Žiūrėjom, kaip tas aklas nykštukas spaudžia glėbyje mūsų tėtį; stebėjom kerėplišką jų šokį purviname „Gasthaus Freud“ vestibiulyje. Tarpais, kai jų balsai pritildavo, girdėdavom iš trečio aukšto sklindantį rašomųjų mašinėlių tarškesį: ten sutartinai darbavosi radikalai — kairieji rašė savo pasaulio istorijos versijas. Atrodė, kad netgi pačios rašomosios mašinėlės labai pasitiki savimi: nepritaria visoms kitoms, nevykusioms, pasaulio istorijos versijoms ir nė kiek neabejoja savo teisumu — kalte įkala kiekvieną žodį ten, kur reikia; taip oratoriai barbena pirštais į stalą, nekantriai laukdami, kada galės sakyti kalbą.
Bet ar būtų buvę geriau, jei būtume atvykę naktį? Blausioje vos kelių lempučių šviesoje arba visiškos tamsos prieglobstyje vestibiulis, žinoma, būtų atrodęs švaresnis. Tačiau mums, vaikams, išgirsti rašomųjų mašinėlių stuksėjimą ir pamatyti mešką, šiaip ar taip, buvo maloniau negu girdėti (arba įsivaizduoti) lovų girgždesį, aukštyn ir žemyn kursuojančių prostitučių žingsnius laiptinėje ir klausytis (visą naktį) nesmagių pasisveikinimų bei atsisveikinimų vestibiulyje.
Meška ėmė mus, vaikus, uostinėti. Lili į ją žiūrėjo baugščiai (tas žvėris buvo už ją didesnis), aš susidrovėjau, Frankas mėgino susidraugauti, kalbino mešką vokiškai, bet jai rūpėjo tik Franė. Priėjusi meška prispaudė didžiulę savo galvą prie Franės juosmens, įbedė snukį mano seseriai į tarpukojį. Franė atšoko ir nusijuokė, o Froidas tarė:
— Suze! Ar tu gražiai elgiesi? Negražiai?
Meška, vardu Suzė, atsigręžė, greitai — visomis keturiomis — pribėgo prie senuko, galva stuktelėjo jam į pilvą, ir jis parkrito ant grindų. Tėtis jau norėjo įsikišti, bet Froidas — remdamasis beisbolo lazda — atsistojo. Atrodė, kad jis kikena, bet gal ir ne, buvo sunku suprasti.
— Oi, Suze! — tarstelėjo, žiūrėdamas ne į tą pusę. — Suzė tik stengiasi padaryti jums įspūdį. Supyksta, kai pakritikuoju, — pasakė Froidas. — Be to, mergaitės jai patinka labiau negu vyrai. Kurgi tos mergaitės? — paklausė senukas, ištiesęs rankas į šonus, ir Franė su Lili priėjo prie jo; meška, vardu Suzė, sekė paskui Franę, meiliai baksnodama snukiu jai į nugarą. Frankas, staiga apimtas noro susidraugauti su meška, kedeno šiurkštų jos kailį ir užsikirsdamas šnekėjo:
— Tai tu meškutė Suzė. Mes daug apie tave girdėjom. Aš — Frankas. Sprechen Sie Deutsch?
— Ne, ne, — tarė Froidas, — tik ne vokiškai. Suzei nepatinka vokiečių kalba. Ji šneka jūsiškai, — pasakė, pasisukęs maždaug į tą pusę, kur stovėjo Frankas.
Frankas, nerangiai palinkęs prie meškos, vėl pakedeno jai kailį.
— Ar moki pasisveikinti, paspausti ranką, Suze? — paklausė, lenkdamasis dar žemiau, bet meška atsigręžusi pažvelgė į jį ir atsistojo ant užpakalinių kojų.
— Ar ji gražiai elgiasi? — sušuko Froidas. — Suze, elkis gražiai! Neišdykauk.
Netgi stačia meška buvo žemesnė už mus — ūgiu pranoko tik Lili ir Froidą. Meškos snukis kone įsibedė Frankui į smakrą. Akimirką juodu taip ir stovėjo vienas prieš kitą, meška mindžikavo ant užpakalinių kojų, tripinėjo kaip kokia boksininke.
— Aš — Frankas, — sunerimęs tarė Frankas meškai ir ištiesė ranką; paskui mėgino abiem rankom suimti dešinę meškos leteną, norėdamas pasisveikinti.
— Nekišk nagų, vaikine, — pasakė Frankui meška ir staiga plaštaka sušėrė jam per rankas.
Frankas susvirduliavo, žengė atatupstas ir vos neparvirto, užlipęs ant registratūros skambučio, — pasigirdo tylus dzingtelėjimas.
— Kaip jums tai pavyko? — paklausė Franė Froido. — Kaip privertėt mešką kalbėti?
— Niekas manęs neverčia kalbėti, meilute, — pasakė meška, prisiglaudusi nosimi Franei prie šlaunies.
Lili vėl suklykė.
— Meška šneka, meška šneka! — spiegė.
— Ji labai protinga meška! — sušuko Froidas. — Juk rašiau.
