Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Tai tipiška šeimų tironija: jauniausias vaikas visada gauna prasčiausią kambarį. Egas nebūtų jautęsis laimingas Froido viešbutyje, ir aš dabar vis galvoju, ar apskritai kas nors iš mūsų ten galėjo jaustis laimingas. Žinoma, mums baisiai nepasisekė iš pat pradžių. Turėjom labai mažai laiko, tik vieną dieną ir vieną naktį, paskui mus užgriuvo žinia apie mamą ir Egą; tada Suzė tapo ir mūsų vedle, o tėtis su Froidu ėmė dviese vadovauti viešbučiui, kuris turėjo būti puikus — na, bent jau pelningas, jie to tikėjosi; gal ne itin prašmatnus, bet geras.

Jau tą pačią dieną, kai atvykom, tėtis su Froidu pradėjo kurti planus. Tėtis norėjo perkelti prostitutes į penktą aukštą, o Rytų ir Vakarų santykių apžvalgos žurnalą — į ketvirtą, kad antrame ir trečiame būtų galima apgyvendinti svečius.

— Kodėl žmogus, užmokėjęs už kambarį, turi kabarotis į ketvirtą ar penktą aukštą? — pasakė tėtis Froidui.

— Prostitutės irgi moka už kambarius, — priminė tėčiui Froidas. Jis susilaikė nepridūręs, kad prostitutės kiekvieną vakarą aukštyn ir žemyn sulaksto daug kartų. — Be to, kai kurie jų klientai pernelyg seni, kad taip aukštai kabarotųsi laiptais.

— Jeigu jau tokie seni, kad nebegali užlipti laiptais, — įsikišo meškutė Suzė, — tai gal per seni ir tokiam ištvirkavimui. Tikrai bus geriau, jei koks švokšlys pakratys kojas ant laiptų, o ne lovoj — ant smulkutės mergytės.

— Dieve mano! — pasibaisėjo tėtis. — Tai gal atiduokim prostitutėms antrą aukštą? O tuos nelemtus radikalus užgrūskim į patį viršų.

— Intelektualai paprastai būna nupiepę, — pasakė Froidas.

— Ne visus šituos radikalus galima vadint intelektualais, — tarė Suzė. — Be to, mums vis tiek reikės lifto, — pridūrė. — Aš už tai, kad kekšės liktų arčiau žemės, o mąstytojai palaipiotų laiptais.

— Taip, o svečius apgyvendinsim per vidurį, — linktelėjo tėtis.

— Kokius svečius? — paklausė Franė. Ji su Franku peržiūrėjo registracijos žurnalą; Froido viešbutyje nebuvo jokių svečių.

— Čia dėl to saldumynų gaisro, — paaiškino Froidas. — Išrūkė visus svečius. Kai tik įsirengsim gerą vestibiulį, žmonės plūste užplūs!

— Ir per tą dulkinimąsi visą naktį negalės užmigti, o paskui, anksti rytą, juos pažadins rašomųjų mašinėlių stuksėjimas, — tarė meškutė Suzė.

— Bus toks bohemiškas viešbutis, — optimistiškai pasakė Frankas.

— Ką tu žinai apie bohemą, Frankai? — nusišiepė Franė.

Franko kambaryje stovėjo torsas, kokiais naudojasi moteriškų drabužių siuvėjos; seniau jis priklausė kažkokiai prostitutei, Froido viešbutyje turėjusiai nuolatinį kambarį. Prie to stamboko torso buvo pritvirtinta manekeno galva, nukniaukta, kaip aiškino Froidas, iš vienos didelės Kėrntnerio gatvės parduotuvės. Dailus, bet apdaužytas veidas su kreivai užmaukšlintu peruku.

— Galėsi susikabinti savo apdarus, Frankai, — pasakė Franė.

Paniuręs Frankas pasikabino ant to torso savo švarką.

— Labai juokinga, — burbtelėjo.

Franės kambarys buvo greta manojo. Mudu turėjom bendrą vonios kambarėlį, kuriame stovėjo senoviška vonia, tokia gili, kad joje galėjai ištroškinti jautį. Tualetas buvo koridoriuje, tiesiai priešais vestibiulį. Tik tėtis gavo kambarį su atskira vonia ir tualetu. Be to, netrukus paaiškėjo, kad mudviejų su Frane vonioje prausiasi ir Suzė, nors įeiti ji galėjo tik per kurio nors iš mūsų kambarį.

— Nesijaudinkit, — pasakė Suzė. — Aš prausiuosi retai.

Mes tai jautėm. Nuo Suzės sklido kažkoks keistas, na, gal ne visai kaip meškos, bet gana gaižus, sūrokas kvapas, o kai ji nusiėmė meškos galvą ir mes pirmąkart pamatėm jos tamsius, prakaituotus plaukus — ir išblyškusį, gruoblėtą veidą, ir pavargusias, nerimastingas akis, — mums dingtelėjo, kad daug maloniau į ją žiūrėti, kai ji su meškos kostiumu.

