Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tai būtų nelegalu, — kandžiai sušnibždėjo. — Aš ne kokia nusikaltėlė.

Tik po kurio laiko supratau, kad ji tikisi išlošti daug daugiau.

— Viena, — šnibždėjo Ronda. — Ką tu ten darysi be manęs?

Mano galvoje kirbėjo begalė visokių sumanymų ir beveik tiek pat įvairiausių vaizdinių, bet aš Rondai pažadėjau, jog paprašysiu tėvo, kad jis dar pagalvotų, gal verta ją pasiimti drauge.

— Ji puikiai dirba, — pasakiau tėčiui. Mama susiraukė. Franė vos kažkuo nepaspringo. Frankas kažką sumurmėjo apie orą Vienoje — atseit ten „nuolat lyja“. Egas, žinoma, paklausė, apie ką mes šnekam.

— Ne, — tarė tėtis. — Rondos neimsim. Neturim tiek pinigų.

Atrodė, kad visiems palengvėjo — netgi man, tiesą sakant.

Pranešiau tą žinią Rondai, kai ji blizgino baro paviršių.

— Ką gi, nieko bloga nenutiko, kad paklausei, ar ne? — tarė Ronda.

— Nieko, — pasakiau.

Bet kitą rytą, kai šnopšdamas sustojau prie jos durų, man dingtelėjo, kad kai kas vis dėlto nutiko.

— Bėk sau toliau, Džoniuk, — paragino mane Ronda. — Bėgioti įstatymai leidžia. Bėgioti gali nemokamai.

Paskui apie kūno geidulius pasišnekėjau su Jaunėliu Džounsu; tas mūsų pokalbis buvo gana keblus ir miglotas, bet man pasidarė ramiau, kai supratau, kad ir Jaunėlis čia nieko nenutuokia. Mus abu erzino tai, kad Franės požiūris į tuos dalykus dažniausiai skiriasi nuo mūsų.

— Moterys, — pasakė Jaunėlis Džounsas. — Jos visai ne tokios kaip tu ir aš.

Aš, žinoma, linktelėjau. Franė lyg ir atleido Jaunėliui už tai, kad jis patenkino aistrą su Ronda Rei, bet vis tiek tebebuvo nuo jo atitolusi; atrodė, bent jau iš šalies, jog ji nė kiek neliūdi dėl to, kad paliks Jaunėlį ir išvyks į Vieną. Galbūt ji blaškėsi: nenorėjo ilgėtis Jaunėlio Džounso, bet, kita vertus, tikėjosi, nors ir be didelio jaudulio, kad Viena jai bus puikus nuotykis.

Ji tarytum atsiribodavo nuo manęs, kai imdavau apie tai klausinėti, todėl taip jau išėjo, kad tą pavasarį aš daugiau laiko praleisdavau su Franku; Frankas netvėrė savo kailyje. Jo ūsai man erzinamai primindavo išraiškingą velionio kronprinco Rudolfo veidą, nors šiaip mudu su Frane Franką vadindavom Pelių Karalium.

— Štai jis, ateina! Jis priverčia šunis persti pagal komandą! Kas jis toks? — riktelėdavau.

— „Gyvenimas — rimtas dalykas, o menas — pramoga!“ — šaukdavo Franė. — Štai narsiausias iš visų gatvės klounų! Neleiskit jo prie atdarų langų!

— Pelių Karalius! — surėkdavau.

— Atsikniskit, abu, — niršdavo Frankas.

— Kaip sekasi su šunimi, Frankai? — paklausdavau; taip kaskart pelnydavau jo palankumą.

— Na... — sakydavo Frankas, prieš akis turbūt aiškiai matydamas Bėdą, jam net ūsai imdavo virpėti. — Manau, Egas bus patenkintas, nors mums, visiems kitiems, Bėda gal atrodys pernelyg ramus.

— Kažin, — tardavau.

Žiūrėdamas į Franką, įsivaizduodavau paniurusį kronprincą Rudolfą, važiuojantį į Majerlingą nužudyti meilužės ir nusišauti, bet dar lengviau man buvo įsivaizduoti Froido gatvės artistą, iššokantį pro langą su dėže, pilna gyvulėlių: Pelių Karalius trenkėsi į žemę, ir miestas, kuris nekreipė į jį dėmesio, dabar jo gedi. Man kažkodėl atrodė, kad Frankas labai tiktų tam vaidmeniui.

— Kas privers šunis muzikuoti, kas šokdins peles? — paklausiau Franko prie pusryčių stalo.

— Eik, pakilnok savo štangą, — atšovė jis. — Užsimesk ant galvos.

Frankas vėl išėjo į laboratoriją; Pelių Karalius priversdavo šunis persti pagal komandą, o Frankas galėjo priversti Bėdą gyventi visokiomis pozomis, taigi jis, ko gero, tikrai buvo tarsi kronprincas, kaip Rudolfas, būsimas Austrijos imperatorius, Bohemijos karalius, Transilvanijos karalius, Moravijos markgrafas, Aušvico hercogas (čia tik keli iš daugybės Rudolfo titulų).

