Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Klausyk, mažiau, — sakydavo Franė nuo penkiasdešimt šeštųjų Helovino iki Kalėdų, — tu tuoj apsivemsi, jei ir toliau taip rysi bananus. Ir jei nesiliausi valgęs tiek apelsinų, gausi per didelę vitaminų dozę. Kurių galų taip neriesi iš kailio? Vis tiek niekada nebūsi toks greitas kaip Haroldas Svolou. Arba toks stambus kaip Jaunėlis Džounsas.

— Pažįstu tave kiaurai, mažiau, — šnekėjo Franė. — Daugiau taip nebenutiks, supranti? Ir net jeigu nutiktų ir tu būtum pakankamai stiprus, kad galėtum mane apginti, kodėl manai, kad būsi šalia? Jei kada nors vėl taip nutiks, aš gal jau būsiu kitur, toli nuo tavęs, — ir, šiaip ar taip, tikėsiuos, kad tu niekada apie tai nesužinosi. Tikrai.

Bet Franė labai jau tiesiogiai suprato mano mankštinimosi tikslą. Man reikėjo jėgos, ištvermės, greičio — ar bent jau viso to regimybės. Nebenorėjau jaustis toks bejėgis, koks jausdavausi per kiekvieną Heloviną.

Kai kur dar mėtėsi suknežintų moliūgų likučiai, — vienas buvo išmankytas Pušų gatvės pakrašty, prie Elioto parko; kitas, turbūt mestas iš žiūrovų tribūnos, gulėjo ištiškęs ant futbolo aikštę juosiančio šlaku nupilto bėgimo tako, — kai Dejeris su atvykusia Ekseterio komanda žaidė paskutines Ajovos Bobo pergalingo sezono rungtynes. Ore tebesklandė Helovino dvasia, nors Čiperio Davo, Lenio Meco ir Česterio Pulaskio nebebuvo.

Atsarginiai galiniai puolėjai atrodė tarsi apkerėti: viską darė lyg sulėtintame filme. Prie Jaunėlio Džounso priešininkų gretose pralaužtų tarpų jie pribėgdavo tik kai tie tarpai jau užsiverdavo; kamuolį perduodavo kažkur į padanges — praeidavo visa amžinybė, kol kamuolys nusileisdavo žemyn. Belaukdamas vieno tokio perdavimo Haroldas Svolou buvo partrenktas, neteko sąmonės, ir Ajovos Bobas jam nebeleido žaisti iki pat gerokai prailgusių rungtynių pabaigos.

— Tau jau nuskambėjo skambutis, Haroldai, — pasakė tam greitakojui treneris Bobas.

— Koks skambutis? — niurnėjo Haroldas Svolou. — Nuskambėjo? Kas?

Rungtynėms įpusėjus Ekseteris pirmavo 24:0. Jaunėlis Džounsas — ir puldamas, ir gindamasis — keliolika kartų stabdė priešininkus ir pats buvo stabdomas, trissyk išleido iš rankų kamuolį, dusyk atgavo; tačiau atsarginiai Dejerio galiniai puolėjai tris kartus kamuolį tiesiog pražiopsojo ir du kartus prarado per aukštai jį perduodami. Po pertraukos trenerio Bobo nurodymu Jaunėlis Džounsas užėmė galinio saugo poziciją ir tris kartus iš eilės pernešė kamuolį dešimt jardų į priekį, kol Ekseterio gynyba prie jo prisitaikė. Prisitaikyti nebuvo sunku: jie tiesiog suvokė, kad jeigu Jaunėlis Džounsas jau žaidžia tarp galinių puolėjų, tai jis ir neš kamuolį. Tada Ajovos Bobas grąžino Jaunėlį į centrinio linijos puolėjo poziciją, kur jam buvo smagiau, ir vieninteliai Dejerio taškai — ketvirto kėlinio pabaigoje — buvo pelnyti Džounso dėka. Jis įsiveržė į Ekseterio galinę liniją, atėmė kamuolį iš Ekseterio saugo ir įbėgo į įskaitinį plotą — drauge įsinešdamas du ar tris į jį įsikibusius Ekseterio žaidėjus. Papildomo taško gauti nepavyko — į vartus muštas kamuolys nuskriejo pro šalį, taigi galutinis rezultatas buvo: Ekseteris — 45, Dejeris — 6.

Franė nematė, kaip Jaunėlis pelnė šešis taškus: ji atėjo į stadioną tik dėl jo ir nusprendė per rungtynes su Ekseteriu dar pabūti komandos šokėja tik tam, kad galėtų visa gerkle parėkauti už Jaunėlį Džounsą. Bet Franė susikivirčijo su kita komandos šokėja ir mama turėjo ją vestis namo. Ta kita šokėja buvo Čiperį Davą paslėpusi Mindė Mičel.

— Padraika, — rėžė Mindė mano seseriai.

— Kvaila višta, — atšovė Franė ir staiga tvojo Mindei rankoje laikytu megafonu.

