Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Man jis atrodo gal ne senesnis, — pasakė Franė, — bet tikrai kuoktelėjęs.

— Jis tiesiog nelabai moka angliškai, — tarė tėtis. — Tai juk ne jo gimtoji kalba.

Taigi pradėjom mokytis vokiečių kalbos. Mudu su Frane ir Frankas pasirinkom vokiečių kursus Dejerio mokykloje ir parsinešdavom įrašų į namus, kad ir Lili galėtų pasiklausyti; Egą mokė mama. Pirmiausia ji tiesiog stengėsi, kad jis įsimintų turistiniame žemėlapyje surašytus gatvių bei lankytinų vietų pavadinimus.

— Lobkowitzplatz, — sakydavo mama.

— Ką? — klausdavo Egas.

Tėtis turėjo mokytis pats, bet atrodė, kad jam sekasi sunkiausiai.

— Jums, vaikai, reikia mokytis, — šnekėjo tėtis. — O man nereikės eiti į mokyklą, susipažinti su klasės draugais, ir taip toliau.

— Bet mes lankysim anglišką mokyklą, — priminė jam Lili.

— Vis tiek, — spyrėsi tėtis. — Jums vokiečių kalbos reikės labiau negu man.

— Tačiau tu juk tvarkysi viešbučio reikalus, — pasakė mama.

— Pirmiausia stengsiuosi pritraukti amerikiečius, — tarė tėtis. — Norim susirasti klientų iš Amerikos — gal pamiršai?

— Tai gal visi dar pasimokykim kalbėti amerikietiškai, — pasiūlė Franė.

Frankas vokiečių kalbos mokėsi greičiausiai. Atrodė, kad ta kalba jam tiesiog tinka: visi skiemenys ištariami, veiksmažodžiai — kaip iššauti iš patrankos — lekia į sakinio galą, o umliautai — tarsi puošmenos; be to, Frankui turėjo patikti ir tai, kad žodžiai būna vyriškosios arba moteriškosios giminės. Žiemai baigiantis jis jau (labai pretenzingai) plepėjo vokiškai, tyčia mus visus glumindavo ir taisydavo mūsų klaidas, kai mėgindavom jam ką nors atsakyti, o paskui mus, nevykėlius, guosdavo: atseit jis mumis rūpinsis, kai būsim „ten“.

— Nuostabu! — sakydavo Franė. — Kaip tik tai mane ir varo iš proto. Frankas mus visus lydės į mokyklą, kalbėsis su autobusų vairuotojais, užsakinės patiekalus restoranuose, atsiliepinės telefonu. Dieve mano, dabar, kai pagaliau vykstu į užsienį, tikrai nenoriu būti priklausoma nuo jo!

Bet Frankas tarytum pražydo, rengdamasis persikelti į Vieną. Jį, be abejo, džiugino tai, kad jis galėjo dar kartą pamėginti prikelti Bėdą, tačiau atrodė, kad taip pat nuoširdžiai susidomėjęs Frankas studijuoja Vieną. Po pietų jis mums garsiai skaitydavo ištraukas iš knygų, kurias vadino gardžiausiais Vienos istorijos kąsneliais; klausydavosi ir Ronda Rei, ir abu Urikai, nors jie žinojo, kad su mumis nekeliaus, o kaip jiems seksis su „Frico numeriu“, dar neaišku.

Du mėnesius šitaip mums padėstęs istoriją, Frankas surengė egzaminą žodžiu: ėmė mus klausinėti apie įdomias asmenybes, gyvenusias Vienoje tuo laiku, kai Majerlinge nusižudė kronprincas Rudolfas. (Pasakojimą apie tai Frankas mums buvo perskaitęs su visomis smulkmenomis, Ronda Rei tada net apsiašarojo.) Franė sakė, kad princu Rudolfu Frankas taip žavisi „dėl apdarų“. Savo kambaryje Frankas turėjo du Rudolfo portretus: viename princas vilkėjo medžioklės drabužiais — jaunas pailgaveidis vyriškis su didžiuliais ūsais, apsisiautęs kailiais ir rūkantis piršto storumo cigaretę, — o kitame jis buvo uniformuotas, prisisegęs Aukso Vilnos ordiną; jo kakta atrodė silpna kaip kūdikio, o barzda smaili kaip ietigalis.

— Gerai, Frane, — pradėjo Frankas, — štai klausimas tau. Jis buvo genialus kompozitorius, galbūt geriausias visame pasaulyje vargonininkas, bet tikras provincialas — visiškas kaimo stuobrys imperijos sostinėje — ir turėjo kvailą įprotį įsimylėti jaunas merginas.

— Kodėl kvailą? — paklausiau.

— Užsičiaupk, — tarė Frankas. — Kvailą, ir tiek. Be to, šitas klausimas Franei.

— Antonas Brukneris, — atsakė Franė. — Jis buvo kvailas, iš tikrųjų.

— Labai, — pritarė Lili.

— Dabar eilė tau, Lili, — pasakė Frankas. — Kas buvo „flamandų valstietė“?

