Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Jolanta pasivadino Jolanta, nes, anot jos, tai buvo lenkiškas vardas, o jai labai patiko lenkų anekdotai. Jolanta buvo kampuoto veido, iš pažiūros stipri, tokia pat aukšta kaip Frankas (ir beveik tokia pat nerangi); jos širdingumas atrodė kažkoks netikras — kartais mane apimdavo baimė, kad besijuokdama, pasakodama gerą anekdotą, ji gali staiga supykti ir išsitraukti iš rankinės peilį arba suvaryti kam nors į veidą vyno taurę. Ji buvo plačiapetė, krūtinga, tvirtų kojų, bet nenutukusi, — žavi kaip sveika, energinga valstietė, keistai paveikta mieste viešpataujančios niekšiškos prievartos; patraukli, bet pavojinga. Pirmosiomis dienomis ir naktimis Froido viešbutyje aš ją dažniausiai ir įsivaizduodavau masturbuodamasis; kaip tik su Jolanta man buvo sunkiausia kalbėtis — ne todėl, kad ji atrodė vulgariausia, o dėl to, kad aš jos labiausiai bijojau.

— Kaip atpažinti, kad prostitutė — lenkė? — kartą paklausė manęs Jolanta. Turėjau prašyti Franko, kad išverstų jos klausimą. — Na, ji užmoka tau , kad ją išdulkintum, — luktelėjusi pasakė Jolanta. Tai aš supratau ir be Franko pagalbos.

— Sučiuopi mintį? — paklausė Frankas.

— Viešpatie, Frankai, žinoma! — atsakiau.

— Tai juokis, — patarė Frankas. — Geriau jau juokis.

Žvilgtelėjau į Jolantos rankas — jos riešai buvo kaip artojo, krumpliai kaip boksininko — ir nusijuokiau.

Juočkė Inga juokdavosi retai. Jos gyvenimas buvo labai nelaimingas. Ir, svarbiausia, ji dar labai nedaug to gyvenimo buvo nugyvenusi; jai buvo tik vienuolika metų. Ta mulatukė — austrės ir juodaodžio amerikiečių kareivio duktė — gimė okupacijos pradžioje. Jos tėvas išvyko su okupacine kariuomene tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais, o Inga su mama, prisiklausiusios jo pasakojimų apie tai, kaip Jungtinėse Valstijose elgiamasi su juodaodžiais, nepanoro vykti drauge su juo. Juočkė Inga angliškai kalbėjo geriausiai iš visų prostitučių, todėl, kai mūsų tėtis išvažiavo į Prancūziją atpažinti mamos ir Ego kūnų, mes beveik visas bemieges naktis praleidom su ja. Ji buvo Lili amžiaus, bet jau mano ūgio, o atitinkamai aprengta atrodydavo tokia pat subrendusi kaip Franė. Lanksti, daili, rudaodė — tik jaukas, ne tikra prostitutė.

Kruger gatve jai būdavo leidžiama vaikštinėti tik kartu su kuria nors kita prostitute arba su meškute Suze; kai koks vyriškis jos užsigeisdavo, jam būdavo pasakoma, kad galės tik žiūrėti į ją — ir smaukytis. Juočkė Inga dar buvo per maža, kad ją kas liestų; jokiam vyrui nebūdavo leidžiama užsidaryti su ja vienam. Jei vyriškis norėdavo pabūti su ja, kambaryje būdavo ir meškutė Suzė. Visa tai buvo labai paprasta, bet veiksminga. Jei atrodydavo, kad vyriškis tuoj prisilies prie Juočkės Ingos, meškutė Suzė suurgzdavo ir atsistodavo, lyg rengdamasi pulti. Jei vyriškis prašydavo, kad Juočkė Inga visai išsirengtų, arba reikalaudavo, kad ji žiūrėtų, kaip jis masturbuojasi, meškutė Suzė sunerimdavo. „Jūs erzinat mešką!“ — įspėdavo Juočkė Inga tą klientą, ir jis išeidavo — arba paskubomis baigdavo masturbuotis, o Juočkė Inga palaukdavo, nusukusi akis į šalį.

Visos prostitutės žinojo, kad meškutė Suzė gali atlėkti į jų kambarius per kelias sekundes. Jei išsigąsdavo, joms reikėdavo tik riktelėti, nes Suzė — kaip visi gerai dresuoti gyvūnai — atpažindavo jų balsus. Tylų, nosinį Babetės kniauktelėjimą, Jolantos riaumojimą, Senos Pigmenos „suvenyrų“ dzingsėjimą. Bet mums, vaikams, atrodė, kad šlykščiausi klientai — tie susigėdę vyriškiai, kurie masturbuojasi žvilgčiodami į niekad per daug neišsirengiančią Juočkę Ingą.

— Aš turbūt negalėčiau smaukytis prie meškos, — pareiškė Frankas.

— O aš manau, kad tu negalėtum smaukytis prie Suzės, Frankai, — šyptelėjo Franė.

