Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Nebijok, Egai. Viskas bus puiku. Tu gi dar niekada negyvenai dideliame mieste.

— Žinau, — šniurkščiodamas atsakė Egas.

— Na, ten bus daugiau visko, kuo galėsim užsiimti, — patikinau jį.

— Aš ir čia turiu kuo užsiimti.

— Bet ten viskas bus kitaip, — pasakiau.

— Kodėl žmonės šoka pro langus? — paklausė Egas.

Aš jam paaiškinau, kad tai tik šiaip tokia išgalvota istorija, bet jis turbūt vis tiek nesuvokė metaforos prasmės.

— Tam viešbuty yra šnipų, — tarė Egas. — Man Lili sakė: „Šnipų ir žemų moterų.“

Man dingtelėjo, kad Lili turbūt mano, jog tos „žemos moterys“ yra tiesiog mažaūgės, kaip ji; tuoj pat Egą patikinau, kad nereikia bijoti Froido viešbučio gyventojų; dar pasakiau, kad tėtis viskuo pasirūpins, — tai išgirdęs Egas nutilo, aš irgi.

— Kaip mes ten nukeliausim? — po kurio laiko paklausė Egas. — Juk labai toli.

— Lėktuvu, — atsakiau.

(Iš tikrųjų turėjom keliauti dviem lėktuvais; tėtis su mama niekada neskrisdavo tuo pačiu lėktuvu; daugelis tėvų taip elgiasi. Paaiškinau Egui ir tai, bet jis vis tiek šnekėjo ir šnekėjo: „Nežinau, kaip ten kas bus.“)

Tada į mūsų kambarį atėjo mama — raminti Ego — ir aš užsnūdau, klausydamasis jų balsų; prabudau tik kai mama jau buvo beišeinanti; Egas miegojo. Mama priėjo prie mano lovos ir prisėdo šalia manęs; palaidais plaukais ji atrodė labai jauna; tiesą sakant, prietemoje buvo labai panaši į Franę.

— Jam tik septyneri, — pasakė mama apie Egą. — Turėtum daugiau su juo šnekėtis.

— Gerai, — linktelėjau. — O tu nori keliauti į Vieną?

Mama, žinoma, gūžtelėjo pečiais — ir nusišypsojo — ir tarė:

— Jūsų tėvas — labai geras žmogus.

Aš pirmą kartą aiškiai įsivaizdavau juos trisdešimt devintųjų vasarą, kai tėtis Froidui pažadėjo, kad ves mūsų mamą ir mokysis Harvarde, — o Froidas mamos paprašė tik vieno dalyko: kad ji atleistų tėčiui. Ar čia ir yra tai, už ką ji turėtų jam atleisti? Už tai, kad jis mus su šaknimis išraus iš pasibaisėtino Dejerio miesto, iš niekam tikusios Dejerio mokyklos — ir iš pirmojo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio, kuris nebuvo populiarus (nors niekas to garsiai nesakė)... ar tai darydamas tėtis elgiasi blogai?

— Ar tau patinka Froidas? — paklausiau mamos.

— Iš tikrųjų aš Froido gerai net nepažįstu, — atsakė ji.

— Bet tėčiui jis patinka, — tariau.

— Taip, jūsų tėčiui Froidas patinka, — pasakė mama, — bet ir tėtis jo gerai nepažįsta.

— Kaip manai, kokia bus ta meška? — dar paklausiau.

— Nežinau, kam išvis reikia tos meškos, — sušnibždėjo mama, — todėl geriau ir nespėliosiu, kokia ji bus.

— O kam galėtų reikėti meškos? — pasidomėjau, bet mama vėl gūžtelėjo pečiais — gal prisiminusi, koks buvo Erlas, ir stengdamasi prisiminti, kam jo reikėjo.

— Netrukus visi viską sužinosim, — bučiuodama mane tarė mama. Tą patį būtų pasakęs ir Ajovos Bobas.

— Labanakt! — palinkėjau mamai ir pabučiavau ją.

— Ramiai praeik pro atdarus langus, — sušnibždėjo ji, ir aš nugrimzdau į miegą.

Tada susapnavau, kad mama mirė. „Daugiau jokių meškų“, — tarė ji tėčiui, bet jis nesuprato — pamanė, jog tai klausimas. „Daugiau ne, tik dar viena, — pasakė tėtis. — Paskutinė. Pažadu.“ Mama nusišypsojo ir papurtė galvą; buvo pernelyg pavargusi, kad ką nors aiškintų. Dar mėgino gūžtelėti pečiais, iš jos akių mačiau, kad norėtų gūžtelėti, bet paskui jos akių obuoliai staiga užvirto į viršų ir išvis pradingo, ir tėtis suprato, kad tas baltu smokingu vilkintis vyriškis paėmė mamą už rankos. „Gerai! Daugiau jokių meškų!“ — pažadėjo tėtis, bet mama jau stovėjo baltajame burlaivyje, plaukė tolyn į jūrą.

