Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Bėda iškilo į paviršių, bet mes į Vieną atvykom anksčiau, negu atkeliavo ta bloga žinia, ir buvom linkę viską vertinti atsargiai, bet optimistiškai. Artėdami prie miesto centro matėm, kad čia karo padaryta žala jau nebe taip bado akis; kartais tarp prašmatnių pastatų švystelėdavo saulė, nuo vieno stogo į mus žiūrėjo pasilenkusių akmeninių kupidonų eilė — kulkosvaidžių kulkų suvarpytais pilveliais. Čia gatvėse vaikštinėjo jau daugiau žmonių, palyginti su priemiesčiais, kurie mums pasirodė panašūs į rusvų atspalvių nuotraukas, darytas paryčiais, kai žmonės dar miegojo, — arba kai visi jau buvo išžudyti.

— Šiurpu, — išdrįso pratarti Lili; išsigandusi ji pagaliau nustojo verkti.

— Senas miestas, — pasakė Franė.

— Wo ist die Gemūtlichkeit? — linksmai dainavo Frankas — dairydamasis, kurgi tas jaukumas.

— Manau, jūsų mamai čia patiks, — optimistiškai tarė tėtis.

— Egui tai tikrai nepatiks, — pareiškė Franė.

— Egas nieko negirdės, — pasakė Frankas.

— Mamai čia irgi visai nepatiks, — tarė Lili.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis kartus, — sušnibždėjo Franė.

Mūsų vairuotojas kažką subalbatavo. Net tėtis suprato, kad nevokiškai. Frankas pamėgino pasišnekėti su tuo vyriškiu ir išsiaiškino, kad jis vengras, pasilikęs Vienoje po neseniai pasibaigusios revoliucijos. Mes įsistebeilijom į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, į prigesusias mūsų vairuotojo akis, tikėdamiesi išvysti dar neužgijusias žaizdas, — gal jų ir nematėm, bet įsivaizdavom. Staiga šalia mūsų, dešinėje pusėje, sumirguliavo parkas, paskui pamatėm puošnų pastatą, tarytum kokius rūmus (ten iš tikrųjų buvo rūmai); pro kiemo vartus išėjo linksmai nusiteikusi storulė, vilkinti slaugytojos uniforma (neabejotinai auklė); ji stūmė dvivietį vaikų vežimėlį (kažkam gimė dvynukai!), ir Frankas garsiai perskaitė idiotišką statistinį faktą — iš kvailos brošiūros.

— Nors Vienoje gyvena mažiau negu pusantro milijono žmonių, — skaitė Frankas, — čia yra daugiau negu trys šimtai kavinių!

Pro taksi langus įdėmiai žiūrėjom į gatves, lyg manydami, kad jos čia aplaistytos kava. Franė nuleido savo lango stiklą ir pauostė orą; Europa atsidavė dyzeliniu kuru, ne kava. Paskui mes gana greitai susigaudėm, kam reikia kavinių: kad būtų galima jose ilgai ilgai sėdėti, ruošti pamokas, plepėti su kekšėmis, mėtyti į taikinį strėlytes, žaisti biliardą, gerti ne tik kavą, regzti planus — kaip iš čia ištrūksime — ir, žinoma, leisti laiką, kai kankina nemiga, ir svajoti. Tačiau tada mus apakino Švarcenbergo aikštės fontanas, pervažiavom žiedinę gatvę, Ringstrasse , pilną linksmai atrodančių tramvajų, ir mūsų vairuotojas ėmė prodainiais kartoti sau panosėje: Krugerstrasse, Krugerstrasse, tarytum šitaip šaukiama gatvelė būtų turėjusi staiga pati atsirasti mums prieš akis (ji ir atsirado), o paskui: „Gasthaus Freud“, „Gasthaus Freud“.

„Gasthaus Freud“ nesirodė. Mūsų vairuotojas lėtai pravažiavo pro pat jį, ir Frankas užbėgo į „Kaffee Mowatt“ paklausti, kur viešbutis; tada mums jį ir parodė — pastatą, kurį ką tik pražiopsojom. Saldumynų parduotuvės nebebuvo (nors buvusios Konditerei iškabos — BONBONS ir kitos — stovėjo iš vidaus atremtos į langą). Tėtis manė, jog tai reiškia, kad Froidas, rengdamasis mūsų atvykimui, pradėjo plėsti verslą — nusipirko saldumynų parduotuvės patalpas. Bet geriau viską apžiūrėję supratom, kad tą Konditorei nuniokojo gaisras, kuris turbūt kaip reikiant išgąsdino ir greta esančio „Gasthaus Freud“ gyventojus. Įžengėm į nedidelį, tamsų viešbutuką, praėję pro naują nusiaubtos saldumynų parduotuvės iškabą; iš tiesų, kaip išvertė Frankas, tai buvo ne iškaba, o perspėjimas: NEĮLIPKIT Į CUKRŲ.