Lili net nusipurtė, aš irgi. Dabar, kai tėtis buvo Prancūzijoje, — su tais mums svarbiausiais kūnais, — mes į Froido viešbutyje vykstančią prekybą kūnais žiūrėjom abejingai, kaip apskritai į viską žiūri gedintys žmonės.

— Kai dar paaugsiu, — pasakė mums Juočkė Inga, — imsiu daugiau — už tikrą reikalą.

Mes, vaikai, nustebom sužinoję, jog „tikras reikalas“ kainuoja daugiau, negu vyrai moka už tai, kad galėtų smaukytis žiūrėdami į Ingą.

Juočkės Ingos mama sakė nebeleisianti dukteriai tuo užsiimti, kai ji „paaugs“. Juočkės Ingos mama ketino ištraukti dukterį iš to verslo anksčiau, negu ji taps pilnametė. Juočkės Ingos mama buvo dar viena, penkta, Froido viešbutyje besiglaudžianti naktinė plaštakė — ta, kurią visi vadino Rėksne Ane. Ji uždirbdavo daugiau negu visos kitos Kruger gatvės prostitutės, nes stengėsi gerai apsirūpinti prieš išeidama į pensiją (kad pinigų užtektų ne tik jai, bet ir dukteriai).

Jei norėdavai trapios gėlelės arba pasišnekėti prancūziškai, ieškodavai Babetės. Jei patiko prityrusios moterys ir tikėdavaisi bent kiek nusiderėti, kreipdavaisi į Seną Pigmeną. Jei pageidaudavai pavojingo žaidimo ir šiek tiek prievartos, galėdavai pabandyti laimę su Jolanta. Jei gėdijaisi pats savęs, užmokėdavai, kad tau leistų žvilgčioti į Juočkę Ingą. O jei trokšdavai, kad tave meistriškai apgautų, eidavai į kambarį su Rėksne Ane.

Meškutė Suzė tvirtino, kad „daugiau niekas čia taip nemoka suvaidinti orgazmo kaip Rėksnė Anė“.

Rėksnės Anės suvaidinti orgazmai išplėšdavo Lili iš baisiausių košmarų, pažadintas Frankas akimirksniu atsisėsdavo lovoje ir sustaugdavo iš siaubo, pamatęs tamsų ties jo kojūgaliu stypsančio siuvėjos manekeno siluetą, aš pabusdavau iš kiečiausio miego — plačiai atmerkęs akis pajusdavau, kad man stovi, arba imdavau grabinėti savo kaklą ieškodamas, kur jis perrėžtas. Mano nuomone, jau vien dėl Rėksnės Anės nevertėjo prostitučių įkurdinti antrame aukšte, tiesiai virš mūsų kambarių.

Rėksnė Anė išjudindavo net į sielvartą nugrimzdusį mūsų tėtį, kai jis grįžo iš Prancūzijos.

— Dieve mano, — sakydavo tėtis ir eidavo mūsų visų pabučiuoti — pažiūrėti, ar mes saugūs.

Tik Froidas ramiai sau miegodavo, nekreipdamas į visa tai dėmesio.

— Ko jau ko, — vis šnekėdavo Frankas, — o Froido su tokiu orgazmu tai niekas neapmautų. — Frankas tarėsi esąs labai protingas; jis, žinoma, turėjo omeny kitą Froidą, ne akląjį mūsų šeimininką.

Rėksnė Anė kartais apkvailindavo net meškutę Suzę, kuri burbėdavo:

— Dievuliau, čia tai jau buvo tikras.

Arba, dar blogiau, Suzė pamanydavo, kad Rėksnė Anė gal šaukiasi pagalbos.

— Dėl Dievo meilės, taip niekas nebaigtai — šūktelėdavo Suzė, ir aš prisimindavau Rondą Rei. — Ten kažkas miršta!

Suzė riaumodama pasileisdavo antro aukšto koridoriumi, įsibėgėjusi trenkdavosi į Rėksnės Anės duris ir kraupiai urgzdama pripuldavo prie girgždančios lovos — ją pamatęs Rėksnės Anės partneris pasprukdavo, arba nualpdavo, arba šiaip susmukdavo be jėgų. O Rėksnė Anė ramiai sakydavo:

— Ne, ne, Suze, nieko neatsitiko. Jis — labai malonus vyriškis.

Bet dažniausiai jau nepavykdavo atgaivinti kliento pimpalo, nulinkusio ir susitraukusio iš baimės.

— Čia kaip bausmė už visas kaltes, — juokdavosi Franė. — Kai vyrukui jau atrodo, kad tuoj baigs, į kambarį įpuola meška ir ima jį mankyti.

— Atvirai kalbant, meilute, — kartą pasakė jai Suzė, — kai kurie kaip tik tada ir baigia.

Aš vis galvojau, ar tikrai kai kurie Froido viešbutyje įsikūrusių prostitučių klientai gali baigti tik tada, kai juos užpuola meška. Bet mes buvom per jauni; kai ko apie tą viešbutį taip ir nesužinojom. Kaip ir visų praėjusių Helovinų vampyrai, tame „Gasthaus Freud“ matyti žmonės mums atrodė kažkokie ne visai tikri. Bent jau prostitutės ir jų klientai — ir radikalai.