— Meška šneka! — isteriškai rėkė Lili.
— Aš bent jau neklykauju, — burbtelėjo meškutė Suzė. Ji liovėsi apsimetinėti meška; nebesikūprindama, paniurusi grįžo prie sofos, kur sėdinčią ją išgąsdino pirmąkart klyktelėjusi Lili. Atsisėdusi Suzė vėl sukryžiavo kojas ir užkėlė jas ant kėdės. Dabar matėm, kad ji skaito gana seną žurnalo „Time“ numerį.
— Suzė iš Mičigano, — tarė Froidas, tarytum iš to viskas būtų turėję paaiškėti. — Bet mokėsi koledže Niujorke. Labai protinga.
— Mokiausi Saros Lorens koledže, — paaiškino meška, — bet iškritau. Tai bent elitinė mėšlo krūva, — pasakė — apie Saros Lorens koledžą — nekantriai sklaidydama letenose laikomo žurnalo „Time“ lapus.
— Ji — mergina ! — sušuko tėtis. — Čia mergina su meškos kostiumu!
— Moteris, — pataisė jį Suzė. — Neužsimirškite.
Buvo tik tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintieji; Suzė pasirodė esanti labai pažangi meška.
— Moteris su meškos kostiumu, — tarė Frankas, o Lili susmuko šalia manęs ir apsikabino mano koją.
— Kitokių protingų meškų nebūna, — niauriai pasakė Froidas. — Tik tokios.
Stojo bežadė tyla, tik viršuje piktai tarškėjo rašomosios mašinėlės. Mes žiūrėjom į Suzę — į tikrai protingą mešką, kuri buvo dar ir vedlė. Dabar, kai sužinojom, kad ji — ne visai tikra meška, Suzė mums atrodė didesnė, tarytum įgavo daugiau galių. Pagalvojom, kad ji — ne tik Froido akys, bet gal ir jo širdis, ir protas.
Tėtis apžiūrinėjo vestibiulį, o jo senas, aklas mentorius trepsėjo drauge su juo, įsikibęs į jo ranką. Ir ką gi tėtis mato šį kartą? — galvojau. Kokia pilis, kokie rūmai, kokios liuksusinės galimybės iškyla jam prieš akis, kai jis eina pro įdubusią sofą, ant kurios sėdi meška, pro impresionistų paveikslų imitacijas, kuriose rausvos, gerai įmitusios nuogalės guli išsidrėbusios šviesos srautuose (ant nederančių spalvų gėlėmis išmargintų tapetų)? Ir pro krėslą išsprogusiu kamšalu (lyg išdraskytu bombos, panašios į tas, kurios turbūt tūno priemiesčiuose, po griuvėsiais), ir pro vienintelę stalinę lempą, pernelyg blausią netgi tam, kad prie jos būtų galima svajoti.
— Gaila, kad sudegė ta saldumynų parduotuvė, — pasakė tėtis Froidui.
— Gaila? — sušuko Froidas. — Nein, nein, nicht gaila! Gerai. Parduotuvės nebėr, ir jie nebuvo apsidraudę. Galim nusipirkt jų patalpas — labai pigiai! Turėsim vestibiulį, kurį žmonės matys — iš gatvės! — rėkavo Froidas, nors buvo aišku, kad jo akys nebematys nieko. — Šitas gaisras pačiu laiku, — dar pasakė Froidas, — kaip tik prieš jums atvykstant, — pridūrė ir spustelėjo tėčiui alkūnę. — Puikus gaisras! — sušuko.
— Toks gaisras, kokie patinka protingoms meškoms, — ciniškai tarė meškutė Suzė, vartydama seną žurnalo „Time“ numerį.
— Tai tu ir padegei? — paklausė meškos Franė.
— Tai jau taip, meilute, — atsakė Suzė.
Kartą gyveno moteris, kurią irgi išprievartavo, bet kai jai papasakojau, kas nutiko Franei ir kaip Franė, mano manymu, su tuo susidorojo, — lyg ir nedarė nieko, arba tiesiog neigė tai, kas buvo blogiausia, — ši moteris man pasakė, kad mudu su Frane klystam.
— Klystam? — paklausiau.
— Tai jau taip, — tarė ši moteris. — Franę išprievartavo, o ne sumušė. Ir tie šunsnukiai ją tikrai „palietė“, kad ir ką ten svaičioja tas tavo juodas draugelis. Ką jis apie tai išmano? Viską žino, nes turi seserį? Tavo sesuo pati iš savęs atėmė vienintelį ginklą, kurį turėdama galėjo sudoroti tuos išperas: jų spermą. Ir niekas jos nesulaikė, kai ji ėjo praustis, niekas neprivertė jos pakovoti, todėl dabar ji kovos su tuo visą gyvenimą. Tiesą sakant, ji paaukojo savo, kaip asmenybės, vientisumą nesipriešindama užpuolikams iš pat pradžių, o tu, — pasakė man ši moteris, — tu labai patogiai išskaidei sesers išprievartavimą, padarei jį nevientisą, bėgdamas ieškoti didvyrio, užuot likęs ten ir pats kovojęs su jais.
Читать дальше