Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Nagi, — paragino mane Franė. Mes išsigandom. „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje nebuvo jokių svečių, bet iš „3E“ sklido tikrai įspūdingi garsai.

Buvo sekmadienio popietė. Frankas triūsė biologijos laboratorijoje, Egas su Lili kino teatre žiūrėjo dieninį filmą. Ronda Rei tiesiog ilsėjosi savo kambaryje, o Ajovos Bobas kažkur vaikščiojo. Ponia Urik buvo virtuvėje, o Maksas Urikas, prisidengęs savo trukdžiais, klausėsi radijo.

Įjungiau „3E“, ir mudu su Frane vėl išgirdom tuos garsus.

— Oooooooooo! — dejavo moteris.

— Cho, cho, cho! — šūkčiojo vyras.

Bet teksasietis juk iškeliavęs namo, seniai; be to, „3E“ negyvena jokia moteris!

— Ai, ai, ai! — aikčiojo moteris.

— Uf, uf, uf! — šnopštė vyras.

Galėjai pamanyti, kad pati išklerusi garsiakalbių sistema skleidžia tuos garsus! Franė suspaudė man ranką. Mėginau išjungti garsą arba atsukti kitą, ramesnį kambarį, bet Franė neleido.

— Aaa! — suriko moteris.

— Ok! — atsiduso vyras.

Nukrito naktinė lempa. Tada moteris pratrūko juoktis, o vyras kažką murmėjo.

— Dieve mano! — tarė mūsų tėtis.

— Dar viena lempa, — juokėsi mama.

— Jei būtume svečiai, — toliau šnekėjo tėtis, — turėtume už ją sumokėti!

Ir abu įsikvatojo, tarsi tai būtų buvę labai juokinga.

— Išjunk! — paliepė Franė. Aš išjungiau.

— Keista, ar ne? — išdrįsau pratarti.

— Jie turi slapstytis viešbutyje, — pasakė Franė, — kad nors kiek pabūtų be mūsų !

Nesupratau, apie ką ji galvoja.

— Dieve! — tarė Franė. — Jie tikrai myli vienas kitą — iš tikrųjų! — Ir aš susimąsčiau, kodėl man tai visada atrodė savaime suprantama, o mano sesuo taip nustebo. Franė paleido mano plaštaką ir susiėmė rankomis — apkabino pati save, lyg norėdama pabusti arba sušilti. — O ką aš darysiu? — sumurmėjo. — Kaip viskas bus? Kas dar nutiks? — paklausė.

Bet aš nebuvau toks įžvalgus kaip Franė. Niekada nežiūrėdavau bent kiek toliau į priekį; jau buvau pamiršęs net Rondą Rei.

— Tu norėjai eiti išsimaudyti, — priminiau Franei, nes man pasirodė, kad turiu jai tai priminti — arba šiaip ką nors patarti.

— Ką? — nesuprato ji.

— Vonioje, — pasakiau. — Štai kas netrukus turėjo nutikti. Tu norėjai išsimaudyti vonioje.

— Cha! — sušuko Franė. — Velniop! Knisau aš tą vonią! — tarė ir toliau mindžikavo vietoje, susiėmusi rankomis, lyg šokdama pati su savimi.

Nesupratau, ar ji patenkinta, ar nusiminusi, bet kai ėmiau išdykauti — šokti su ja, visaip ją stumdyti ir kutenti, — ji irgi stumdė mane, kuteno ir šoko, ir mes, išbėgę iš kambarėlio, kuriame buvo vidaus telefono valdymo pultas, užlėkėm laiptais į antro aukšto aikštelę.

— Lietau, lietau, lietau! — staiga pradėjo šūkauti Franė; pasijutau labai nesmagiai; Ronda Rei pravėrė savo dienos poilsio kambario duris ir susiraukusi pažvelgė į mus.

— Mes čia mėginam prišaukti lietų, — pasakė jai Franė. — Norite pašokti su mumis?

Ronda nusišypsojo. Ji vilkėjo ryškiai oranžiniais naktiniais marškiniais. Rankoje laikė kažkokį žurnalą.

— Ne dabar, — tarė ji.

— Lietus, lietus, tuoj lis lietus! — straksėdama tolyn šūkalojo Franė.

Ronda, žiūrėdama į mane, papurtė galvą, bet nepiktai, ir vėl užsidarė savo kambaryje.

Išsivijau Franę į Elioto parką. Matėm tėtį su mama — prie „3E“ lango, šalia gaisrininkų kopėčių. Mama atidarė langą ir pašaukė mus.

— Parsiveskit iš kino Egą su Lili! — paprašė.

— Ką veikiat tam kambary? — paklausiau.

— Tvarkom! — atsakė mama.

— Lietau, lietau, lietau! — šūkavo Franė, ir mes pasileidom bėgti į miesto centre esantį kino teatrą.

Egas ir Lili išėjo iš salės kartu su Jaunėliu Džounsu.