Mano sapne Ego nebuvo; bet kai atsibudau, Egas buvo kambaryje — tebemiegojo — ir kažkas kitas žiūrėjo į jį. Atpažinau tą glotnią juodą nugarą — tankų, trumpaplaukį, riebaluotą kailį; ir kampuotą kvailos galvos pakaušį, ir pusiau pastatytas nieko negirdinčias ausis. Jis tupėjo pasibrukęs po savimi uodegą, kaip tupėdavo, kai buvo gyvas, ir žiūrėjo į Egą. Pagalvojau, kad Frankas tikriausiai padarė jį besišypsantį ar bent jau paikai lekuojantį, kaip lekuoja visi tie puskvaišiai šunys, kurie nieko daugiau nemoka, tik neša visokius kamuoliukus ar pagalius ir meta tau po kojomis. Ak, tie kvailoki, bet linksmi visokio pasaulio šlamšto nešiotojai! Toks buvo ir mūsų senasis Bėda: šlamšto nešiotojas ir bezdalius. Tyliai išlipau iš lovos, norėdamas pažvelgti tam gyvuliui į snukį — iš Ego pusės.

Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad Frankas pranoko pats save, darydamas Bėdą „gražų“. Bėda tupėjo ant savo uodegos, suglaudęs priekines letenas, kukliai prisidengęs paslėpsnį; jo snukyje, stiklinėse akyse buvo galima įžvelgti kažkokį pamišėlišką džiaugsmą, liežuvis kvailai karojo, išlindęs iš nasrų. Atrodė, kad Bėda tuoj pabezdės, arba pavizgins uodegą, arba ims idiotiškai raitytis, parvirtęs ant nugaros; jis tarytum prašė, kad pakasyčiau jam užausius, — toks vergiškai nuolankus padaras, kuriam nuolat reikia, kad jį kas glostytų ir juo rūpintųsi. Jei nebūčiau žinojęs, kad jis negyvas, ir jei būčiau galėjęs pamiršti, kaip jis apsireiškė anuos du kartus, būčiau sakęs, kad šis Bėda atrodo toks taikus ir nekaltas, koks visada ir buvo.

— Egai? — sušnibždėjau. — Pabusk.

Bet buvo šeštadienio rytas, šeštadieniais Egas mėgdavo pamiegoti ilgiau; be to, žinojau, kad iš vakaro Egas sunkiai užmigo ir naktį miegojo nekaip. Pro langą mačiau mūsų automobilį, lėtai laviruojantį tarp medžių pažliugusiame Elioto parke, tarytum ten būtų buvusi slalomo trasa, ir supratau, kad prie vairo sėdi Frankas; jis buvo ką tik gavęs vairuotojo pažymėjimą ir mėgo praktikuotis parke. O Franė buvo neseniai gavusi leidimą mokytis vairuoti, taigi Frankas ją mokė. Kad prie vairo Frankas, supratau iš to, kaip iškilmingai automobilis slinko tarp medžių, kaip koks limuzinas arba katafalkas, — Frankas visada taip važinėdavo. Net kai reikėdavo pavėžėti mamą į prekybos centrą, jis vairuodavo taip, kad galėdavai pamanyti, jog veža karalienės karstą — pro suplūdusius gedėtojus, norinčius paskutinį kartą pažvelgti į velionę. Kai vairuodavo Franė, Frankas inkšdavo iš baimės, susigūžęs ant keleivio sėdynės; Franė mėgo važinėti greitai.

— Egai! — pašaukiau truputį garsiau, ir jis krustelėjo.

Lauke, Elioto parke, sutrinksėjo automobilio durelės — vairuotojas ir keleivė apsikeitė vietomis; iškart supratau, kad vairą į savo rankas paėmė Franė: automobilis virtuliuodamas skriejo tarp medžių, pavasario purvas čiurkšlėmis tiško į šalis — ir buvo galima įžiūrėti, kad Frankas ant vadinamosios mirtininkų sėdynės lyg paklaikęs mosikuoja rankomis.

— Dieve mano! — išgirdau riktelint tėtį, pro kitą langą.

Paskui jis tą langą uždarė, ir tada jau girdėjau, kad tėtis įpykęs kone šaukia ant mamos, — kaip čia dabar Franė vairuoja, reikės atsodinti Elioto parko žolę ir kaltu nudaužyti purvą nuo automobilio, — o paskui, man tebežiūrint, kaip Franė varinėja, tarp medžių, Egas atsimerkė ir pamatė Bėdą. Išsigandęs jo klyksmo, langu prisivėriau nykščius ir įsikandau liežuvį. Mama, įlėkusi į kambarį pažiūrėti, kas atsitiko, pasveikino Bėdą tokiu pat garsiu klyktelėjimu.

— Dieve mano, — sudejavo tėtis. — Kurių galų Frankas visiems taip kaišioja šitą prakeiktą šunį? Galėtų tiesiog pasakyti: „Dabar jums parodysiu Bėdą.“ Tada įneštų šitą nelemtą padarą į kambarį — kai visi būtume tam pasirengę, dėl Dievo meilės!