Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Aš treniruojuosi, ruošiuosi pobūviui, — atsakiau.

Į pobūvį turėjo atvykti trys ar keturi Dejerio mokyklos mokiniai (susitrumpinę Kalėdų atostogas); buvo sutarta, kad jie nakvos viešbutyje, tarp jų ir Jaunėlis Džounsas — Franės pora — su seserimi, kuri nesimokė Dejerio mokykloje. Jaunėlis žadėjo atsivežti seserį, kad supažindintų su manimi, ir aš baisiai bijojau, kad Jaunėlio Džounso sesuo bus tokia pat didelė kaip ir pats Jaunėlis; be to, man knietėjo išsiaiškinti, ar tai ta pati sesuo, kuri buvo išprievartauta, kaip sakė Haroldas Svolou; kažkodėl atrodė, kad labai svarbu tai žinoti. Ar mano pora bus didžiulė išprievartauta, ar didžiulė neišprievartauta mergina? Šiaip ar taip, neabejojau, kad ji bus milžiniška.

— Nesijaudink, — ramino mane Franė.

Mes nupuošėm ir išnešėm Kalėdų eglę; tėtis tai darydamas apsiašarojo, nes tai buvo Ajovos Bobo eglė; mama turėjo išeiti iš kambario. Laidotuvės mums, vaikams, atrodė labai santūrios — tai buvo pirmos mūsų matytos laidotuvės; mes buvom dar per maži, kad prisimintume, kaip atsisveikinom su Lotynu Emeritu ir mamos mama; meškinui, vardu Meino Valstija, laidotuvių niekas nerengė. Ko gero, atsižvelgdami į tai, kaip triukšmingai Ajovos Bobas mirė, mes manėm, kad ir jo laidotuvės bus triukšmingos, — „bent jau dunksės nuo štangos krintantys diskai“, kaip pasakiau Franei.

— Surimtėk, — tarstelėjo ji. Franė, ko gero, jautėsi esanti už mane daug vyresnė, ir aš bijojau, kad ji teisi.

— Čia ta sesuo, kuri buvo išprievartauta? — staiga paklausiau Franės. — Na, kurią seserį Jaunėlis atsiveš?

Iš to, kaip Franė į mane pažvelgė, supratau, jog šis klausimas buvo dar vienas įrodymas, kiek daug metų mus skiria.

— Jis turi tik vieną seserį, — pasakė Franė, žiūrėdama man į akis. — Ar tau labai svarbu, kad ji buvo išprievartauta?

Aš, be abejo, nežinojau, ką atsakyti: kad svarbu ? Kad gal nereikėtų šnekėti apie prievartavimą su mergina, kuri buvo išprievartauta, o su nieko panašaus nepatyrusiu žmogumi galima leistis į pokalbį ir šia tema? Kad nejučia imi ieškoti sieloje likusių randų, o gal ne? Kad manai , jog to žmogaus sieloje liko randų, ir kalbi su juo kaip su neįgaliuoju? (O kaip kalbama su neįgaliaisiais?) O gal reikia sakyti, kad nesvarbu? Bet iš tikrųjų juk svarbu. Ir aš žinojau kodėl. Man buvo keturiolika. Būdamas toks nepatyręs (na, jeigu jau kalbame apie išprievartavimus, tai visada ir būsiu nepatyręs), aš maniau, kad merginą, kuri buvo išprievartauta, liesti reikia kitaip, gal mažiau; o gal išvis negalima jos liesti. Kai galiausiai visa tai pasakiau Franei, ji nustebusi pažvelgė į mane.

— Tu klysti, — tarė, tačiau tokiu balsu, kokiu Frankui sakydavo: „Tu tikras šiknius“, ir aš supratau, kad man gal visada bus keturiolika.

— Kur Egas? — suriko tėtis. — Egai!

— Egas niekada nieko nedirba, — išreiškė nepasitenkinimą Frankas, be jokio tikslo šlavinėdamas nubyrėjusius Kalėdų eglės spyglius iš vieno restorano galo į kitą.

— Egas dar mažas, Frankai, — pasakė Franė.

— Egui jau būtų laikas subręsti, — tarė tėtis. O aš (turintis padėti Egui subręsti)... aš puikiai žinojau, kodėl Egas mūsų negirdi. Jis kažkuriame tuščiame „Naujojo Hampšyro“ viešbučio kambaryje susimąstęs žiūri į peršlapusį didžiulį juodą labradorą — į Bėdą.

Kai visi Kalėdų likučiai buvo iššluoti ir ištempti iš „Naujojo Hampšyro“ viešbučio, ėmėm svarstyti, kaip reikėtų papuošti restoraną Naujųjų metų sutikimui.

— Niekam čia nesinori labai švęsti tų Naujųjų metų, — pareiškė Franė. — Gal išvis nieko nepuoškim.

— Na, pobūvis yra pobūvis, — ryžtingai tarė tėtis, nors visi jautėm, kad kaip tik jam labiausiai nesinori švęsti. Žinojom, kas sumanė rengti Naujųjų metų sutikimo pobūvį: Ajovos Bobas.