— Oi, nereikia, šitas klausimas per lengvas, — suniurzgė Lili. — Klausk Ego.

— Egui būtų per sunkus, — paprieštaravo Franė.

— Kas? — nesuprato Egas.

— Princesė Stefanija, — atsakė į klausimą Lili, aiškiai parodydama, kad jai nuobodu, — Belgijos karaliaus duktė, Rudolfo žmona.

— Dabar tėčiui, — tarė Frankas.

— Vaje, — šyptelėjo Franė, nes tėčiui istorija nesisekė beveik taip pat kaip ir vokiečių kalba.

— Kieno muziką visi taip mėgo, kad net valstiečiai auginosi tokias barzdeles kaip to kompozitoriaus? — paklausė Frankas.

— Viešpatie, koks tu trenktas, Frankai, — sumurmėjo Franė.

— Bramso? — spėjo tėtis, ir mes visi sudejavom.

— Bramso barzda buvo kaip valstiečio, — pasakė Frankas. — O kuris kompozitorius valstiečiams taip patiko, kad jie net auginosi tokias pat barzdeles kaip jo?

— Štrausas! — surėkėm mudu su Lili.

— Nykuma, — burbtelėjo Franė. — Dabar aš kai ko paklausiu Franką.

— Varyk! — tarė Frankas, tvirtai užsimerkdamas ir suraukdamas nosį.

— Kas buvo Žaneta Heger? — paklausė Franė.

— Šniclerio meilužė, — rausdamas atsakė Frankas.

— Kas yra „meilužė“, Frankai? — neatstojo Franė; Ronda Rei garsiai nusijuokė.

— Pati žinai! — atšovė Frankas, dar labiau nuraudęs.

— O kiek kartų Šnicleris pasimylėjo su savo meiluže per tą laiką tarp tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt aštuntųjų ir devintųjų? — toliau klausinėjo Franė.

— Viešpatie! — sušuko Frankas. — Daug! Pamiršau.

— Keturis šimtus šešiasdešimt keturis! — riktelėjo Maksas Urikas, klausęsis visų skaitymų ir nieko nepamiršęs. Maksas, kaip ir Ronda Rei, niekada nelankė jokios mokyklos; ir Maksui, ir Rondai Franko paskaitos buvo naujovė; todėl jie klausėsi dėmesingiau negu mes.

— Dar vienas klausimas tėčiui! — paskelbė Franė. — Kas buvo Miči Kaspar?

— Miči Kaspar? — pakartojo tėtis. — Dieve mano.

— Dieve mano, — pritarė jam Frankas. — Franė prisimena tik tai, kas susiję su seksu.

— Tai kas ji buvo, Frankai? — paklausė Franė.

— Žinau! — įsiterpė Ronda Rei. — Ji buvo Rudolfo meilužė; jis su ja praleido naktį prieš nusižudydamas su Marija Večera Majerlinge.

Ronda savo atmintyje — ir širdyje — turbūt turėjo atskirą kertelę meilužėms.

— Aš irgi meilužė, ar ne? — paklausė ji manęs — tada, kai Frankas paskaitė mums paskaitą apie Artūro Šniclerio gyvenimą ir kūrybą.

— Pati meiliausia, — atsakiau.

— Eik jau! — tarė Ronda Rei.

— Kur Froidas gyveno ne pagal išgales? — dabar paklausė Frankas mūsų visų.

— Kuris Froidas? — pasitikslino Lili, ir visi nusijuokėm.

— Tame Suhnhaus, — tarė Frankas, atsakydamas į savo paties klausimą. — Išversti? Atpirkimo namuose.

— Eik velniop, Frankai, — burbtelėjo Franė.

— Čia ne apie seksą, tai ji ir nežino, — pasakė man Frankas.

— Kas paskutinis lietė Šubertą? — paklausiau Franko; jis įtariai pažvelgė į mane.

— Ką turi omeny? — tarė.

— Tą, ką pasakiau. Kas paskutinis lietė Šubertą?

Franė susijuokė; aš jai buvau papasakojęs tą istoriją ir galėjau lažintis, kad Frankas nieko apie tai nežino, — nes pats išplėšiau tuos lapus iš Franko knygos. Tai buvo šlykštoka istorija.

— Čia kažkoks pokštas? — paklausė Frankas.

Kai po Šuberto mirties jau buvo praėję šešiasdešimt metų, vargšas provincialas Antonas Brukneris žiūrėjo, kaip atkasamas Šuberto kapas. Buvo leista dalyvauti tik Brukneriui ir keliems mokslininkams. Kažkas iš merijos pasakė kalbą, šnekėjo ir šnekėjo apie tuos šiurpiai atrodančius Šuberto palaikus. Šuberto kaukolė buvo nufotografuota; sekretorius į apžiūros protokolą įrašė, kad Šuberto palaikai oranžinio atspalvio ir kad jo dantys geriau išsilaikę negu Bethoveno (Bethovenas buvo ekshumuotas ir panašiai apžiūrėtas šiek tiek anksčiau). Paskui dar buvo užrašyti Šuberto smegeninės matmenys.