Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Frankas turbūt stovėjo pusnyje, prie užpakalinių durų, ir gėrė šaltą alų, arba vestibiulyje, prie registratūros stalo, gurkšnojo pepsikolą, arba sėdėjo prie vidaus telefono pulto — klausėsi, kaip Sabrina Džouns skaito knygą ir kažką niūniuoja nepraverdama savo nuostabios burnos.

Mama ir Metsonai neatitraukdami akių stebėjo Doris Vels. Pašokti galėjau tik su Frane — Pupulė Tak jau šoko su Jaunėliu Džounsu.

— Pašok su manimi, — tariau, griebdamas Franę.

— Tu gi nemoki, — nustebo ji, bet leidosi ištempiama į aikštelę.

— Išmokau bučiuotis, — pašnibždėjau Franei ir mėginau ją pabučiuoti, bet ji mane atstūmė.

— Keičiamės! — sušuko Franė Jaunėliui ir Pupulei Tak, taigi Pupulė atsidūrė mano glėbyje ir tuoj pat ėmė nuobodžiauti.

„Žiūrėk, kad šoktum su ja, kai bus vidurnaktis, — buvo patarusi man Sabrina Džouns. — Vidurnaktį visi bučiuoja arčiausiai esančius žmones. Kai tik ją pabučiuosi, ji ir užkibs. Tik nesusimauk su pirmu bučiniu.“

— Gėrei, Džonai? — paklausė manęs Pupulė. — Tau net lūpos išpurto.

Doris Vels, užkimusi ir aptekusi prakaitu, užtraukė „Stengiuosi prisigaut prie tavęs“, vieną iš tų trikdančių nelabai lėto, bet ir ne greito tempo dainų, todėl Pupulė Tak turėjo apsispręsti, ar šoks su manimi susiglaudusi, ar ne. Tačiau jai dar nespėjus pasirinkti, kaip būtų geriau, iš virtuvės iššoko Maksas Urikas — su savo jūreiviška kepuraite, įsikandęs sporto teisėjo švilpuką; jis taip šaižiai sušvilpė, kad net Ronda Rei — prie baro — lyg ir krustelėjo.

— Laimingų Naujųjų metų! — surėkė Maksas, ir Franė pasistiebusi meiliai pabučiavo Jaunėlį Džounsą, o mama nulėkė ieškoti tėčio. Mertonas, tas lentpjūvės meistras, žvilgtelėjo į snaudžiančią Rondą Rei, lyg norėdamas pabučiuoti, bet apsigalvojo. O Pupulė Tak abejingai patraukė pečiais ir vėl pažvelgė į mane išdidžiai šypsodama; prisiminiau svaiginamai malonią, gilią Sabrinos Džouns burną ir, kaip sakoma, žengiau pirmą žingsnį. Susiliečia dantys, bet nesmarkiai; liežuvis prasiskverbia pro dantis, tačiau tai tik užuomina, giliau jis nelenda; dantys praslysta po viršutine lūpa. Štai nuostabios Pupulės Tak krūtys, apie kurias visi tiek daug šneka, — jos kaip švelnūs kumščiai įsirėmė man į krūtinę, bet aš ir toliau laikiau rankas kišenėse, nesigriebiau jokios prievartos; ji galėjo atsitraukti, tačiau neatsitraukė.

— Čia tai bent! — tarė Jaunėlis Džounsas — ir akimirksniu išblaškė Pupulę Tak.

— Pape! — sušuko Franė. — Ką darai mano broliui?

Bet aš dar užlaikiau Pupulę Tak, nepaleisdamas jos apatinės lūpos ir švelniai kandžiodamas liežuvį, kurio ji man staiga kyštelėjo per daug. Buvo šiek tiek nepatogu, kai turėjau ištraukti rankas iš kišenių, nes Pupulė nusprendė, kad daina „Stengiuosi prisigaut prie tavęs“ tinkama šokti susiglaudus.

— Kur tu taip išmokai? — sušnibždėjo Pupulė, jos krūtys, kaip du šilti kačiukai, prigludo man prie krūtinės. Išėjom iš šokių aikštelės „Uraganui Doris“ dar nepakeitus tempo.

Vestibiulyje traukė skersvėjis, nes Frankas buvo palikęs atviras užpakalines duris; girdėjom, kaip jis tamsiame, pažliugusiame kieme šlapinasi — smarkia srove — ant šiukšlių statinės. Grindys po ant ilgos virvutės pakabintu atidarikliu buvo nusėtos alaus butelių kamšteliais. Kai paėmiau į glėbį Pupulės Tak bagažą, ji paklausė:

— Taip viską vienu kartu ir užneši?

Išgirdau garsų Franko raugtelėjimą, tarsi primityvų gongą, skelbiantį, kad prasidėjo nauji metai, ir tvirčiau suėmęs lagaminus ėmiau lipti aukštyn, į ketvirtą aukštą, o Pupulė sekė man iš paskos.

— Oho! — tarė ji. — Žinojau, kad tu stiprus, Džonai, bet šitaip bučiuodamasis galėtum gauti darbą televizijoje.

Man buvo įdomu, ką ji sau įsivaizduoja: mano lūpas reklamoje, įsisiurbusias į kamerą, nufilmuotas iš arti?

