Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Dievuliau, — sudejavo Frankas, pamatęs Bėdą. — Manau, dabar jau viskas; turbūt nebepavyks pataisyt.

Net „Uragano Doris“ vaikinai susigrūdo į Pupulės vonios kambarį pagerbti Bėdos.

— Norėjau, kad jis vėl būtų gražus! — verkšleno Egas. — Jis buvo gražus, — tvirtino, — ir aš norėjau, kad vėl toks būtų.

Frankas, staiga apimtas begalinio gailesčio, tarytum kažką suvokė apie iškamšų darymą, ko pirmiau nežinojo.

— Egai, Egai, — įtikinėjo jis kūkčiojantį vaiką. — Aš galiu padaryti jį gražų. Turėjai patikėti tai man. Galiu padaryti jį kokį tik nori, — pareiškė Frankas. — Ir dabar dar galiu. Nori, kad jis būtų gražus, Egai? Padarysiu jį gražų.

Bet mudu su Frane spoksojom į vonią tuo labai abejodami. Tai, kad Frankas paėmė taikų, apsibezdėjusį labradorą ir padarė iš jo žudiką, buvo viena; o vėl kažkaip sulipdyti tą šlykštų — susivėlusį ir apdegusį, ir dar išbrinkusį nuo vandens — kūną... na, tai visai kas kita, jau visiškas iškrypimas; mudu manėm, kad netgi Frankas to turbūt negalėtų padaryti.

Kita vertus, tėtis buvo nusiteikęs optimistiškai, kaip visada; jis tikriausiai manė, kad visa tai bus puiki „psichoterapija“ Frankui — ir kad tai neabejotinai padės Egui subręsti.

— Jei galėsi pataisyti šitą šunį, padaryti jį gražų, sūnau, — pasakė tėtis Frankui, kažkaip pernelyg iškilmingai, — mes visi būsim labai patenkinti.

— Manau, jį reikėtų išmesti, — tarė mama.

— Taigi, — linktelėjo Franė.

— Aš mėginau , — suniurzgė Maksas Urikas.

Bet Egas su Franku ėmė šūkauti ir ašaroti. Gal tėtis tikėjosi, kad restauravęs iškamšą Frankas atleis pats sau; išgelbėjęs Bėdą, atgaus savigarbą; be to, gal tėčiui atrodė, kad pakeisdamas Bėdos pozą, kaip nori Egas, — padarydamas jį „gražų“, — Frankas mums visiems bent iš dalies sugrąžins Ajovos Bobą. Tačiau, kaip po daugelio metų pasakė Franė, „gražių bėdų“ nebūna; bėda iš esmės negali būti graži.

Bet ar galėjau kaltinti tėvą už tai, kad stengėsi? Arba Franką — už tai, kad sužadino tokį slegiantį optimizmą? O Ego, žinoma, išvis nebuvo galima kaltinti; nė vienas iš mūsų niekada nekaltino Ego.

Tik Lili visa tai pramiegojo, gal ji jau gyveno kitokiame pasaulyje, ne tokiame kaip mūsų. Doris Vels ir Ronda Rei nesiropštė į ketvirtą aukštą pažiūrėti negyvėlio, bet kai sugrįžę jas radom restorane, jos atrodė beveik išblaivėjusios — iš jaudulio, nors pačios nieko nematė. Gal Jaunėlis Džounsas ir tikėjosi galėsiąs bent pamėginti sugundyti Franę, tačiau visos jo viltys žlugo, kai nutilo muzika; Franė pabučiavo Jaunėlį, linkėdama labos nakties, ir nuėjo į savo kambarį. O Pupulė Tak, nors jai patiko mano bučiniai; negalėjo atleisti įsibrovėliams, Bėdai ir man, neleidusiems jai ramiai susitvarkyti vonioje. Manau, jog labiausiai ji įsižeidė dėl to, kad pamačiau ją taip neoriai nugriuvusią. „Nualpo dėdamasi gaubtuką!“ — vėliau apibūdino tą sceną Franė.

Likom vieni du su Jaunėliu Džounsu; prie užpakalinių durų gėrėm šaltą alų ir žiūrėjom į Elioto parką, ar nepamatysim kokių praeivių, dar pastovinčių ant kojų po Naujųjų metų sutikimo. Šlykštukas Velsas su kitais dviem ansamblio vaikinais išvažiavo namo; Doris su Ronda karksojo užkniubusios ant baro — jiedvi netikėtai suėjo į kažkokią sunkiai suvokiamą bičiulystę. Staiga Jaunėlis Džounsas tarė:

— Nenoriu įžeist tavo sesers, biče, bet man stojasi.

— Man irgi, — pasakiau. — Ir aš nenoriu įžeist — taviškės.

Iš restorano atsklido moterų juokas, ir Jaunėlis pasiūlė:

— Gal pamėginam kabint tas dvi, prie baro?

