Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Į Vieną? — vis murmėjo mama ir purtė galvą, žiūrėdama į tėtį. — Ką tu žinai apie Vieną?

— O ką žinojau apie motociklus? — atsakydavo tėtis. — Arba apie meškas? Apie viešbučius?

— O ką sužinojai ? — klausdavo jo mama, bet tėčio nekankino abejonės. Juk Froidas rašė, kad su protinga meška visai kas kita.

— Žinau, kad Viena — ne Dejeris, ne Naujojo Hampšyro valstija, — pasakė tėtis mamai; ir atsiprašė Frico iš „Frico numerio“ — pranešė, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutį parduoda, todėl cirkui, ko gero, reikės ieškotis kitos vietos, kur apsistoti. Nežinau, ar tas cirkas, „Frico numeris“, tėčiui pateikė gerą pasiūlymą, bet tai buvo pirmas pasiūlymas, ir tėtis jį priėmė.

— Į Vieną? — nustebo Jaunėlis Džounsas. — Dievuliau aukštielninkas!

Franė gal būtų priešinusis persikėlimui, bijodama netekti Jaunėlio, bet ji sužinojo, kad Jaunėlis jai buvo neištikimas (su Ronda Rei, Naujųjų metų naktį), ir nuo tada su juo elgėsi šaltokai.

— Pasakyk jai, kad man tik norėjosi su kuo nors sugulti, biče, — paprašė manęs Jaunėlis.

— Jam tik norėjosi su kuo nors sugulti, Frane, — pasakiau.

— Taigi, — purkštavo Franė. — Ir tu, be abejo, žinai, koks tai jausmas.

— Į Vieną, — tarė Ronda Rei ir atsiduso po manimi — turbūt iš nuobodulio. — Aš norėčiau keliauti į Vieną, — pridūrė. — Bet, kaip suprantu, turėsiu likti čia, kur tikriausiai neteksiu darbo. Arba dirbsiu tam plikam neūžaugai.

Tas plikas neūžauga buvo Frederikas Vorteris, vadinamas Fricu, — mažutis žmogeliukas, apsilankęs pas mus vieną snieguotą savaitgalį; jam didžiausią įspūdį padarė ketvirto aukšto vonios kambarių įranga — ir Ronda Rei. Lili, žinoma, negalėjo atitraukti akių nuo Frico. Jis buvo tik truputį aukštesnis už Lili; mes ją (ir, svarbiausia, save) įtikinėjom, kad ji dar paaugs — šiek tiek — ir kad (kaip visi vylėmės) niekada nepasidarys tokia neproporcinga. Lili buvo gražutė: maža, bet daili. O Frico galva atrodė gerokai per didelė tokiam kūnui kaip jo; dilbiai tirtėjo, lyg ant jų būtų nemokšiškai persodinti suglebę blauzdų raumenys; pirštai stirksojo kaip trumpos, storos dešrelės; sutinusių kulkšnių oda buvo uždribusi ant mažų, lėliškų pėdučių — tartum kojinės su išsitampiusiomis gumelėmis.

— Koks tas jūsų cirkas? — drąsiai paklausė jo Lili.

— Keisti numeriai, keisti gyvūnai, — sušnibždėjo Franė man į ausį, ir aš nušiurpau.

— Maži numeriai, maži gyvūnai, — burbtelėjo Frankas.

— Na, mūsų cirkas mažas, — reikšmingai pasakė Fricas Lili.

— Tai reiškia, — padarė išvadą Maksas Urikas, kai Fricas išėjo, — kad jiems visiems suknistas ketvirtas aukštas bus kaip tik.

— Jeigu visi tokie kaip jis, — tarė ponia Urik, — tai daug nevalgys.

— Jeigu visi tokie kaip jis... — buvo besakanti Ronda Rei, bet nutilo ir užvertė akis — nusprendė prilaikyti liežuvį.

— Man jis atrodo malonus, — pareiškė Lili.

Bet Egas, pamatęs Fricą iš „Frico numerio“, ėmė sapnuoti košmarus — nuo jo riksmo man nutirpdavo nugara ir mėšlungis sutraukdavo kaklo raumenis; mosikuodamas rankomis, Egas nutrenkė ant grindų naktinę lempelę, jo kojos trūkčiodavo po antklode — galėdavai pamanyti, kad jis skęsta patalynėje.

— Egai! — šaukdavau. — Čia tik sapnas! Tu sapnuoji!

— Kas? — klykdavo Egas.

— Sapnas!

— Neūžaugos! Po lova! Ropoja aplink mane! Visur, visur!

— Dieve mano, — tarė tėtis. — Jeigu tik neūžaugos, tai ko jis taip jaudinasi?

— Cit, — pasakė mama, visada bijodavusi užgauti mažyčius Lili jausmus.

