pasakė Suzė.

— Ar jis žino, kad tu moteris ? — paklausė Frankas.

— Dieve mano, Frankai! — sudraudė jį Franė.

— Man tik smalsu, — tarė Frankas.

— Tas Veržliaraktis tikrai kažkoks trenktas, — pasakė Franė. — Niekur su juo neik, Suze, — patarė meškai.

— Gal juokauji? — pasipiktino meškutė Suzė. — Meilute, aš apskritai niekur neinu. Su vyrais.

Tai išgirdusi Franė tarytum nė nemirktelėjo, o Frankas — aiškiai mačiau — neramiai pasimuistė ir atsitraukė.

— Suzė — lesbietė, Frane, — pasakiau, kai mudu likom vieni.

— Ji to nesakė, — paprieštaravo Franė.

— Manau, kad lesbietė.

— Na ir kas? — tarė Franė. — O kas tada Frankas? Dėl Franko tu nesijaudini.

— Būk atsargi su Suze, Frane, — perspėjau.

— Tu per daug apie mane galvoji, — pasakė Franė, kaip dažnai sakydavo. — Atstok nuo manęs, gerai? — paprašė.

Tai buvo vienintelis jos prašymas, kurio aš negalėjau patenkinti.

— Kiekviename lytiniame akte iš tikrųjų dalyvauja gal keturios ar penkios skirtingos lytys, — pasakė mums šeštasis Rytų ir Vakarų santykių apžvalgininkas. Čia jau buvo taip iškreipta Froido — kito Froido — mintis, jog mes turėjom prašyti, kad Frankas mums dar kartą tai išverstų, nes pirmąkart nieko nesupratom.

— Jis taip pasakė, — patikino mus Frankas. — Kiekviename lytiniame akte iš tikrųjų dalyvauja daug skirtingų lyčių.

— Keturios ar penkios? — pasitikslino Franė.

— Kai gulim su moterim, — šnekėjo tas radikalas, — tai santykiaujam su savimi — tokiais, kokie būsim ateityje, ir tokiais, kokie buvom vaikystėje. Be to, savaime suprantama, su mylimąja — kokia ji bus ir kokia buvo vaikystėje.

— Savaime suprantama? — tarė Frankas.

— Taigi kiekvieną kartą, kai dulkiniesi, iš tikrųjų dulkinasi keturi ar penki žmonės? — paklausė Franė. — Tai turbūt kaip reikiant išsekina.

— Energija, eikvojama seksui, yra vienintelė energija, kurios atsargų neturi papildyti visuomenė, — pasakė mums tas gana svajingas šeštasis radikalas. — Frankas stengėsi tai išversti. — Mes patys atkuriame savo lytinę energiją, — paaiškino radikalas, žiūrėdamas į Franę taip, lyg būtų ką tik išsakęs itin gilią mintį.

— Nejaugi? — pašnibždėjau Franei, bet ji atrodė šiek tiek labiau pakerėta, negu, mano manymu, turėjo būti. Jau baiminausi, kad jai patinka tas radikalas.

Jo vardas buvo Ernstas. Tiesiog Ernstas. Normalus vardas, bet be pavardės. Jis nesiginčydavo. Kurpdavo paskirus, beprasmius sakinius, tyliai juos ištardavo ir grįždavo prie rašomosios mašinėlės. Pavakary išėję iš Froido viešbučio, radikalai valandų valandas karksodavo kitapus gatvelės esančioje „Kaffee Mowatt“ — niūrokoje, menkai apšviestoje kavinėje, kurioje stovėjo biliardo stalas, kabėjo keli smiginio taikiniai, o nuolatiniai lankytojai, susėdę vienas prie kito, rimtais veidais, gerdavo arbatą su romu ir žaisdavo šachmatais arba skaitydavo laikraščius. Ernstas retai kada prisidėdavo prie savo kolegų toje „Kaffee Mowatt“. Jis vis rašė ir rašė.

Rėksnė Anė išeidavo namo paskutinė iš prostitučių, o Ernstas — paskutinis iš radikalų. Rėksnė Anė dažnai susidurdavo su Sena Pigmena, kai senasis radikalas iš ryto ateidavo į darbą, o vakarais ji ne ką rečiau sutikdavo išeinantį Ernstą, pagaliau baigusį rašyti. Jis visada atrodydavo kažkoks keistas, lyg ne iš šio pasaulio; kai kalbėdavo su panele Švanger, jie abu taip pritildydavo balsus, kad pokalbį beveik visada baigdavo pašnibždomis.

— Ką Ernstas rašo? — paklausė Franė meškutės Suzės.

— Pornografiją, — atsakė Suzė. — Ernstas irgi kvietė mane į pasimatymą. Be to, jis mane matė.

Tai išgirdę visi akimirką patylėjom.

— Kokią pornografiją? — po kurio laiko atsargiai pasidomėjo Franė.

— Manai, kad būna įvairių rūšių, meilute? — tarė Suzė. — Šlykščiausią, — pasakė. — Iškrypėliškos sueitys. Prievarta. Visiškas degradavimas.

— Degradavimas? — įsikišo Lili.

— Čia ne tavo ausims, meilute, — pasakė Suzė.

— Papasakok man, — paprašė Frankas.

— Pernelyg šlykštu, kad pasakočiau, — tarė Suzė Frankui. — Tu vokiškai moki geriau negu aš, Frankai. Pats paskaityk.

Deja, Frankas ir paskaitė; ir išvertė kai ką iš Ernsto pornografijos mums. Vėliau aš Franko klausiau, ar jis nemano, kad ta Ernsto pornografija buvo tikrų nemalonumų pradžia, — jei mes būtume kaip nors sugebėję nekreipti į ją dėmesio, ar viskas vis tiek būtų ėmę ristis į pakalnę? Bet naujoji Franko religija — jo antireligija — jau buvo paveikusi visus jo atsakymus (į visus klausimus).