Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Pusprotis, pusprotis, pusprotis, — burbėdavo Frankas.

— Kas pusprotis? — kartą pasidomėjau.

— Tu pusprotis, — atsakė jis. — Ir Franė visada kaip pusprotė. Egas kurčias, Lili nenormali.

— O tu tai jau visiškai normalus, Frankai? — paklausiau bėgdamas vietoje.

— Bent jau nežaidžiu su savo kūnu, tarsi jis būtų guminis, — pareiškė Frankas.

Aš, be abejo, žinojau, kad Frankas žaidžia su savo kūnu, labai dažnai, bet tėtis — per vieną iš mūsų nuoširdžių pokalbių apie berniukus ir mergaites — jau buvo mane patikinęs, kad visi masturbuojasi (ir turėtų tai daryti, retkarčiais), todėl nusprendžiau su Franku elgtis draugiškai ir neerzinti jo dėl smaukymosi.

— Kaip ten ta šuns iškamša, Frankai? — paklausiau, ir jis iškart surimtėjo.

— Na, — tarė, — yra tam tikrų sunkumų. Pavyzdžiui, poza. Tai labai svarbu. Vis galvoju, kokia būtų tinkamiausia. Pats kūnas jau apdorotas, bet dar neapsisprendžiau dėl pozos.

— Dėl pozos ? — nustebau; mėginau įsivaizduoti įprastas Bėdos pozas. Kiek prisiminiau, jis miegodavo ir bezdėdavo nudribęs bet kur ir bet kaip.

— Na, — ėmė man aiškinti Frankas, — yra kelios klasikinės iškamšų pozos.

— Suprantu, — linktelėjau.

— Pavyzdžiui, „užspeisto žvėries“ poza, — tarė Frankas ir staiga atšoko nuo manęs, tarsi gindamasis kilstelėjo rankas — priekines letenas — ir visas sakytum pasišiaušė. — Žinai, ar ne? — paklausė.

— Dieve mano, Frankai, — pasibaisėjau. — Nemanau, kad šita tiktų Bėdai.

— Na, čia klasikinė poza, — pasakė Frankas. — O šita... — Jis pasisuko šonu į mane ir tarytum ėmė sėlinti medžio šaka, vis dairydamasis per petį ir urgzdamas. — Čia „sėlinimo“ poza, — paaiškino.

— Suprantu, — linktelėjau galvodamas, ar vargšas Bėda gaus ir šaką, per kurią galėtų sėlinti, jei Frankas jam parinks šitą pozą. — Bet jis gi buvo šuo, Frankai, — pridūriau. — Ne kokia pantera.

Frankas susiraukė.

— Man pačiam, — tarė, — labiausiai patinka „puolimo“ poza.

— Nerodyk, — paprašiau. — Tegu būna staigmena.

— Nesijaudink, — pasakė Frankas. — Tu jo neatpažinsi.

Aš kaip tik dėl to ir jaudinausi: niekas neatpažins vargšo Bėdos. Juo labiau Franė. Frankas turbūt pamiršo, kam visa tai daro, — jį tiesiog pakerėjo ta užduotis; už tokį savarankišką biologijos darbą jis turėjo gauti tris papildomus balus; be to, Bėdos iškimšimas buvo prilygintas kursiniam darbui. Bet aš niekaip neįsivaizdavau Bėdos ką nors puolančio.

— Gal tiesiog suriesk jį į kamuolį, — pasiūliau, — kaip jis miegodavo: uodegą užsimetęs ant snukio, nosį įbedęs į šikną.

Frankas atrodė pasibjaurėjęs, kaip visada, o man nusibodo risnoti vietoje; dar kelis kartus perbėgau per Elioto parką.

Išgirdau, kad ant manęs rėkia Maksas Urikas, atsidaręs „Naujojo Hampšyro“ viešbučio ketvirto aukšto langą.

— Tu prakeiktas kvaily! — aidėjo Makso balsas virš įšalusios žemės, nukritusių sausų lapų ir medžiuose tupinčių persigandusių voverių.

Ant gaisrininkų kopėčių — antrame aukšte, jos pusėje — pilkame ore plevėsavo žalsvi naktiniai marškiniai: Ronda Rei šį rytą tikriausiai vilkėjo melsvais, arba juodais, arba ryškiai oranžiniais. Žalsvieji plaikstėsi man prieš akis kaip vėliava, ir aš dar kurį laiką pabėgiojau.

Kai užlipau į „3F“, Ajovos Bobas jau buvo atsikėlęs; jis mankštino kaklo raumenis, aukštielninkas ant rytietiško kilimo, po pakaušiu pasikišęs pagalvėlę. Kaip tik rengėsi daryti „tiltelį“ — su beveik septyniasdešimt kilogramų sveriančia štanga, laikoma tiesiai virš galvos. Senojo Bobo kaklas buvo tokio pat storumo kaip mano šlaunis.

