Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Sena Pigmena (radikalas) visada pasirodydavo pirmas. Kaip ir Ajovos Bobas, jis sakė, jog yra per senas, kad gaištų jam dar likusį laiką miegodamas. Į viešbutį jis kasryt ateidavo taip anksti, kad kartais dar susidurdavo su vėliausiai išeinančia prostitute. Tai, be abejo, būdavo Rėksnė Anė — ji dirbdavo ilgiausiai, kad išsigelbėtų pati ir išgelbėtų savo juodaodę dukterį.

Meškutė Suzė anksti rytą miegodavo. Prašvitus prostitutėms beveik nebeiškildavo sunkumų, — galėjai pamanyti, kad šviesoje žmonės apskritai saugūs, nors ne visada elgiasi garbingai, — o radikalai kivirčytis pradėdavo tik gerokai įdienojus. Dauguma radikalų rytais mėgdavo pamiegoti ilgiau. Paskui visą dieną rašydavo savo manifestus ir kažkam grasindavo telefonu. Be to, dažnai užsipuldavo vienas kitą — „nes neturėjo tikrų priešų“, kaip sakė tėtis. Tėtis, šiaip ar taip, buvo kapitalistas. Kas dar galėjo svajoti apie tobulą viešbutį? Kas kitas, jei ne kapitalistas, iš prigimties nemėgstantis neramumų, norėtų gyventi viešbutyje, vadovauti nieko negaminančiai įmonei, pardavinėti miegą, — poilsį, gal netgi pramogas, — o ne savo darbo vaisius? Tėčiui radikalai atrodė dar juokingesni negu prostitutės. Manau, kad po mamos mirties tėtis suprato, kaip žmogų trikdo kūno geiduliai ir vienatvė; gal jis netgi jautėsi dėkingas už tą „verslą“, kaip prostitutės vadino savo darbą.

Į visą pasaulį ir netobulą žmogaus prigimtį pakeisti pasiryžusius idealistus tėtis žiūrėjo ne taip palankiai. Dabar mane tai stebina, nes tėtis, mano manymu, ir pats yra idealistas, tik gal kitoks, — bet jis, žinoma, visada buvo labiau linkęs tiesiog pergyventi tai, kas nemalonu, negu ką nors keisti. Su radikalais tėtis nebendravo dar ir todėl, kad taip ir neišmoko vokiečių kalbos; o angliškai prostitutės šnekėjo daug geriau negu radikalai.

Radikalas, vadinamas Sena Pigmena, mokėjo tik vieną anglišką frazę. Jis vis pakutendavo Lili — arba duodavo jai ledinuką ant pagaliuko — ir meiliai paerzindavo:

— Jankiai — namo.

— Jis toks mielas senas bezdalius, — sakydavo Franė.

Frankas mėgino įkalti Senai Pigmenai į galvą dar vieną anglišką frazę, kuri, Franko manymu, Pigmenai turėjo labai patikti.

— Imperialistų šuo, — sakydavo Frankas, bet Pigmena šituos žodžius beviltiškai painiojo su „nacių kiaule“, ir išeidavo nei šis, nei tas.

Geriausiai angliškai kalbančios radikalės kodinis vardas buvo Fehlgeburt. Frankas man paaiškino, kad Fehlgeburt vokiškai reiškia „persileidimas“.

— Kas, Frankai? — nesuprato Franė. — „Persilaužimas“?

— Ne, — tarė Frankas. — „Persileidimas“ — na, kai kūdikis gimsta prieš laiką.

Fraulein Fehlgeburt, kaip visi į ją kreipdavosi, — o mes, vaikai, ją vadinom panele Persileidėle, — iš tikrųjų niekada nesilaukė, taigi niekada ir nepersileido; ji studijavo universitete, o tokį kodinį vardą gavo todėl, kad vienintelės kitos Rytų ir Vakarų santykių apžvalgos žurnale dirbančios moters kodinis vardas buvo Nėščioji. Ta moteris kadaise laukėsi. Fraulein Schwanger ( schwanger vokiškai reiškia „nėščia“), kiek vyresnė moteris, mūsų tėčio amžiaus, tarp Vienos radikalų išgarsėjo savo nėštumu. Ji parašė visą knygą apie tai, kaip laukėsi, o paskui dar vieną — tarytum pirmosios tęsinį — apie abortą. Pastojusi ji ant krūtinės ėmė nešioti ryškiai raudoną užrašą NĖŠČIA! — SCHWANGER! — o po juo tokio pat didumo raidėmis dar buvo prirašytas klausimas: AR NE TU BŪSI TĖVAS? Iš to išėjo sensacingas knygos aplankas, o visą savo honorarą panelė Švanger paaukojo įvairiems radikalų reikalams. Vėliau pasidariusi abortą — ir parašiusi knygą apie tai — ji sukėlė daug visokių diskusijų; Švanger ir dabar, sakydama kalbą, dar sutraukdavo ištisą minią klausytojų, o surinktas lėšas visada paaukodavo radikalams. Švanger knygoje apie abortą, — išleistoje tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktais metais, kaip tik kai baigėsi okupacija, — nenorimo kūdikio pašalinimas buvo pavaizduotas simboliškai — kaip okupacinės kariuomenės išvarymas iš Austrijos. „To kūdikio tėvas, — rašė Švanger, — galėjo būti rusas, prancūzas, britas arba amerikietis; bent jau mano kūne, ir mano sąmonėje, jis buvo nepageidaujamas svetimšalis.“