— Šitas filmas juk vaikams, — pasakė Franė Džounsui. — Kaip tu čia atsidūrei?

— Aš gi didelis vaikas, — tarė Jaunėlis. Kai visi ėjom atgal, jis laikė Franę už rankos, ir juodu dar pavaikštinėjo po Dejerio mokyklos teritoriją; o aš su Lili ir Egu patraukiau namo.

— Franė myli Jaunėlį Džounsą? — labai rimtai paklausė Lili.

— Na, jis jai patinka, — atsakiau. — Jis jos draugas.

— Ką? — neišgirdo Egas.

Artėjo Padėkos diena. Jaunėlis Padėkos dienos atostogas leido su mumis, nes tėvai jam neatsiuntė tiek pinigų, kad jis galėtų parvykti namo. Be to, dar keli Dejerio mokykloje besimokantys užsieniečiai, — kurių namai buvo pernelyg toli, kad jie ten grįžtų per tokias trumpas atostogas, — turėjo ateiti pas mus Padėkos dienos pietų. Visiems patiko bendrauti su Jaunėliu, o pakviesti tuos užsieniečius, kurių niekas nepažinojo, sumanė tėtis, ir mama tam pritarė — sakė, jog tai ir yra Padėkos dienos esmė. Gal tai ir tiesa, bet mums, vaikams, toks užsieniečių antplūdis nerūpėjo. Viešbučio klientai — štai kas buvo svarbiausia; vienas toks svečias pas mus kaip tik ir gyveno — atseit garsus suomių gydytojas, atvykęs aplankyti Dejerio mokykloje besimokančios dukters. Ji irgi buvo pakviesta pietų, kartu su kitais užsieniečiais. Be to, dar turėjo ateiti japonas, su kuriuo Frankas susipažino mokydamasis taksidermijos; Frankas man sakė prisaikdinęs japoną nė žodžiu neprasitarti apie Bėdos iškamšą, bet tas vaikinas taip prastai kalbėjo angliškai, jog buvo aišku, kad niekas vis tiek nieko nesuprastų, net jeigu jis ką ir leptelėtų. Atėjo ir dvi korėjietės, kurių rankutės buvo tokios dailios ir mažos, kad Lili tiesiog negalėjo atplėšti nuo jų akių — per visus pietus. Tačiau tų korėjiečių dėka Lili gal atkreipė dėmesį į maistą, kuris iki tol jai išvis nerūpėjo; tiedvi merginos viską valgė savo mažyčiais pirštukais — taip grakščiai ir gražiai, kad Lili jas pamėgdžiodama ėmė žaisti su maistu ir galiausiai kai ko netgi paragavo. Egas, žinoma, visą dieną šūkavo „Ką?“ niekaip nesuprasdamas beviltiško japono veblenimo. O Jaunėlis Džounsas valgė, valgė ir valgė — į jį žiūrėdama ponia Urik vos nesprogo iš pasididžiavimo.

— Čia tai bent apetitas! — žavėjosi ponia Urik.

— Jei aš būčiau toks didelis, irgi taip valgyčiau, — pasakė Maksas.

— Kurgi ne, — tarė ponia Urik. — Ne tavo nosiai.

Ronda Rei buvo be padavėjos uniformos; ji sėdėjo prie stalo ir valgė drauge su mūsų šeima, tik retkarčiais pašokdama nurinkti indų ar ko nors atnešti iš virtuvės — kartu su Frane, mama ir stambia šviesiaplauke suome, kurią lankė garsusis tėvelis.

Ta suomė buvo tokia didelė ir taip veržliai lakstė aplink stalą, kad į ją žiūrėdama Lili gūžėsi iš baimės. Mėlynos ir baltos spalvos slidinėjimo megztiniu vilkinti storulė vis glėbesčiavo savo tėvą — tokį pat storą mėlynos ir baltos spalvos slidinėjimo megztiniu vilkintį vyriškį.

— Cho! — šūkčiojo jis kaskart, kai iš virtuvės būdavo atnešamas dar vienas patiekalas.

— Valio, — šnibždėjo Franė.

— Dievuliau aukštielninkas! — džiūgavo Jaunėlis Džounsas.

Ajovos Bobas sėdėjo greta Džounso; jų stalo galas buvo arčiausiai televizoriaus, įtaisyto virš baro, todėl jie pietaudami galėjo žiūrėti futbolo rungtynes.

— Jei čia blokas, tai aš begemotas, — piktinosi Džounsas.

— Tu begemotas, — tarė treneris Bobas.

— Kas yra „blokas“? — paklausė garsusis suomių gydytojas, tik tai nuskambėjo kaip: „Kos yra blogas?“

Ajovos Bobas atsakė tuoj parodysiąs bloką, su Ronda, kuri neprieštaravo; korėjietės droviai sukikeno, japonas kamavosi su kalakuto gabalu ir peiliu sviestui tepti — Frankas jam pusbalsiu aiškino, kas kaip daroma, o Egas vis šaukė: „Ką?“