Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Daugiausia dovanų visi pripirkom Egui, nes iš mūsų visų kaip tik jo amžius tais metais buvo tinkamiausias Kalėdoms. Be to, Egui labai patiko daiktai. Visi jam dovanojo pliušinius gyvulėlius, kamuolius, visokius vonios ir lauko žaislus — dauguma pastarųjų buvo visiškas šlamštas; žinojom, kad Egas juos netrukus pames, arba išaugs, arba sulaužys, arba jie pradings po sniegu dar žiemai nepasibaigus.

Mudu su Frane viename Dejerio antikvariate radom į stiklinį indą sudėtus šimpanzės dantis ir nupirkom juos Frankui.

— Gal panaudos darydamas kokią iškamšą, — pasakė Franė.

Aš tik džiaugiausi, kad neįteiksime Frankui tų dantų prieš Kalėdas; bijojau, kad Frankas, ko gero, sumanytų juos panaudoti kurdamas savąją Bėdos versiją.

— Bėda! — vieną naktį, prieš pat Kalėdas, garsiai suriko Ajovos Bobas, ir mes visi atsisėdom lovose, pašiurpę iš siaubo. — Bėda! — rėkė senukas. Išgirdom, kad jis išėjo į tuščią trečio aukšto koridorių. — Bėda!

— Tas senas kvailys susapnavo košmarą, — burbėjo tėtis, apsisiautęs chalatu ir jau tapsėdamas laiptais aukštyn, o aš nulėkiau pas Franką ir įsistebeilijau į jį.

— Nežiūrėk taip į mane, — tarė Frankas. — Bėda laboratorijoj. Dar nebaigtas.

Visi užlipom į viršų pažiūrėti, kas atsitiko Ajovos Bobui.

Jis tvirtino, kad matė Bėdą. Treneris Bobas atseit užuodė senąjį šunį per miegus, o kai prabudo, Bėda stovėjo jo kambaryje — ant savo mėgstamo nudriskusio rytietiško kilimo.

— Bet jis žiūrėjo į mane taip grėsmingai, — pasakojo senasis Bobas. — Lyg rengdamasis pulti!

Aš vėl įdėmiai pažvelgiau į Franką, bet Frankas tik gūžtelėjo pečiais. Tėtis užvertė akis.

— Susapnavai košmarą, — pasakė jis savo senam tėvui.

— Bėda buvo šitame kambaryje! — toliau tvirtino treneris Bobas. — Bet atrodė ne kaip Bėda. Atrodė taip, lyg norėtų mane nužudyti.

— Na, na, — tarė mama, o tėtis mums mostelėjo, kad išeitume iš kambario; dar išgirdau, kad jis ima kalbėti su Ajovos Bobų taip pat, kaip girdėdavau jį kalbant su Egu ir su Lili — su mumis visais, kai buvom mažesni, — ir supratau, jog tėtis dažnai taip kalba su Bobų, kaip su mažu vaiku.

— Čia dėl to kilimo, — pašnibždėjo mama mums, vaikams. — Ant jo tiek daug šuns plaukų, kad jūsų senelis ir dabar dar užuodžia Bėdą, kai miega.

Lili atrodė išsigandusi, bet ji dažnai taip atrodydavo. Egas svirduliavo aplinkui, tarsi būtų atsikėlęs, bet neatsibudęs.

— Bėda negyvas, ar ne? — paklausė Egas.

— Taip, taip, — atsakė Franė.

— Ką? — surėkė Egas, taip garsiai, kad Lili net pašoko.

— Gerai, Frankai, — sušnibždėjau laiptinėje. — Kokią pozą parinkai Bėdai?

— „Puolimo“, — tarė jis, ir aš nušiurpau.

Man dingtelėjo, kad senasis šuo, pasipiktinęs dėl tos baisios pozos, kuriai yra pasmerktas, sugrįžo vaidentis į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį. Jis nuėjo į Ajovos Bobo kambarį, nes Bobas turi jo kilimą.

— Patieskim Bėdos kilimą Franko kambary, — pasiūliau per pusryčius.

— Man nereikia to seno kilimo, — pareiškė Frankas.

— O man reikia, — tarė treneris Bobas. — Ant jo patogu kilnoti štangą.

— Na ir sapną vakar susapnavai! — išdrįso pasakyti Franė.

— Tai buvo ne sapnas, Frane, — niauriai tarė Bobas. — Tai buvo Bėda — iš kūno ir kraujo, — dar pridūrė senasis treneris, ir Lili, išgirdusi žodžius „iš kūno ir kraujo“, taip sudrebėjo, kad net šaukštas, kuriuo valgė košę, iškrito jai iš rankos ir nubarškėjo ant grindų.

— Ką reiškia „iš kūno ir kraujo“? — paklausė Egas.

— Klausyk, Frankai, — pasakiau Frankui šalčio sustingdytame Elioto parke; buvo Kūčios. — Gal bus geriau, jei Bėda ir liks laboratorijoje.