— „Neįlipkit į cukrų“, Frankai? — nepatikėjo Franė.

— Čia taip parašyta, — pasakė Frankas, ir iš tikrųjų, atsargiai eidami į „Gasthaus Freud“ vestibiulį, pajutom, kad grindys lipnios (turbūt jau nemažai žmonių buvo daug kartų įlipę į cukrų — į šlykščią ugnyje išsilydžiusių ledinukų masę).

Dabar mus pribloškė bjaurus sudegusio šokolado kvapas. Lili su savo lagaminėliais pirma įsvirduliavo į vestibiulį — ir klyktelėjo.

Mes manėm, kad mus pasitiks Froidas, buvom visai pamiršę jo mešką. Lili nesitikėjo jos pamatyti vestibiulyje — palaidos. Ir jau tikrai nė vienas negalėjom nujausti, kad pamatysim mešką sėdinčią ant sofos, šalia registratūros, sukryžiuotas trumpas užpakalines kojas užsikėlusią ant kėdės; mums pasirodė, kad meška skaito kažkokį žurnalą (na, tikrai „protinga meška“, kaip Froidas ir rašė), bet kai Lili suklykė, ji krūptelėjusi išleido žurnalą iš letenų ir meškiškai susikūprino. Nusiritusi nuo sofos, skersa nutapsėjo prie registratūros stalo, beveik nežiūrėdama į mus, ir mes pamatėm, kokia ji maža: drūta, bet žema, ne aukštesnė už labradorą (turbūt visiems į galvą atėjo ta mintis), tačiau gerokai storesnė per liemenį, atsikišusiu pasturgaliu, stambiomis letenomis. Atsistojusi ant užpakalinių kojų, meška ėmė daužyti ant registratūros stalo padėtą skambutį — taip smarkiai, kad švelnius jo dzingtelėjimus visiškai užgožė žvėries letenos dunksėjimas.

— Dieve mano! — tarė tėtis.

— Ten tu ? — pasigirdo balsas. — Vinas Beris?

Meška, supykusi, kad Froidas taip ilgai nesirodo, pagriebė skambutį nuo stalo ir sviedė per visą vestibiulį; skambutis atsitrenkė į kažkokias duris — garsas buvo toks, lyg kas būtų plaktuku tvojęs į vargonų vamzdį.

— Girdžiu! — sušuko Froidas. — Dieve mano! Čia tu ?

Jis išėjo iš kambario išskėtęs rankas — mums, vaikams, pasirodė toks pat keistas kaip ir meška. Mes tik dabar supratom, kad tėtis tą savo „Dieve mano!“ perėmė iš Froido, ir nustebom tikriausiai todėl, kad tai niekaip nederėjo prie Froido išvaizdos; Froidas nei kūno sudėjimu, nei laikysena nebuvo panašus į atletišką mūsų tėtį. Jei Fricas būtų leidęs savo neūžaugoms balsuoti, jie, ko gero, būtų priėmę Froidą į trupę: jis buvo tik truputėlį aukštesnis už juos. Jo kūnas atrodė kažkoks palaužtas, seniai netekęs ankstesnės jėgos; dabar Froidas buvo tiesiog kresnas ir dar gana tvirtas. Juodi jo plaukai, apie kuriuos mums pasakodavo tėtis, dabar buvo žilulėliai, ilgi ir išsidraikę — nelyginant šilkiniai kukurūzo burbuolės plaušeliai. Rankoje Froidas laikė lazdą, tarytum beisbolo, — vėliau supratom, kad tai iš tikrųjų beisbolo lazda. Tas keistas kažkodėl jam ant skruosto augančių plaukų lopinėlis tebebuvo kaip vidutinio didumo moneta, bet dabar jau pražilęs — pilkas kaip šaligatvis, kaip sunkiai nusakomos, į akis nekrintančios spalvos miestų gatvės. Tačiau svarbiausias Froido senatvės požymis buvo tas, kad Froidas pasirodė esąs aklas.

— Čia tu? — šūktelėjo jis per visą vestibiulį, žiūrėdamas ne į tėtį, o į seną geležinį aukštyn vedančių laiptų turėklų statramstį.

— Aš čia, — tyliai tarė tėtis. Froidas vėl išskėtė rankas ir graibydamas orą žengė tėčio balso link.

— Vinai Beri! — sušuko Froidas, o meška prišokusi šiurkščia letena stvėrė senuką už alkūnės ir atgręžė į tėtį.

Kai Froidas sulėtino žingsnius, bijodamas atsitrenkti į kokią ne vietoje stovinčią kėdę arba užkliūti už kieno nors kojos ir suklupti, meška ėmė jį stumti, galva baksnodama į nugarą. Mes, vaikai, pagalvojom, kad čia ne šiaip protinga meška, o tikrų tikriausia vedlė. Vadinasi, Froidas dabar turi mešką, kuri jį vedžioja. Na, gyventi su tokia meška, be abejo, visai kas kita.