Švanger artimai bičiuliavosi su meškute Suze; jiedvi mėgdavo aptarti įvairias prievartos teorijas. Bet ilgainiui Švanger susidraugavo ir su mūsų tėčiu; atrodė, kad ji geriausiai moka jį paguosti po mamos žūties, — ne todėl, kad „tarp jų“ (kaip sakoma) būtų kas nors buvę, o dėl to, kad ramus, švelnus, ritmingai skambantis Švanger balsas buvo panašiausias į mūsų mamos, panašesnis negu visų kitų Froido viešbutyje besisukiojančių moterų balsai.

Kaip ir mūsų mama, Švanger mokėjo švelniai įtikinėti. „Aš tiesiog realistė“, — sakydavo taip paprastai ir nuoširdžiai, nors jos noras pradėti viską iš naujo, nuo pradžios — pakeisti pasaulį — buvo toks pat karštas kaip ir liepsningos kitų radikalų svajonės.

Švanger keliskart per dieną nusivesdavo mus, vaikus, išgerti kavos su pienu, cinamonu ir plakta grietinėle — į Kėrntnerio gatvėje esančią „Kaffee Europa“ arba į „Kaffee Mozart“ Albertinos aikštėje, Albertinaplatz Zwei, už Operos teatro.

— Jei nežinot, — kartą pasakė Frankas — ir vėliau dar daug kartų pakartojo, — „Trečiąjį žmogų“ filmavo „Mocarto“ kavinėj.

Švanger tai nerūpėjo; nuo tarškančių rašomųjų mašinėlių ir karštų diskusijų ją galėjo atitraukti tik plakta grietinėlė; be to, ją viliojo kavinės ramybė.

— Vienintelė šio to verta įstaiga mūsų visuomenėje — gaila, kad kavinių irgi nebebus, — sakydavo Švanger Frankui, Franei, Lili ir man. — Gerkit, meilučiai!

Kai norėdavai plaktos grietinėlės, reikėdavo prašyti Schlagobers ; taigi panelė Švanger, nors jos kodinis vardas kitiems radikalams gal reiškė „nėščia“, mums, vaikams, buvo gryniausia Schlagobers — motiniškai mus globojanti radikalė, turinti silpnybę plaktai grietinėlei; mums ji labai patiko.

Ir jaunoji panelė Felgeburt, kuri Vienos universitete studijavo amerikiečių literatūrą, tiesiog dievino panelę Švanger. Mums atrodė, jog panelė Persileidėlė didžiuojasi savo kodiniu vardu, nes Fehlgeburt vokiškai dar gali reikšti ir „abortas“. Aš įsitikinęs, jog tai netiesa, bet Franko žodyne tikrai buvo parašyta, kad ir persileidimas, ir abortas vokiškai yra Fehlgeburt , — net ir iš to galėjom matyti, kad tarp mūsų ir radikalų nėra nieko bendra, kad mes niekada jų nesuprasim. Kiekvieno nesusipratimo pagrindas — koks nors nesusikalbėjimas. Iš tikrųjų mes taip ir neperpratom tų dviejų moterų — ištvermingos ir motiniškos panelės Švanger, visas jėgas (ir pinigus) skiriančios kovai, kuri mums, vaikams, atrodė tiesiog beprotiška, bet galinčios apmalšinti mūsų sielvartą švelniu balsu, logiška kalbėsena ir savo mėgstama Schlagobers ; ir pusbadžiu gyvenančios, mikčiojančios, drovios universitete amerikiečių literatūrą studijuojančios panelės Persileidėlės, kuri garsiai skaitydavo knygas Lili (ne tik tam, kad paguostų mamos netekusį vaiką, bet ir norėdama šitaip dar pasimokyti anglų kalbos). Ji skaitydavo taip gražiai, kad beveik visada jos klausydavomės ir mes su Frane bei Franku. Panelė Felgeburt mėgdavo mums skaityti Franko kambaryje, todėl atrodydavo, kad klausosi ir siuvėjos manekenas.

Kaip tik panelė Felgeburt Froido viešbutyje — kai mūsų tėtis išvažiavo į Prancūziją, o mama ir Egas buvo traukiami iš šaltos jūros (toje vietoje, kur lyg bakenas plūduriavo Bėda) — mums pirmą kartą perskaitė visą „Didįjį Getsbį“; tos knygos pabaiga, panelės Persileidėlės perskaityta su melodingu austrišku akcentu, iš tikrųjų sukrėtė Lili.