— Vis tiek niekas neateis, — burbtelėjo Frankas.

— Nekalbėk už kitus, Frankai, — pasakė Franė. — Pas mane atvažiuos keli draugai.

— Net jei čia būtų šimtas svečių, tu vis tiek tūnotum savo kambary, Frankai, — nusišiepiau.

— Eik, suvalgyk dar vieną bananą, — atšovė Frankas. — Arba pabėgėk — iki mėnulio.

— Na, man patinka pobūviai, — tarė Lili, ir visi sužiurom į ją — nes kol ji nekalbėjo, mes jos, žinoma, nė nematėm; ji darėsi tokia maža. Lili buvo beveik vienuolikos metų, bet dabar atrodė gerokai mažesnė už Egą; man ji buvo vos iki liemens ir svėrė tik aštuoniolika kilogramų.

Taigi visi susitelkėm: jeigu Lili nori, kad būtų pobūvis, mes pasistengsim atitinkamai nusiteikti.

— Tai kaip puošim restoraną, Lili? — paklausė Frankas; kalbėdamas su Lili, jis susiriesdavo dvilinkas ir veblėdavo nei šį, nei tą; galėjai pamanyti, kad šnekina vežimėlyje gulintį kūdikį.

— Gal tikrai nieko nepuoškim, — atsakė Lili. — Tiesiog šiaip pasilinksminkim.

Visi taip ir sustingom, lyg išgirdę mirties nuosprendį, bet mama tarė:

— Puiki mintis! Paskambinsiu Metsonams!

— Metsonams? — nustebo tėtis.

— Ir Foksams, ir gal dar Kolderiams, — pridūrė mama.

— Tik jau ne Metsonams! — paprieštaravo tėtis. — O Kolderiai jau kvietė mus — jie kasmet rengia Naujųjų metų pobūvį.

— Na, pasikviesim tik keletą draugų, — tarė mama.

— Gerai, ir dar ateis nuolatiniai klientai, — pasakė tėtis, bet neatrodė tuo įsitikinęs, ir mes nusukom akis. Tie „nuolatiniai klientai“ buvo tik keli seni bičiuliai, su kuriais treneris Bobas kartais išlenkdavo stiklelį. Nežinojom, ar jie dar kada nors pasirodys, — ir tikrai nemanėm, kad galėtų ateiti Naujųjų metų išvakarėse.

Ponia Urik svarstė, kiek čia reikėtų turėti maisto; Maksas klausė, ar valyti visą stovėjimo aikštelę, ar — kaip visada — tik kelias vietas automobiliams. Ronda Rei atrodė nusiteikusi sutikti Naujuosius metus savaip; ji turėjo suknelę, kuria norėjo vilkėti, — buvo man viską papasakojusi. Aš jau žinojau, kad ten ta pati itin seksuali suknelė, kurią Franė prieš Kalėdas nupirko mamai; mama ją atidavė Rondai. Kadangi Franė man jau buvo pademonstravusi tą suknelę, šiek tiek nerimavau, ar Ronda išvis galės į ją įsibraškinti.

Mama susitarė, kad per pobūvį gros „tikras ansamblis“.

— Beveik tikras ansamblis, — pasakė Franė, jau girdėjusi, kaip jis groja.

Vasarą tas ansamblis linksmindavo Hampton Byčo publiką, bet šiaip dauguma jo muzikantų dar mokėsi vidurinėje mokykloje. Elektrine gitara grojo vienas iš didžiausių mokyklos triukšmadarių, vadinamas Šlykštuku Velsu; jo motina buvo pagrindinė ansamblio dainininkė ir dar skambino akustine gitara — augalota, gerklinga moteris, vardu Doris; pasak įsiutusios Rondos Rei, „tikra šlerva“. Ansamblis buvo pavadintas arba pačios Doris, arba prieš keletą metų praūžusio ne per smarkiausio uragano Doris vardu. Taigi ansamblyje „Uraganas Doris“ grojo Šlykštukas Velsas, jo motina ir du jo draugeliai iš mokyklos — vienas bosine gitara, kitas mušamaisiais. Manau, kad visi trys vaikinai po pamokų dirbo tame pačiame autoservise, nes jie grodavo vilkėdami vienodais mechanikų kombinezonais — su ant krūtinių, šalia GULF emblemos, prisiūtais vardais. Jų vardai buvo Denis, Džeikas ir Šlykštukas. Doris rengėsi, kaip jai patiko, — vilkėdavo tokiomis suknelėmis, kokios netgi Rondai Rei galėjo atrodyti nekuklios. Frankas, žinoma, pareiškė, kad „Uraganas Doris“ — „pasišlykštėtinas“.

Tam ansambliui labiausiai patiko Elvio Preslio repertuaras — „daug visokių lėtų gabalų, jei publika suaugusi, — kaip telefonu pasakė mano mamai Doris, — ir greitesnio bimbaliojimo, jeigu daugiau jaunimo“.