Tokios mintys atitraukė mano dėmesį nuo nugarą, žemiau juosmens, smelkiančio skausmo, ir džiaugdamasis, kad tą rytą nekilnojau nei štangos, nei svarmenų, aš užboginau Pupulės Tak bagažą į „4A“. Langai buvo atviri, tačiau to prieš kelias valandas per vidaus telefoną girdėto keisto švilpimo, lyg plūstančio oro srauto, dabar nebeišgirdau; pagalvojau, kad lauke turbūt nurimo vėjas. Lagaminai tarytum patys — su trenksmu — ištrūko man iš rankų, kurioms neapsakomai palengvėjo, ir Pupulė Tak ėmė stumti mane prie lovos.

— Pamėgink dar kartą, — pasakė. — Galiu lažintis, kad nebepavyks. Kad tai buvo tik „naujoko sėkmė“.

Taigi aš vėl ją pabučiavau, šiek tiek smarkiau susiliesdamas dantimis ir labiau išdykaudamas liežuviu.

— Viešpatie, — glamonėdama mane sumurmėjo Pupulė Tak. — Ištrauk rankas iš kišenių! — pasakė. — Oi, luktelėk, man reikia užeiti į vonią.

Spragtelėjusi elektros jungiklį vonios kambaryje, ji tarė:

— Kaip malonu, kad Franė man čia padėjo savo plaukų džiovintuvą!

Tik tada aš ėmiau uosti orą — kambaryje dvokė kaip kokioje pelkėje: tai buvo degėsių kvapas, tačiau kažkoks drėgnas, tarsi ugnis būtų šlykščiai susimaišiusi su vandeniu. Supratau, kad tas keistas švilpimas, lyg skersvėjis, kurį girdėjau per vidaus telefoną, iš tiesų buvo plaukų džiovintuvo garsas, bet man nespėjus pripulti prie vonios ir sustabdyti Pupulės Tak, kad nebesidairytų, ji tarė:

— O kas ten suvyniota į dušo užuolaidą? Aaaaaaaaaa!

Jos riksmas mane taip ir sustingdė — bėgantį — tarp lovos ir vonios durų. Tą riksmą turbūt išgirdo net Doris Vels, keturiais aukštais žemiau staugusi „Tu — širdžių ėdikas“. Sabrina Džouns man vėliau pasakojo, kad jai net knyga iškrito iš rankų. Ronda Rei ant aukštos kėdės prie baro staiga atsitiesė; paskui gal vėl suglebo. Šlykštukas Velsas, pasak Jaunėlio Džounso, pamanė, kad taip sucypė jo stiprintuvas, bet visi kiti suprato, kieno čia balsas.

— Papė! — sušuko Franė.

— Dieve mano! — išsigando tėtis.

— Dievuliau aukštielninkas! — tarė Jaunėlis.

Aš pirmas įpuoliau į vonios kambarį ir išnešiau Pupulę. Ji gulėjo nualpusį šalia vaikiško klozeto, kažkaip palindusi po miniatiūrine kriauklyte. Normalaus dydžio vonia, iki pusės prileista vandens, jos dėmesį patraukė kaip tik tą akimirką, kai ji dėjosi gaubtuką, — tais laikais gaubtukais naudojosi tik labai išprususios merginos. Vonioje plūduriavo dušo užuolaida; Pupulė, palinkusi į priekį, kilstelėjo jos kraštą ir pamatė pilką vandens apsemto Bėdos galvą — jis atrodė kaip nusikaltimo auka: nuskandintas šuo, šiurpiai iššiepęs dantis, lyg tebekovojantis su mirtimi.

Žmogui, radusiam negyvėlį, toks nuotykis retai kada baigiasi gerai. Laimė, Pupulės širdis buvo jauna ir stipri; jaučiau, kaip ji daužosi po krūtimis, kai guldžiau Pupulę ant lovos. Manydamas, jog taip gal pavyks atgaivinti, aš ją dar kartą pabučiavau ir apsidžiaugiau, kai atsimerkė, bet ji vėl suriko — dar garsiau.

— Ten tik Bėda, — pasakiau, tarytum iš to jai viskas būtų turėję paaiškėti.

Sabrina Džouns pirma atlėkė į „4A“, nes jai reikėjo bėgti tik iš antro aukšto. Ji rūsčiai pažvelgė į mane, lyg būčiau buvęs koks prievartautojas, ir tarė:

— Turbūt padarei kažką, ko tavęs tikrai nemokiau!

Ji, be abejo, manė, kad Pupulė — nevykusio bučinio auka.

Bet iš tikrųjų kaltas buvo, žinoma, Egas. Jis Pupulės vonios kambaryje džiovino Bėdą plaukų džiovintuvu, ir šiurpusis šuo staiga užsidegė. Persigandęs Egas įmetė tą degantį gyvulį į vonią ir apliejo vandeniu. Šitaip užgesinęs gaisrą, Egas atlapojo langus, kad išsivėdintų degėsiais prasmirdęs kambarys, ir baisiai pavargęs, prieš pat vidurnaktį, — be to, bijodamas, kad jį sugaus nuolat iš paskos sėlinantis Frankas, — dar pridengė apdegusią iškamšą dušo užuolaida, nes permirkęs šuo buvo pernelyg sunkus, Egas nebegalėjo jo pakelti; paskui Egas nuėjo į mudviejų kambarį, persirengė paprastais drabužiais ir laukė neišvengiamos bausmės.