Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Ir dar makaronų, ryžių, žuvies, daug žalumynų, visokių kruopų košių ir ledų, — patarė senasis treneris. Sunkumus kilnodavau dukart per dieną ir, be tų savo šešių mylių, kiekvieną rytą Elioto parke dar bėgiodavau trumpus nuotolius.

Iš pradžių tik priaugau svorio.

— Gal jau gana tų bananų, — pasakė tėtis.

— Ir ledų, — pridūrė mama.

— Ne, ne, — prieštaravo Ajovos Bobas. — Raumenims reikia šiek tiek laiko.

— Raumenims? — tarė tėtis. — Jis tiesiog nutuko.

— Atrodai kaip cherubinas, meiluti, — nusišypsojo mama.

— Tu kaip pliušinis meškiukas, — pareiškė Franė.

— Nekreipk dėmesio, valgyk, — sakė Ajovos Bobas. — Kai tiek kilnoji ir lakstai, tuoj pats pamatysi permainą.

— Prieš susprogdamas ? — paklausė Franė.

Man jau ėjo penkiolikti metai, kaip sakoma; nuo Helovino iki Kalėdų priaugau devynis kilogramus; svėriau daugiau negu septyniasdešimt septynis, bet tebebuvau tik metro ir šešiasdešimt septynių centimetrų ūgio.

— Biče, — kartą pasakė Jaunėlis Džounsas, — jei tave nudažytume juodai ir baltai ir išpieštume ratilus aplink akis, atrodytum kaip panda.

— Netrukus, — šnekėjo Ajovos Bobas, — numesi tuos devynis kilogramus ir būsi visas kietas kaip akmuo.

Franė demonstratyviai nusipurtė ir įspyrė man po stalu.

— Visas kietas kaip akmuo! — sušuko.

— Šlykštu! — tarė Frankas. — Visas tas sunkumų kilnojimas, bananai, tas pūškavimas laiptais.

Jei kurį rytą lydavo, aš, užuot bėgiojęs trumpus nuotolius Elioto parke, lakstydavau aukštyn ir žemyn „Naujojo Hampšyro“ viešbučio laiptais.

Maksas Urikas grasino švystelėsiąs į laiptinę kelias granatas. O vieną labai lietingą rytą antro aukšto aikštelėje mane sustabdė Ronda Rei; ji vilkėjo vienais iš savo naktinių marškinių ir atrodė itin mieguista.

— Žinai, jaučiuosi taip, lyg klausyčiausi, kaip gretimame kambaryje smaginasi meilužiai, — tarė Ronda. Jos dienos poilsio kambarys buvo arčiausiai laiptinės. Rondai patiko mane vadinti Džoniuku. — Trepsėjimas man netrukdo, Džoniuk, — toliau kalbėjo ji. — Bet tas šnopštimas tai jau varo iš proto. Nesuprantu, ar tu ten miršti, ar tuoj išsiliesi, tačiau man, žinai, plaukai šiaušiasi.

— Tu jų neklausyk, — pasakė Ajovos Bobas. — Tu pirmas šitoje šeimoje deramai rūpiniesi savo kūnu. Turi pasijusti lyg apsėstas ir toks būti, — mokė mane Bobas. — Pirmiausia reikia tave pripumpuoti, o paskui jau kiek nors numesi.

Taip viskas ir buvo, ir taip yra: tokį kūną turiu Ajovos Bobo — ir potraukio, kurio nepraradau, — ir bananų dėka.

Tuos papildomus devynis kilogramus numečiau negreitai, bet, šiaip ar taip, numečiau ir nuo tada svorio nebepriaugau. Sveriu šešiasdešimt aštuonis kilogramus, visada.

Tik sulaukęs septyniolikos pagaliau paaukštėjau dar penkiais centimetrais — ir toks likau visam laikui. Taigi toks ir esu: metro ir septyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio, šešiasdešimt aštuonių kilogramų svorio. Ir visas kietas kaip akmuo.

Man tuoj sukaks keturiasdešimt, bet netgi dabar, kai mankštinuosi, prisimenu tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt šeštųjų Kalėdas. Dabar yra tokių puikių treniruoklių; niekas nebemausto diskų ant štangos, nebepamiršta jų priveržti, diskai nebesuslysta į krūvą, nebetraiško pirštų ir nebekrenta nuo štangos galo tiesiai ant kojų. Tačiau kad ir kokia naujoviška būtų sporto salė ir visa jos įranga, vos kilstelėjęs net ir lengviausius svarmenis prieš akis vėl matau Ajovos Bobo kambarį, senąjį „3F“, ir nutrintą rytietišką kilimą, ant kurio būdavo sukrauti diskai, — tą kilimą, ant kurio miegodavo Bėda: mankštindamiesi ant to kilimo mudu su Bobų aplipdavom jau nebegyvo šuns plaukais. O kurį laiką pakilnojęs štangą ir pajutęs, kaip visą kūną apima malonus, ilgai trunkantis maudulys, prisimenu visus nevalyvus mokinius ir kiekvieną dėmelę ant stora drobe aptrauktų ašutinių kilimų Dejerio mokyklos sunkumų kilnojimo salėje, kur mes amžinai laukdavom, kada baigs pumpuotis Jaunėlis Džounsas. Džounsas susirinkdavo visus salėje esančius diskus ir susimaudavo ant vieno strypo, o mes stovėdavom su plikomis štangomis ir laukdavom, laukdavom. Tais laikais, kai žaidė Klivlando Browns komandoje, Jaunėlis Džounsas svėrė šimtą dvidešimt devynis kilogramus ir gulėdamas ant suolo galėdavo išspausti du šimtus penkiasdešimt. Dejerio mokykloje jis buvo dar ne toks stiprus, bet jau pakankamai tvirtas, kad man parodytų, ko turėčiau siekti.