— Labas rytas, — sušnibždėjau, ir Bobas užvertė akis; štanga pakrypo, o jis nebuvo kaip reikiant prisukęs varžtelių, laikančių svorio diskus, taigi keli diskai nusmuko — nuo vieno štangos galo, paskui nuo kito. Treneris Bobas užsimerkė ir susirietė, kai diskai ėmė kristi abipus jo galvos ir riedėti tolyn, visomis kryptimis. Porą jų sustabdžiau kojomis, bet vienas vis dėlto atsitrenkė į sieninės spintos duris; šios, žinoma, atsivėrė ir iškrito keli daiktai: grindų šepetys, medvilninis sportinis nertinis, Bobo bėgimo batai ir teniso raketė su juostele prakaitui sulaikyti, užvyniota ant rankenos.

— Dieve mano! — sudejavo tėtis — apačioje, mūsų šeimos virtuvėje.

— Labas rytas! — pasisveikino su manimi Ajovos Bobas.

— Kaip manai, ar Ronda Rei patraukli? — paklausiau.

— Oho! — nustebo treneris Bobas.

— Ne, iš tikrųjų, — neatstojau.

— Iš tikrųjų? — tarė jis. — Verčiau paklausk savo tėčio. Aš per senas. Nebežiūriu į merginas nuo tada, kai susilaužiau nosį — paskutinį kartą.

Žinojau, kad tai tikriausiai nutiko tada, kai Bobas žaidė Ajovoje, nes visa senojo Bobo nosis buvo raukšlėta. Be to, dantis jis įsistatydavo tik prieš eidamas pusryčiauti, todėl anksti rytą stulbinamai plika jo galva atrodydavo kaip kokio beplunksnio paukščio — tuščia burna po kumpa nosimi žiojėdavo lyg apatinė snapo dalis. Ajovos Bobas buvo žmogus su chimeros galva ant liūto kūno.

— Na, ar ji tau atrodo graži ? — klausinėjau.

— Aš apie tai negalvoju, — atsakė Ajovos Bobas.

— Tai dabar pagalvok! — raginau.

— Nesakyčiau, kad „graži“, — tarė Ajovos Bobas. — Bet ji kažkuo traukia.

— Traukia?

— Seksuali! — pasigirdo balsas iš Bobo garsiakalbio — Franės balsas, žinoma; ji, matyt, sėdėjo prie valdymo pulto ir klausėsi, kaip paprastai.

— Nelemti vaikigaliai, — burbtelėjo Ajovos Bobas.

— Velniai griebtų, Frane! — supykau.

— Turėtum klausti manęs, — pasakė Franė.

— Oho, — tarė Ajovos Bobas.

Taigi aš Franei ir papasakojau, ką Ronda Rei man aiškiai pasiūlė laiptinėje, ir kad ji vis šneka apie mano šnopštimą, apie besidaužančią širdį, — ir ką ketinu daryti, kai lis.

— Na? Tai taip ir padaryk, — patarė Franė. — Bet kam reikia laukti lietaus?

— Manai, kad ji kekšė? — paklausiau Franės.

— Klausi, ar manau, kad ji už tai ima pinigus? — pasitikslino Franė.

Apie tai iki tol net nepagalvojau — žodį „kekšė“ Dejerio mokykloje vartodavom daug platesne prasme.

— Pinigus? — tariau. — Kaip manai, kiek ji ima?

— Na, nežinau, ar išvis ima, — pasakė Franė, — bet, tavim dėta, pirmiausia tai ir išsiaiškinčiau.

Įsitaisę prie vidaus telefono pulto, nuspaudėm Rondos kambario mygtuką ir klausėmės, kaip ji kvėpuoja. Buvo aišku, kad Ronda nemiega, bet guli lovoje. Klausėmės gana ilgai, lyg iš kvėpavimo būtume galėję suprasti, kokia jos kaina. Galiausiai Franė gūžtelėjo pečiais.

— Einu išsimaudyti, — tarė ir dar pasukiojo garso priėmimo įtaisą; garsiakalbių sistema klausėsi, kas darosi tuščiuose kambariuose.

„2A“ — jokio garselio; „3A“ — tylu; „4A“ — visiškai nieko; „1B“ — nieko; „4B“ — Maksas Urikas su savo atmosferiniais trukdžiais. Franė atsitraukė nuo pulto ir jau buvo beeinanti prisileisti vonios, o aš dar atsukau „2C“, „3C“, „4C“, paskui greitai perėjau prie „2E“, „3E“... ten kažkas buvo... ir „4E“, kur nebuvo nieko.

— Luktelėk, — pasakiau Franei.

— Kas ten? — paklausė ji.

— Manau, kad „3E“.

— Pamėgink dar kartą, — tarė Franė.

Tas kambarys buvo vienu aukštu aukščiau negu Rondos Rei; be to, kitame koridoriaus gale, priešais kažkur išėjusio Ajovos Bobo kambarį.