Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tu skrisi rytoj, Egai, — pasakiau. — Mes skrendam šiandien, o judu su mama — tik rytoj.

— Noriu būti pasirengęs, — tarė Egas nerimo kupinu balsu.

Parišau jam kaklaraištį, kad jis bent kiek pralinksmėtų. Egas rengė Bėdą skrydžiui tinkamais drabužiais, kai nešiau žemyn, į mikroautobusą, savo lagaminus. Paskui Egas su Bėda irgi nulipo žemyn.

— Jei turit vietos, — pasakė mama tėčiui, — gal kuris nors paimkit tą negyvą šunį.

— Ne! — sušuko Egas. — Noriu, kad Bėda liktų su manim!

— Žinai, galėtum jį atiduoti kartu su lagaminais, — patarė Fricas. — Nebūtina jo tempti į lėktuvo saloną.

— Jis galės sėdėti man ant kelių, — paprieštaravo Egas. Tuo ginčas ir baigėsi.

Didžiausi lagaminai buvo išsiųsti anksčiau.

Rankinis bagažas bei keli kiti lagaminai, kuriuos ketinom atiduoti į bagažinę, jau sukrauti į mikroautobusą.

Neūžaugos mojavo atsisveikindami.

Ant gaisrininkų kopėčių, prie Rondos Rei lango, kabojo oranžiniai naktiniai marškiniai — kadaise buvę labai ryškūs, o dabar jau išblukę, kaip ir „Frico numerio“ palapinės.

Ponia Urik ir Maksas stovėjo prie užpakalinių durų; ponia Urik, šveitusi keptuves, mūvėjo guminėmis pirštinėmis, o Maksas rankoje laikė kažkokių lapų prikrautą krepšį.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus! — riktelėjo Maksas.

Frankas nuraudo ir pabučiavo mamą.

— Iki greito susitikimo! — tarė.

Franė pabučiavo Egą.

— Iki greito susitikimo, Egai! — pasakė Franė.

— Ką? — nesuprato Egas. Pamačiau, kad jis nurengęs Bėdą; tas gyvulys vėl buvo nuogas.

Lili verkė.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus! — kvailai šūkavo Maksas Urikas.

Prie durų stovėjo ir Ronda Rei, baltą padavėjos uniformą apsitėškusi apelsinų sultimis.

— Bėk sau toliau, Džoniuk, — pašnibždėjo ji man į ausį, bet labai meiliai. Ir pabučiavo mane — Ronda pabučiavo mus visus, išskyrus Franką, kuris pirmas įsiropštė į mikroautobusą, kad išvengtų bučinio.

Lili nesiliovė verkusi; vienas iš neūžaugų važinėjosi senu Lili dviratuku. Ir kaip tik tada, kai mes jau važiavom iš Elioto parko, atkeliavo „Frico numerio“ gyvūnai. Matėm ilgas, žemas priekabas, narvus ir grandines. Fricas turėjo trumpam sustabdyti autobusiuką; jis lakstė aplinkui, visiems kažką nurodinėdamas.

Mes iš savo narvo — iš mikroautobuso — smalsiai žiūrėjom į gyvūnus; mums seniai rūpėjo, ar jie bus nykštukiniai.

— Poniai, — sušniurkščiojo Lili. — Ir šimpanzė.

Narve, ant kurio šono buvo nupiešti keli raudoni drambliai (tokiais drambliais dažnai būna išmarginti vaikų kambarių tapetai), rėkavo didelė beždžionė.

— Paprasčiausi gyvūnai, — tarė Frankas.

Nemažas šuo — toks, kokie kinkomi į roges, — lodamas bėgiojo aplink mikroautobusą. Viena cirko artistė užsėdo ant jo pajodinėti.

— Nei tigrų, — nusivylė Franė, — nei liūtų, nei dramblių.

— Mešką matot? — paklausė tėtis.

Pilkame narve, be jokių piešinėlių, kėpsanti tamsi būtybė lingavo į kažkokios turbūt jos širdyje skambančios liūdnos melodijos taktą, — jos snukis buvo pernelyg ilgas, pasturgalis pernelyg platus, sprandas pernelyg storas, o letenos per trumpos, kad ji galėtų būti laiminga.

— Čia meška? — nustebo Franė.

Vienas narvas buvo pilnas kažkokių lyg ir žąsų, o gal vištų. Apskritai atrodė, jog tai daugiausia šunų ir ponių cirkas — su viena beždžione ir viena nusmurgusią meška: apgailėtinais mūsų visų išsvajotos egzotikos simboliais.