— Kiek sveri? — klausdavo Jaunėlis. — Ar žinai?

Kai jam pasakydavau, kiek sveriu, jis palinguodavo galvą ir tardavo:

— Gerai, padvigubink.

Ir kai padaugindavau tą skaičių iš dviejų, — ir užsimaudavau ant štangos šimtą trisdešimt šešis kilogramus, — jis sakydavo:

— Gerai, gulk ant kilimo, aukštielninkas.

Dejerio mokykloje nebuvo specialių štangos spaudimo suolų, todėl guldavausi aukštielninkas ant kilimo, o Jaunėlis Džounsas paimdavo šimtą trisdešimt šešis kilogramus sveriančią štangą ir atsargiai padėdavo man skersai gerklės — strypas prispausdavo Adomo obuolį, bet nesmarkiai. Abiem rankom suimdavau štangą ir jausdavau, kaip mano alkūnės sminga į kilimą.

— Dabar kelk virš galvos, — liepdavo Jaunėlis Džounsas ir išeidavo iš sunkumų kilnojimo salės atsigerti vandens arba nusiprausti po dušu, o aš taip ir gulėdavau po štanga — lyg spąstuose.

Niekaip negalėjau pakelti šimto trisdešimt šešių kilogramų. Kiti, stambesni, vaikinai užsukdavo į sunkumų kilnojimo salę, pamatydavo mane ten gulintį ir pagarbiai klausdavo:

— Na, netrukus pakelsi, ar ne?

— Aha, tik ilsiuosi, — sakydavau, visas išsipūtęs, kaip kokia rupūžė. Ir jie išeidavo, o paskui dar sugrįždavo pažiūrėti.

Jaunėlis Džounsas irgi sugrįždavo, po kurio laiko.

— Kaip sekasi? — pasidomėdavo. Ir numaudavo dešimt kilogramų, paskui dvidešimt, paskui penkiasdešimt.

— Nagi, pamėgink, — vis ragindavo — ir išeidavo, paskui vėl sugrįždavo, kol aš galiausiai išlįsdavau iš po štangos.

Pats sverdamas šešiasdešimt aštuonis kilogramus, aš, žinoma, taip nė karto ir neišspaudžiau šimto trisdešimt šešių, nors dusyk gyvenime esu išspaudęs devyniasdešimt septynis su puse, ir manau, kad išspausti padvigubintą savo svorį gal ir sunkiai, bet įmanoma. Gulėdamas po tokiu svoriu patiriu savotišką ekstazę.

Kartais, kai gerai įsipumpuoju, tariuosi matąs „Juodosios įstatymo rankos“ narius, slenkančius tarp medžių, niūniuojančius savo melodiją, o kartais prisimenu penkto bendrabučio aukšto, kuriame gyveno Jaunėlis Džounsas, kvapą — tas tvankias naktinių klubų džiungles kone danguje; o kai bėgioju ir būnu beįveikiąs trečią, ketvirtą arba jau šeštą mylią, mano plaučiai vėl labai aiškiai pajunta, kaip stengiausi neatsilikti nuo Haroldo Svolou. Matau Franės plaukų sruogą skersai pravertos bežadės jos burnos — ir Lenį Mecą, klūpantį jai ant rankų, suspaudusį jos galvą tarp savo stambių bėgančiojo gynėjo šlaunų. O Česteris Pulaskis — ant Franės: kaip koks automatas. Kartais aš dvigubai pagreitinu jo ritmą, ypač kai skaičiuoju atsispaudimus („septyniasdešimt penki, septyniasdešimt šeši, septyniasdešimt septyni“). Arba atsilenkimus („šimtas dvidešimt vienas, šimtas dvidešimt du, šimtas dvidešimt trys“).

Ajovos Bobas mane paprasčiausiai supažindino su įvairiais prietaisais; Jaunėlis Džounsas padėjo patarimais ir pats buvo puikus pavyzdys; tėtis dar anksčiau išmokė mane bėgioti, o Haroldas Svolou — bėgioti greičiau. Metodika ir rutina, ir netgi trenerio Bobo dieta, manęs pernelyg nevargino. Sunkiausia — daugumai žmonių — laikytis drausmės. Kaip sakė treneris Bobas, turi pasijusti lyg apsėstas ir toks būti. Bet man ir tai nebuvo sunku. Nes viską dariau dėl Franės. Aš nesiskundžiu, bet iš tikrųjų stengiausi dėl Franės — ir ji tai žinojo.