Rytais gulėdavau po štanga, vogčiomis žiūrėdavau, kaip Franė lipa iš lovos, arba rengiasi, ir galvodavau apie Ajovos Bobą. Ką jis būtų pasakęs apie persikėlimą į Vieną? Apie Froido viešbutį, kuriam kažkodėl reikia protingo vaikino iš Harvardo. Apie tai, kad su protinga meška visai kas kita: visi gali turėti vilties, kad jiems pasiseks. Kilnodavau štangą ir mąstydavau. „Tai nesvarbu, — būtų pasakęs Ajovos Bobas. — Ar persikelsim į Vieną, ar liksim čia, visiškai nesvarbu.“ Štai ką būtų pasakęs Ajovos Bobas, bent jau aš taip manydavau, gulėdamas po visu tuo svoriu. „Ar čia, ar ten, — būtų pasakęs Bobas, — mes vis tiek būtume kaip prikalti — visam gyvenimui.“ Tai būtų tėčio viešbutis — nesvarbu, ar Dejeryje, ar Vienoje. Ar galėtų kas nors mus taip paveikti, kad pasidarytume dar keistesni arba ne tokie keisti, kokie esame? Apie tai galvodavau maloniai sau kilnodamas štangą ir akies krašteliu stebėdamas Franę.

— Būtų gerai, jei išsineštum savo svarmenis į kitą kambarį, — pasakė Franė. — Kad galėčiau bent kartą ramiai apsirengti, dėl Dievo meilės.

— Ką manai apie persikėlimą į Vieną, Frane? — paklausiau.

— Manau, kad ten mūsų gyvenimas bus rafinuotesnis negu čia, — atsakė Franė. Jau visiškai apsirengusi ir kaip visada pasitikinti savimi, ji iš viršaus žiūrėjo į mane, gulomis lėtai ir atsargiai, kad nepasvirtų, nuleidžiantį štangą. — Gal netgi gausiu kambarį, kuriame nebus jokių štangų. Ir jokių sunkumų kilnotojų, — pridūrė ir, švelniai papūtusi man į kairės (silpnesnės) rankos pažastį, atšoko į šalį, kai svorio diskai ėmė slysti pirma nuo kairio, o paskui ir nuo dešinio štangos galo.

— Dieve mano! — iš apačios surėkė man tėtis, ir aš pagalvojau, kad Ajovos Bobas, jei būtų buvęs su mumis, būtų pasakęs, kad Franė klysta. Nesvarbu, ar Vienoje mūsų gyvenimas bus rafinuotesnis, ar ne, — ar Franės kambarys bus užgriozdintas štangomis, ar išpuoštas nėriniais, — mes vis tiek visada gyvensime viename ar kitame „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje.

Froido viešbutis — bent jau kaip mes supratom iš oro paštu atkeliavusių Froido laiškų — vadinosi „Gasthaus Freud“; bet Froidas aiškiai neparašė, ar tas kitas Froidas kada nors ten buvo apsistojęs, ar ne. Žinojom tik tai, kad tas viešbutis „miesto centre“, — pasak Froido, „pirmajame rajone“, — tačiau papilkėjusioje nespalvotoje nuotraukoje, kurią Froidas mums atsiuntė, vos įžiūrėjom geležines dvivėres duris, įspraustas tarp kažkokios lyg ir saldumynų parduotuvės vitrinų. KONDITOREI — buvo parašyta vienoje iškaboje; ZUCKERWAREN — kitoje; SCHOKOLADEN — viliojo trečia; o virš jų visų švietė žodis BONBONS — daug didesnis už išblukusį užrašą GASTHAUS FREUD.

— Kas? — nesuprato Egas.

— Bonbons, — pasakė Franė. — Nuostabu!

— Kurios čia saldumynų parduotuvės durys, o kurios viešbučio? — paklausė Frankas; jis visada mąstė kaip durininkas.

— Manau, reikia ten pagyventi, kad išsiaiškintum, — tarė Franė.

Lili pasiėmė didinamąjį stiklą ir iššifravo gatvės pavadinimą, užrašytą labai keista rašysena, po namo numeriu ant dvivėrių durų.

— Krugerstrasse, — šiaip taip perskaitė; tas žodis bent jau sutapo su gatvės pavadinimu Froido adrese. Tėtis kažkokiame kelionių biure nusipirko Vienos žemėlapį ir mes susiradom tą Krugerstrasse — pirmajame rajone, kaip Froidas ir rašė; paaiškėjo, kad ji tikrai pačiame miesto centre.

— Tik už poros kvartalų nuo operos! — entuziastingai sušuko Frankas.

— Nuostabu! — tarė Franė.

Žemėlapyje buvo matyti žali ploteliai — parkai, plonos raudonos bei mėlynos tramvajų linijos ir puošnūs pastatai, neproporcingai dideli, palyginti su gatvėmis, — taip buvo pažymėtos lankytinos vietos.