— Kur Pelių Karalius? — klausdavo Franė.

— Su Bėda, — atsakydavau. — Moko jį persti pagal komandą.

O kai prasilenkdavom „Naujojo Hampšyro“ viešbučio koridoriuose, aš dažnai sakydavau Lili, arba Franė — Frankui:

— Ramiai praeik pro atdarus langus.

— Schweinsdreck, — burbtelėdavo Frankas.

— Pamaiva, — atkirsdavo jam Franė.

— Ir tau linkiu kiaulės šūdo, Frankai, — tardavau.

— Ką? — šaukdavo Egas.

O vieną rytą Lili paklausė tėčio:

— Mes išvyksim anksčiau, negu čia įsikraustys tas cirkas, „Frico numeris“, ar juos dar pamatysim?

— Tikiuosi, kad nespėsim jų pamatyti, — pasakė Franė.

— Nė dienos nebepabūsim čia, kai jie atvažiuos? — nustebo Frankas. — Negi nereikia perduoti raktų ar dar ko nors?

— Kokių raktų? — paklausė Maksas Urikas.

— Kokių spynų ? — vyptelėjo Ronda Rei, kurios durys man buvo uždarytos.

— Gal ir matysim juos — dešimt ar penkiolika minučių, — pasakė tėtis.

— Aš norėčiau juos pamatyti, — labai rimtai tarė Lili.

Pažvelgiau į mamą, kuri atrodė pavargusi, bet miela: ji buvo tokia minkšta, švelni moteris, kurią tėtis neabejotinai mėgo liesti. Jis dažnai įsikniaubdavo jai į kaklą ir abiem rankom suimdavo krūtis, apkabinęs ją iš užpakalio, — ir ji tik apsimesdavo, kad jai tai nepatinka (prie mūsų, vaikų). Būdamas šalia mamos, tėtis elgdavosi kaip koks šuo, vis dedantis galvą šeimininkui ant kelių, kišantis snukį jam į pažastį ar tarpkojį, — anaiptol nenoriu pasakyti, kad tėtis stačiokiškai lindo prie mamos, bet jis nuolat stengėsi ją paliesti: visaip glėbesčiavo ir glaustėsi.

Prie mamos, žinoma, glaustėsi ir Egas, ir Lili, kartais, nors šiaip Lili buvo oresnė ir laikėsi santūriau — nuo tada, kai jos mažumas ėmė traukti visų dėmesį. Ji tarytum nenorėjo atrodyti dar mažesnė, negu yra, elgdamasi kaip mažvaikė.

— Vidutinio ūgio austras aštuoniais ar dešimčia centimetrų žemesnis už vidutinio ūgio amerikietį, Lili, — pasakė jai Frankas, bet Lili tai, matyt, nerūpėjo — ji tik gūžtelėjo pečiais, visai kaip mama, atsainiai ir žaviai. Ir Franė, ir Lili — abi savaip — paveldėjo tą mamos judesį.

Kažkurią to pavasario dieną mačiau Franę taip gūžtelint: tik vieną kartą, labai greitai, tarsi jai būtų ką skaudėję, — tada Jaunėlis Džounsas mums pasakė, kad nusprendė priimti pasiūlymą nuo rudens žaisti futbolą Pensilvanijos koledže, kur gaus stipendiją.

— Aš tau rašysiu, — pažadėjo jam Franė.

— Žinoma, ir aš tau rašysiu, — tarė Jaunėlis.

— Aš rašysiu dažniau, — pasakė Franė. Jaunėlis Džounsas norėjo gūžtelėti pečiais, bet jam nelabai pavyko.

— Velniai griebtų, — tarė jis man, kai mudu Elioto parke mėtėm akmenis, taikydami į medį. — Ką Franė ketina ten veikti ? Kokių nuotykių ji ten tikisi patirti?

„Ten“ — taip mes sakydavom, visi. Tik Frankas, kalbėdamas apie tą miestą, jo pavadinimą ištardavo vokiškai: Wien.

— Vyyyn, — kartą pamėgdžiojo jį Lili ir net nusipurtė. — Skamba kaip kokia driežų kalba.

Mes visi sužiurom į ją, laukdami, kada Egas sušuks: „Ką?“

Paskui Elioto parke sužėlė žolė; vieną šiltą vakarą, įsitikinęs, kad Egas miega, atsidariau langą, žiūrėjau į mėnulį, žvaigždes ir klausiausi, kaip čirškia svirpliai, kurkia varlės, ir staiga Egas tarė:

— Ramiai praeik pro atdarus langus.

— Nemiegi? — nustebau.

— Negaliu užmigti, — pasiskundė Egas. — Neįsivaizduoju, kur keliausiu, — pridūrė. — Nežinau, kaip ten kas bus.

Atrodė, kad jis tuoj pravirks, todėl pasakiau: