Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tai tu ir esi tas sunkumų kilnotojas? — paklausė Sabrina Džouns.

— Man tik penkiolika, — pamelavau; šiaip ar taip, man jau tuoj turėjo sueiti penkiolika.

— O tu Dieve, — tarė Sabrina Džouns; ji buvo tokia graži, kad aš net negalėjau į ją žiūrėti. — Jaunėli! — riktelėjo, bet Jaunėlis Džounsas, nors ir toks didelis, jau buvo nuo jos pasislėpęs.

Jaunėliui, matyt, reikėjo žmogaus, galinčio jį nuvežti į Dejerį iš Filadelfijos; žinodamas, kad Franė labai nusiviltų, jeigu jis nepasirodytų Naujųjų metų pobūvyje, Jaunėlis ir pajungė vyresniąją seserį — ir jos automobilį — savo interesams, pažadėjęs, kad supažindins ją su manimi.

— Jis man sakė, kad Franė turi vyresnį brolį, — liūdnai tarė Sabrina. Na, Jaunėlis turbūt turėjo omeny Franką.

Sabrina Džouns dirbo sekretore vienoje Filadelfijos teisininkų firmoje; jai buvo dvidešimt devyneri.

— Penkiolika, — iškošė ji pro dantis, ne tokius akinamai baltus kaip brolio; Sabrinos dantys buvo labai dailios formos ir visiškai lygūs, bet kažkokio keisto, lyg perlų ar austrių atspalvio. Negalėjai sakyti, kad jie negražūs, tačiau tai buvo vienintelė pastebimai netobula jos kūno dalis. Man, nepasitikinčiam savimi, būtinai reikėjo pamatyti kokį nors jos trūkumą. Jaučiausi baisiai nerangus — pripūtęs bananų, kaip sakytų Frankas.

— Gros tikras ansamblis, — išpyškinau ir tuoj pat ėmiau gailėtis, kad tai pasakiau.

— Jėga! — tarė Sabrina Džouns, ji buvo labai maloni; nusišypsojo. — Šoki? — paklausė.

— Ne, — prisipažinau.

— Na, tiek to, — šyptelėjo ji; nuoširdžiai stengėsi būti draugiška. — Tu tikrai kilnoji štangą? — pasidomėjo.

— Ne tokią sunkią, kokią kilnoja Jaunėlis, — atsakiau.

— Mielai užmesčiau kelis diskus Jaunėliui ant galvos, — tarė Sabrina.

Frankas vestibiulyje svirduliavo su didžiuliu lagaminu, prikimštu Jaunėlio Džounso žieminių drabužių; jis niekaip negalėjo praeiti pro laiptų papėdėje paliktą Pupulės Tak bagažą, todėl galiausiai nutrenkė lagaminą ant grindų — išgąsdindamas Lili, kuri sėdėjo ant apatinio laiptelio ir žiūrėjo į Sabriną Džouns.

— Čia mano sesuo Lili, — pasakiau Sabrinai, — o ten buvo Frankas, — pridūriau, rodydamas į nusliūkinančio Franko nugarą. Girdėjom kažkur tebespygaujančios Pupulės Tak ir Franės balsus, ir žinojau, kad Jaunėlis Džounsas turbūt jau kalbasi su mano tėčiu — reiškia užuojautą dėl trenerio Bobo.

— Sveika, Lili, — tarė Sabrina.

— Aš neūžauga, — pasakė Lili. — Niekada neužaugsiu didesnė.

Ta žinia Sabrinos Džouns, labai nusivylusios, kad aš toks jaunas, pernelyg nenustebino; Sabrina neatrodė sukrėsta.

— Na, tai labai įdomu, — tarstelėjo ji.

— Tu dar paaugsi , Lili, — paprieštaravau. — Bent jau šiek tiek. Tu nesi neūžauga.

Lili gūžtelėjo pečiais.

— Man nesvarbu, — pasakė.

Laiptų aikštelėje, ties posūkiu, šmėstelėjo kažkokia figūra — su tomahauku, karo spalvomis išdažytu veidu ir beveik be drabužių (tik su spalvotais karoliukais išsiuvinėta juoda strėnjuoste).

— Ten Egas, — pasakiau, matydamas išpūstas Sabrinos Džouns akis ir prasižiojusią dailią burnytę — lyg ji staiga būtų netekusi žado.

— Ten kažkoks indėniukas, — galiausiai pratarė Sabrina. — Kodėl jį vadinat Egu8?

— Aš žinau kodėl! — pasisiūlė paaiškinti Lili; sėdėdama ant laiptų, ji pakėlė ranką — lyg būtų buvusi klasėje ir laukusi, kada mokytoja ją pakvies atsakinėti.

Džiaugiausi, kad ji šalia; niekad nemėgau žmonėms aiškinti, kodėl Ego toks vardas. Egas buvo Egas nuo pat pradžių — nuo tada, kai mama jo laukėsi ir Franė paklausė, kokiu vardu pavadinsime kūdikį. „Kol kas jis tik kiaušinėlis“, — tada niauriai pasakė Frankas; jo biologijos žinios visada stulbino mus visus. Taigi, kai mama vis storėjo ir storėjo, tą kiaušinėlį vis dažniau ir vadinom Egu. Mama su tėčiu vylėsi susilauksią trečios dukters — tik todėl, kad kūdikis turėjo gimti balandžio mėnesį, o jiems abiem labai patiko moteriškas vardas Eiprilė9. Kokiu vardu pavadintų berniuką, jie nežinojo; tėčiui jo paties vardas, Vinas, susižavėjimo nekėlė, o mama — nors ir nuoširdžiai mylėjo Ajovos Bobą — nenorėjo vaiko vadinti Robertu jaunesniuoju. Kai paaiškėjo, kad tas kiaušinėlis yra berniukas, mūsų šeimoje jis jau buvo Egas, taip tas vardas jam (kaip sakoma) ir prilipo. Jokio kito vardo Egas neturėjo.

— Jis ir iš pradžių buvo kiaušinėlis, ir tebėra dabar, — paaiškino Lili Sabrinai Džouns.

— O tu Dieve, — tarė Sabrina, ir aš panorau, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje įvyktų kas nors, kas atitrauktų visų dėmesį, kad nebesijausčiau taip nesmagiai (kaip visada) galvodamas, kaip iš šalies atrodo mūsų šeima.

— Supranti, — po daugelio metų pasakė man Franė, — mes nesam ekscentriški ar keisti. Vienas kitam, — pridūrė, — mes įprasti kaip oras.

Ji sakė tiesą: vienas kitam mes atrodėm tokie pat normalūs ir malonūs kaip duonos kvapas, buvom tiesiog šeima. Šeimoje net visokie ekscentriškumai visiškai suprantami; manoma, jog tai logiški nukrypimai, nieko daugiau.

Tačiau kalbėdamas su Sabrina Džouns jaučiausi nesmagiai dėl mūsų visų. Netgi dėl žmonių, kurie nebuvo mūsų šeimos nariai. Man būdavo nesmagu dėl Haroldo Svolou — kiekvieną kartą, kai mudu šnekėdavomės; visada bijodavau, kad kas nors iš jo pasijuoks ir užgaus jo jausmus. O tą Naujųjų metų sutikimo vakarą „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje nesmagiai jaučiausi dar ir dėl Rondos, vilkinčios suknele, kurią Franė nupirko mamai; ir netgi dėl to beveik tikro ansamblio, tos pasibaisėtinos roko grupės — „Uragano Doris“.

Atpažinau, kad Šlykštukas Velsas yra tas pats chuliganėlis, kuris prieš keletą metų mane gąsdino kino teatre, per šeštadienio dieninį seansą. Jis turėjo tarp pirštų sumankyto duonos minkštimo gumuliuką, pilką nuo tepalo bei kitokių autoserviso nešvarumų, ir kyštelėjo jį man po nosimi.

— Nori užkąst, mažiau? — paklausė.

— Ne, ačiū, — atsakiau.

Frankas pašokęs išbėgo į tuščią tarpą tarp eilių, o mane Šlykštukas Velsas sučiupo už rankos ir neleido pakilti iš vietos.

— Nejudėk, — pasakė.

Pažadėjau, kad nejudėsiu; tada jis išsitraukė iš kišenės ilgą vinį, pervėrė ja tą duonos gumuliuką ir sugniaužė saujoje — taip, kad vinis grėsmingai išlindo tarp jo vidurinio ir bevardžio piršto.

— Gal išdurti tau sušiktas akutes? — paklausė.

— Ne, ačiū, — atsakiau.

— Tai nešdinkis velniop iš čia! — riktelėjo; netgi tada jaučiausi nesmagiai dėl jo. Nuėjau ieškoti Franko, kuris kaskart, kai tik kine ko nors išsigąsdavo, pasprukdavo ir stovėdavo prie šalto vandens bakelio. Dėl Franko man irgi dažnai būdavo nesmagu.

Tą Naujųjų metų sutikimo vakarą „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje iškart supratau, kad Šlykštukas Velsas manęs neatpažįsta. Mus jau skyrė per daug nubėgtų mylių, iškeltų štangų ir suvalgytų bananų; jeigu jis vėl būtų ėmęs grasinti man duonos gumuliuku ir vinimi, būčiau tiesiog sutraiškęs jį glėbyje. Atrodė, kad nuo to šeštadienio, kai susidūrėm kine, jis nė kiek nepaaugo. Buvo liesas, išblyškęs, veidas pilkas kaip purvina peleninė, nugara po GULF marškinėliais sukumpusi; ir stengėsi vaikščioti taip, tarsi jo rankos būtų švininės. Mano manymu, visas jo kūnelis, gal dar su keliais veržliarakčiais ar šiaip kokiais sunkesniais įrankiais, negalėjo sverti daugiau negu šešiasdešimt kilogramų. Taigi gulėdamas ant suoliuko jį nesunkiai būčiau iškėlęs bent penkis ar šešis kartus.