Nedrįsau Jaunėliui prisipažinti, kokį pasibjaurėjimą man kelia ši mintis, — juk mane viena iš tų moterų jau pakabino! — bet vėliau man pasidarė nesmagu, kad taip greit išdaviau Rondą Rei. Aš Jaunėliui pasakiau, kad ją pakabinti labai lengva, jei tik jis turi pinigų.

Paskui gerdamas dar vieną butelį alaus klausiausi, kaip Jaunėlis nešasi Rondą į kitame koridoriaus gale esančią laiptinę — tolyn nuo manęs. Išgėręs dar porą butelių išgirdau, kad Doris Vels viena sau dainuoja „Sudaužytų širdžių viešbutį“, be jokio akompanimento, tarpais pamiršdama savo apreiškimo žodžius — arba kažką neaiškiai sumurmendama. Ir galiausiai, kaip supratau iš garsų, ji nusivėmė į baro kriauklę.

Po kurio laiko Doris rado mane vestibiulyje, prie atdarų užpakalinių durų, ir aš jai pasiūliau paskutinį šalto alaus butelį.

— Žinoma, kodėl gi ne? — tarė ji. — Pravarinės kraują. Tas prakeiktas „Sudaužytų širdžių viešbutis“, — pridūrė. — Visada nuo jo suskystu.

Doris Vels avėjo ilgaauliais kaubojiškais batais, o žalius aukštakulnius batelius su plonais dirželiais laikė rankoje; kita ranka buvo atsainiai suėmusi tamsų taškuoto tvido paltą su siaura kailine apykakle.

— Čia tik ondatra, — pasakė ji, perbraukdama kailiu man per skruostą.

Paskui sugriebė alaus butelį už kaklelio, ta pačia ranka, kurioje laikė aukštakulnius, ir išmaukė beveik iki dugno. Bučinio žymė ant jos atlošto kaklo atrodė kaip iki raudonumo įkaitinta penkiasdešimties centų moneta padarytas įdagas. Numetusi butelį sau po kojomis, Doris jį išspyrė pro duris, ir jis nuriedėjo prie šiukšlių statinių. Tada Doris žingtelėjo arčiau manęs, įspraudė šlaunį man tarp kojų ir pabučiavo mane į lūpas — ne taip, kaip mane mokė Sabrina Džouns; aš vos neužspringau, lyg man gilyn į burną, pro dantis ir liežuvį, kas būtų brukęs didžiulį pernokusį vaisių; taip pabučiuotas burnoje dar ilgai jaučiau vėmalų ir alaus skonį.

— Man reikia pasiimt Šlykštuką iš kito vakarėlio, — tarė Doris. — Einam kartu?

Prisiminiau, kaip Šlykštukas kino teatre kišo man panosėn duonos gumulą ir kėsinosi vinimi išdurti akis.

— Ne, ačiū, — pasakiau.

— Pridėjai į kelnes, — vyptelėjo Doris ir garsiai atsirūgo. — Bernai dabar neturi smarvės.

Staiga ji čiupo mane, prisispaudė prie krūtinės, prie viso savo kūno, kuris buvo tvirtas kaip vyro, tik krūtys slysčiojo tarp mūsų tarsi ką tik sugautos žuvys pernelyg dideliuose maišeliuose; jos liežuvis šliaužė man per žandą ir galiausiai įlindo į ausį.

— Suknistas snarglius, — sušnibždėjo ji mane atstumdama.

Netoli užpakalinių durų Doris pargriuvo į tyžtančio sniego pliurzą, bet kai padėjau jai atsistoti, taip mane stumtelėjo, kad net atsitrenkiau į šiukšlių statines, ir viena nuėjo į Elioto parko tamsą. Laukiau, kol ji pereis tamsų ruožą, pasirodys blausioje vienintelio gatvės žibinto šviesoje, o paskui vėl žengs į tamsą; pamatęs ją po žibintu, šūktelėjau:

— Labanakt, ponia Vels, ačiū už muziką!

Ji man parodė vidurinį pirštą, slystelėjo, vos dar kartą nepargriuvo ir išsvirduliavo iš šviesos rato — kažką keikdama.

— Kas čia per velnias? — pasakė kažkam tamsoje. — Susikišk tu...

Nusigręžiau nuo šviesos ir išsivėmiau į tuščiausią šiukšlių statinę. Paskui vėl pažvelgiau į gatvės žibintą — po juo kaip tik apsisuko kažkokia figūra; pamaniau, kad ten Doris Vels, grįžta dar prie manęs pasikabinėti. Tačiau paaiškėjo, jog tai kažkoks iš kito Naujųjų metų vakarėlio einantis tipas, kurio namai, matyt, buvo priešingoje pusėje. Tas vyriškis, arba nemažas paauglys, nors ir apgirtęs, šlitiniuodamas per patižusį sniegą ant kojų laikėsi šiek tiek tvirčiau negu Doris Vels.

— Pati susikišk, poniute! — sušuko jis į tamsą.