Išgirdęs tokį pasiūlymą, Frankas tarytum pasirengė pulti.

— Jis jau baigtas, — pareiškė Frankas, — ir šįvakar grįš namo.

— Būk geras, bent jau nevyniok jo į dovanų popierių, gerai? — paprašiau.

— Į dovanų popierių? — tarė Frankas pasibjaurėjęs, bet ne per labiausiai. — Manai, kad aš koks pamišėlis?

Aš nieko neatsakiau, ir jis pridūrė:

— Klausyk, negi nesupranti, kas darosi? Man taip puikiai pavyko Bėdos iškamša, kad senelį net apėmė nuojauta, jog Bėda grįš namo, — paaiškino.

Mane visada stulbina tai, kad Franko lūpose net kvailiausios mintys skamba logiškai.

Taigi atėjo naktis prieš Kalėdas. „Nė vienoj pašalėj nekrusčiojo visiškai niekas“7, kaip sakoma. Tik virduliavo pora sultinio puodų. Ir traškėjo amžini Makso Uriko trukdžiai. Ronda Rei buvo savo kambaryje. Numeryje „2B“ gyveno turkas — turkų diplomatas, atvažiavęs aplankyti Dejerio mokykloje besimokančio sūnaus; tas vaikinas buvo vienintelis Dejerio mokyklos mokinys, per Kalėdas neišvykęs namo (arba pas ką nors į svečius). Visos dovanos buvo rūpestingai suslėptos. Mūsų šeima laikėsi tradicijos viską atnešti ir sudėti po eglute tik Kalėdų rytą.

Žinojom, kad mama su tėčiu mums nupirktas dovanas paslėpė kambaryje „3E“, kuriame juodu dažnai ir mielai lankydavosi. Ajovos Bobas dovanas laikė ketvirtame aukšte, viename iš tų nykštukinių vonios kambarių, kurių dabar — nuo tada, kai išgirdome ne visai aiškią galimo Lili sveikatos sutrikimo diagnozę, — niekas nebevadino „elfų išvietėmis“. Franė man parodė visas savo parengtas dovanas — ir pademonstravo tą itin seksualią mamai nupirktą suknelę. Tada aš jai parodžiau naktinius marškinius, kuriuos nupirkau Rondai Rei; Franė tuoj pat pademonstravo ir juos. Pamatęs ją su tais marškiniais, supratau, kad reikėjo juos dovanoti Franei. Jie buvo sniego baltumo, tokios spalvos Ronda Rei savo kolekcijoje dar neturėjo.

— Tau reikėjo juos nupirkti mani — pasakė Franė. — Man jie taip patinka!

Bet aš niekada laiku nesusigaudau, ką turėčiau daryti dėl Franės; pati Franė kartą pareiškė: „Aš visada būsiu vieneriais metais tave aplenkusi, mažiau.“

Lili savo dovanas slėpė mažoje dėžutėje; visos jos dovanėlės buvo labai mažos. Egas niekam neturėjo parengęs jokių dovanų, bet be perstojo naršė visą „Naujojo Hampšyro“ viešbutį tikėdamasis aptikti mūsų jam nupirktas dovanas. O Frankas Bėdą įgrūdo į trenerio Bobo spintą.

— Kodėl? — vėliau vis klausiau ir klausiau Franko.

— Na, tik vienai nakčiai, — teisinosi Frankas. — Žinojau, kad Franė ten tikrai nežiūrės.

Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų Kūčių vakarą visi sugulė anksti, bet niekas nemiegojo — dar viena šeimos tradicija. Girdėjom, kaip Elioto parke po sniegu aižėja ledas. Kartkarčiais visas parkas supokšėdavo, kaip pokši — keičiantis temperatūrai — į duobę leidžiamas karstas. Kodėl penkiasdešimt šeštaisiais netgi Kalėdos atrodė panašios į Heloviną?

Pasigirdo net šuns lojimas, vėlai vakare, ir nors tas šuo tikrai negalėjo būti Bėda, mes visi, kurie dar nemiegojom, prisiminėm Ajovos Bobo sapną — arba jį apėmusią „nuojautą“, kaip sakė Frankas.

Paskui išaušo Kalėdų rytas — giedras, vėjuotas ir šaltas — ir aš keturiasdešimt ar penkiasdešimt kartų visu greičiu perbėgau Elioto parką. Dabar nuogas nebeatrodžiau toks „putlus“, koks atrodydavau vilkėdamas savo sportiniu kostiumu, — Ronda Rei man nuolat tai sakydavo. Dalis bananų sukietėjo. Ir nesvarbu, Kalėdų rytas ar ne Kalėdų, tvarka yra tvarka: prisidėjau prie trenerio Bobo, nusprendęs prieš šeimai susirenkant Kalėdų pusryčių dar pasimankštinti su svarmenimis.