— Čia spuogų — didžiausios mano paauglystės nelaimės — randai, — paaiškino Suzė. — Aš, žinot, tokia mergina, apie kokias sakoma, kad atrodo neblogai, tik reikia ant galvos užmauti maišelį.

— Nesigraužk, — tarė Frankas. — Aš — homoseksualus. Mano paauglystė irgi ne per maloniausia.

— Na, tu bent jau patrauklus, — pasakė meškutė Suzė. — Jūs visi labai patrauklūs, — pridūrė, pavydžiai mūs apžvelgdama. — Gal kartais ir jaučiatės žeminami, bet patikėkite: jokios kitokios diskriminacijos negalima nė lyginti su visuomenės požiūriu į negražius žmones. Aš buvau negražus vaikas — ir dabar, po velnių, kasdien darausi vis negražesnė.

Mes negalėjom atitraukti akių nuo Suzės, vilkinčios meškos kostiumu be galvos; turbūt visiems buvo labai įdomu, ar ji iš tikrųjų tokia apkūni kaip meška. O kai vėliau, po pietų, pamatėm ją prakaituojančią tik su marškinėliais ir sportiniais šortais, darančią pritūpimus prie sienos Froido kabinete, — apšylančią prieš kiekvieną pavakarę, kai išeina darbą baigę radikalai ir ateina prostitutės, rodomą spektaklį, — iškart supratom, kad jos kūno sudėjimas kaip tik tinkamas tokiam žvėries vaidmeniui.

— Stamboka, a? — tarė man Suzė. „Per daug bananų, — tikriausiai būtų pareiškęs Ajovos Bobas, — ir per mažai nubėgtų mylių.“

Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, kad Suzė vargu ar galėjo kur nors pasirodyti nevilkėdama meškos kostiumu ir nesielgdama kaip meška. O mankštintis įlindus į meškos kailį tikrai sunkoka.

— Negaliu išsiduoti, turėtume nemalonumų, — pasakė man Suzė.

Kaipgi Froidas būtų palaikęs tvarką be jos? Meškutė Suzė buvo tarsi kokia smogikė. Kai prie kairiųjų radikalų imdavo kabinėtis dešinieji, kai pasigirsdavo šūksniai ir plūdimasis koridoriuje arba laiptinėje, kai koks neofašistas imdavo rėkauti: „Nieko nebūna už dyką!“ — kai tuntas protestuotojų susigrūsdavo į vestibiulį su plakatu, kuriame būdavo parašyta, kad Rytų ir Vakarų santykių apžvalgos žurnalas turėtų nešdintis... toliau į rytus, — štai tada, kaip sakė Suzė, Froidui jos ir prireikdavo.

— Eikit lauk, jūs erzinat mešką! — sušukdavo Froidas.

Kartais reikėdavo suurgzti ir šoktelėti į priekį.

— Būna labai juokinga, — pasakojo Suzė. — Iš tikrųjų nesu tokia jau kieta, bet niekas nė nemėgina galynėtis su meška. Man pakanka ką nors sučiupti, ir vargšelis jau inkščia, susirietęs į kamuoliuką. Aš tik pūsteliu į tuos išperas, šiek tiek juos paspaudžiu. Kai esi meška, niekas nesipriešina.

Kadangi radikalai jautėsi dėkingi už tokią apsaugą, nebuvo sunku su jais susitarti, kad persikeltų aukščiau. Tėtis su Froidu jiems viską paaiškino popietei įpusėjus. Tėtis dar pasiūlė mano — kaip rašomųjų mašinėlių nešiko — paslaugas, ir aš ėmiau nešioti tas mašinėles į tuščius penkto aukšto kambarius. Iš viso ten buvo šešios ar septynios rašomosios mašinėlės ir vienas rotatorius — įprasta biuro technika — ir labai jau daug telefonų. Nešdamas trečią ar ketvirtą rašomąjį stalą, pasijutau pavargęs, tačiau tą dieną — kadangi skridom — nekilnojau svarmenų, todėl džiaugiausi, kad galiu nors šitaip pasimankštinti. Paklausiau poros jaunesnių radikalų, gal jie žino, kur galėčiau nusipirkti štangą ir svorio diskų, bet jie į mus žiūrėjo labai įtariai, — tikriausiai todėl, kad buvom amerikiečiai, — ir arba nesuprato angliškai, arba tyčia kalbėjo tik savo kalba. Vienas pagyvenęs radikalas mėgino reikšti protestą, įsileido į gana smarkų, kaip man pasirodė, ginčą su Froidu, bet meškutė Suzė ėmė inkšti, galva trintis tam senukui į kulkšnis, — lyg norėdama išsišnypšti nosį į jo kelnių atvartus, — todėl senukas nutilo ir ėmė lipti laiptais aukštyn, nors jis žinojo, kad Suzė iš tikrųjų ne meška.