Atsisukęs atgal, žiūrėdamas į Elioto parką, — kai Fricas grįžo į autobusėlį ir jau vežė mus tolyn, į oro uostą ir į Vieną, — mačiau, kad Egas glėbyje tebelaiko patį egzotiškiausią gyvūną. Šalia manęs verkė Lili, ir man atrodė, kad žvelgdamas į tą sąmyšį — į sukrutusius neūžaugas ir iškraunamus narvus su gyvūnais — matau tikrų tikriausią cirką, kurio pavadinimas „Bėda“, o ne „Frico numeris“. Mama mums mojavo; drauge su ja mojavo ir ponia Urik, ir Ronda Rei. Maksas Urikas kažką dar surėkė, bet mes nebegirdėjom. Franė, skaitydama iš jo lūpų, sušnibždėjo: „Keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus!“ Frankas jau vartė vokiečių kalbos žodyną, o tėtis — apskritai nemėgstantis gręžiotis atgal — sėdėjo priekyje ir gyvai šnekėjosi su Fricu — šiaip sau, apie nieką. Lili verkė, bet jos ašaros buvo tylios ir skaidrios kaip lietus. Paskui Elioto parkas pradingo: paskutinę akimirką dar pamačiau, kad Egas braunasi per neūžaugų minią, iškėlęs Bėdą sau virš galvos — kaip kokį stabą, kurį turi garbinti visi kiti, paprasti , gyvūnai. Egas, baisiai susijaudinęs, kažką šaukė, ir Franė, skaitydama iš jo lūpų, sušnibždėjo: „Ką? Ką? Ką?“

Fricas mus nuvežė į Bostoną, kur Franė turėjo nusipirkti, pasak mamos, „miestietiškų apatinių“; Lili verkdama vaikščiojo tarp sukabinto moteriško apatinio trikotažo eilių; mudu su Franku važinėjomės eskalatoriais. Į oro uostą nuvažiavom gerokai per anksti. Fricas atsiprašė, kad negali palaukti drauge su mumis; sakė, kad jam reikia pasirūpinti gyvūnais; tėtis jam palinkėjo sėkmės ir iš anksto padėkojo už tai, kad jis rytoj pavėžės į oro uostą mamą su Egu. Tarptautinio Logano oro uosto vyrų tualete kažkas „lindo“ prie Franko, bet jis mudviem su Frane nieko daugiau apie tai nepasakojo, tik tvirtino, kad prie jo „lindo“. Atrodė tuo labai pasipiktinęs, o mudu su Frane supykom ant jo už tai, kad jis mums neišklojo visų smulkmenų. Tėtis, norėdamas pralinksminti Lili, nupirko jai plastikinį kelioninį krepšelį ir mes dar nesutemus įsėdom į lėktuvą. Pakilom gal septintą ar aštuntą valandą: kadangi buvo vasaros vakaras, Bostone dar tik žiebėsi žiburiai, dar pakako dienos šviesos, kad įžiūrėtume uostą. Mes pirmą kartą skridom lėktuvu, ir mums labai patiko.

Visą naktį skridom per vandenyną. Tėtis visą laiką miegojo. Lili nesumerkė akių — žiūrėjo į tamsą ir vėliau sakė pastebėjusi, jos žodžiais tariant, du vandenyno lainerius. Aš čia užsnūsdavau, čia vėl pabusdavau; užsimerkęs mačiau Elioto parką, virstantį cirku. Dauguma vietovių, iš kurių iškeliaujam vaikystėje, ilgainiui tarytum nublanksta, o ne išgražėja. Aš įsivaizdavau, kaip grįšiu į Dejerį, ir galvojau, ar ta miesto dalis, kurioje įsikūrė Frico cirkas, klestės, ar bus visai nušepusi.

Kai nusileidom Frankfurte, buvo be penkiolikos aštuonios ryto. O gal be penkiolikos devynios.

— Deutschland! — tarė Frankas. Jis per Frankfurto oro uostą vedė mus ten, kur turėjom persėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Vieną; eidamas garsiai skaitė, kas parašyta iškabose, ir maloniai kalbino visus užsieniečius.

— Mes čia užsieniečiai, — vis šnibždėjo Franė.

— Guten Tag! — šūkčiojo Frankas visiems pro šalį einantiems nepažįstamiems žmonėms.

— Ten buvo prancūzai, Frankai, — pasakė Franė. — Tikrai.

Tėtis vos nepametė mūsų pasų, todėl mes juos dviem gumelėm pritvirtinom prie Lili riešo; paskui aš nešiau Lili ant rankų, nes ji atrodė jau visai nusiverkusi.

Iš Frankfurto išskridom be penkiolikos devintą, arba be penkiolikos dešimtą, ir maždaug vidurdienį nusileidom Vienoje. Šis skrydis buvo trumpas, su papurtymais, lėktuvas nedidelis; Lili pamatė kažkokius kalnus ir labai išsigando; Franė vylėsi, kad kitą dieną, kai skris mama su Egu, oras bus geresnis; Frankas du kartus susivėmė.

— Pasakyk vokiškai, Frankai, — prašė Franė, bet Frankas pernelyg prastai jautėsi, kad šnekėtų.