Megafonas buvo kartoninis ir atrodė kaip didžiulis kūgio formos, šūdo rudumo ledų indelis su išpiešta numirėliškai pilka raide D — Dejerio inicialu. „D reiškia „dvėsena“, — visada sakydavo Franė.

— Tiesiai į papus, — pasakojo man viena iš šokėjų. — Franė užvažiavo Mindei Mičel megafonu tiesiai į papus.

Po rungtynių aš, žinoma, pasakiau Jaunėliui Džounšui, kodėl Franė neatėjo jo palydėti į persirengimo kambarį.

— Kokia ji gera mergaitė! — tarė Jaunėlis. — Tu jai taip ir pasakyk, gerai?

Aš, be abejo, jai taip ir pasakiau. Franė buvo dar kartą išsimaudžiusi ir išsipuošusi — pasirengusi padėti Rondai Rei aptarnauti staliukus restorane; ji atrodė gana gerai nusiteikusi. Nors Ajovos Bobo pergalingas sezonas baigėsi triuškinamu pralaimėjimu, beveik visi atrodė linksmi. Tai buvo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio atidarymo vakaras!

Ponia Urik su tuo „paprastu, bet geru“ maistu pranoko pati save; net Maksas vilkėjo baltais marškiniais ir ryšėjo kaklaraištį, o tėtis švytėte švytėjo prie baro; veidrodyje, po sparčiai judančiomis jo alkūnėmis ir virš pečių, mirguliavo butelių atspindžiai — kaip stebuklingas saulėtekis, kurio tėtis visada tikėjosi tuoj sulauksiąs.

Viešbutyje nakvojo vienuolika porų ir septyni pavieniai svečiai; vienas išsiskyręs vyriškis iš Teksaso atkeliavo šitokį kelią tik tam, kad pažiūrėtų, kaip jo sūnus žais prieš Ekseterį; tas vaikinas pasitempė kulkšnį ir išėjo iš aikštės dar pirmame kėlinyje, bet netgi teksasietis buvo geros nuotaikos. Palyginti su juo, poros ir kiti po vieną atvykę tėvai atrodė gana drovūs, — jie juk nebuvo pažįstami ir daugiau neturėjo nieko bendra, tik kad jų visų vaikai mokėsi Dejerio mokykloje, — tačiau kai vaikai išėjo į savo bendrabučius, teksasietis restorane ir bare tuoj visus prašnekino.

— Juk tai puiku — turėti vaikų — ar ne? — pasakė jis. — Dieve, gražu žiūrėt, kaip jie auga! — Visi pritarė. Tada teksasietis pasiūlė: — Gal visi prisitraukit kėdes arčiau, prie mano stalo. Noriu jus pavaišinti gėrimu!

Sunerimusi mama taip ir sustingo virtuvės tarpduryje, su ponia Urik ir Maksu; tėtis stovėjo prie baro — visas įsitempęs, bet pasitikintis savimi; Frankas išbėgo iš restorano; Franė paėmė mane už rankos ir mudu sulaikėm kvapą; Ajovos Bobas atrodė taip, lyg iš paskutiniųjų stengtųsi užgniaužti čiaudulį. Vienas po kito poros bei pavieniai svečiai ėmė stotis iš savo vietų ir mėgino traukti kėdes teksasiečio stalo link.

— Mano užstrigo! — riktelėjo kažkokia gal jau per daug išgėrusi moteris iš Naujojo Džersio; ausį rėžiantis girgždus jos krizenimas beprasmiškumu priminė beviltiškas narvelyje su įtaisytu ratuku šimtus mylių nubėgančio žiurkėno pastangas.

Vyriškis iš Konektikuto išraudo kaip burokas, mėgindamas pakelti kėdę; galiausiai jo žmona tarė:

— Ji prikalta. Tiesiai į grindis įvarytos vinys.

Kitas vyriškis, iš Masačūsetso, atsiklaupęs apžiūrėjo savo kėdę.

— Varžtai, — pasakė. — Čia varžtai — kiekviena prisukta keturiais ar penkiais!

Tada ir teksasietis atsiklaupė ant grindų ir įsispoksojo į savo kėdę.

— Čia viskas prisukta! — staiga sušuko Ajovos Bobas. Jis dar su niekuo nebuvo kalbėjęs nuo tada, kai iš Pensilvanijos atvykusiam talentų ieškotojui po rungtynių pasakė, kad Jaunėlis Džounsas galėtų žaisti bet kur. Bobo veidas buvo neįprastai raudonas ir visas blizgėjo, tarytum jis būtų leidęs sau išgerti viena taurele daugiau negu paprastai — arba pagaliau suvokęs, kad išeina į pensiją. — Mes visi dideliam laive! — pareiškė Ajovos Bobas. — Išplauktam į ilgą kelionę — aplink pasaulį!

— Valio! — surėkė teksasietis. — Už tai ir išgersiu!

Ta moteris iš Naujojo Džersio įsikibo į prisuktos kėdės atkaltę. Kai kurie kiti svečiai vėl atsisėdo.