Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Pakilnok viena ranka, paskui kita, kol aš stovėsiu „tilteliu“, — pasakė man Ajovos Bobas.

— Gerai, seneli, — linktelėjau ir mankštinausi, kaip jis man patarė.

Suglaudę pėdas ant senojo Bėdos kilimo mudu darėm atsilenkimus; paskui atsispaudimus — galva prie galvos. Turėjom tik vieną štangą ir porą hantelių. Todėl vis keitėmės svarmenimis — tai mums buvo tarytum bežodė ryto malda.

— Tavo žastai, krūtinė, kaklas atrodo visai neblogai, — tarė senelis Bobas, — bet dilbius dar reikia pamankštinti. Ir gal užsidėk bent dešimties kilogramų diską ant krūtinės, kai darai atsilenkimus, nes dabar tau pernelyg lengva. Ir sulenk kelius.

— Aha, — sušvokščiau jau pridusęs, kaip po mankštos su Ronda Rei.

Bobas paėmė štangą; gal dešimt kartų gražiai iškėlė ją virš galvos, paskui dar kelissyk išspaudė stovėdamas — buvo užsimovęs, kaip man atrodė, septyniasdešimt du su puse ar aštuoniasdešimt vieną su puse kilogramo, kai diskai nuslydo nuo vieno galo ir aš vos spėjau pasitraukti; paskui kokie dvidešimt trys ar trisdešimt keturi kilogramai slystelėję nukrito ir nuo kito strypo galo, ir senasis Ajovos Bobas sušuko:

— Velniai griebtų! Niekam tikęs daiktas!

Svorio diskai nuriedėjo per kambarį. Tėtis apačioje riktelėjo:

— Dieve mano! Jūs ten, pakvaišę kilnotojai! Prisisukit varžtus !

Vienas diskas atsitrenkė į sieninės spintos duris, ir durys, žinoma, atsivėrė — iškrito teniso raketė, Bobo skalbinių krepšys, dulkių siurblio žarna, skvošo kamuoliukas ir Bėda, iškimštas.

Lyg ir mėginau kažką sakyti, nors šuo mane išgąsdino beveik taip pat kaip ir Ajovos Bobą; tačiau aš bent jau žinojau, kas čia. Tai buvo Bėda, kuriam Frankas parinko „puolimo“ pozą. Turiu pripažinti, kad poza atrodė tikrai vykusi — ir juodasis labradoras iškimštas daug geriau, negu galėjau tikėtis iš Franko. Bėda buvo prisuktas prie pušinės lentos; kaip būtų pasakęs treneris Bobas: „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje viskas prisukta; „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje mes kaip prikalti — visam gyvenimui“. Nuožmusis šuo gana grakščiai iščiuožė iš spintos ir tvirtai nusileido ant visų keturių kojų, tarytum pasirengęs pulti. Juodas jo kailis žvilgėjo, tikriausiai buvo neseniai išteptas alyva, o geltonos akys atspindėjo ryškią ryto šviesą — ir toje šviesoje blykstelėjo seni, pageltę dantys, kuriuos Frankas tokia proga buvo nušveitęs iki baltumo. Šito šuns kaklo ir nugaros gaurai buvo pašiaušti, — nė karto nemačiau senojo Bėdos šitaip pasišiaušusio, kai jis buvo gyvas, — o blizgančios seilės, padarytos iš kažkokios labai tikroviškai atrodančios medžiagos, tarsi paryškino iškimšto šuns dantenas. Juoda Bėdos nosis atrodė drėgna ir sveika, ir aš beveik užuodžiau iš jo nasrų sklindantį dvoką. Bet šitas Bėda buvo pernelyg rimtai nusiteikęs, kad bezdėtų.

Šitas Bėda neatrodė linkęs juokauti, ir man nespėjus atgauti žado ir pasakyti seneliui, jog tai tik Kalėdų dovana Franei, — tik viena iš siaubingų iškamšų, kurias Frankas daro biologijos laboratorijoje, — senasis treneris švystelėjo štangą į mus puolantį įsiutusį šunį ir visu nuostabiu puolėjo kūnu metėsi atgal, prie manęs (kad mane apgintų, be abejo; tikriausiai kaip tik tai jis ir norėjo padaryti).

— Dievuliau aukštielninkas! — tarė Ajovos Bobas, keistai plonu balsu, ir svorio diskai sutrinksėjo abipus Bėdos. Bet dantis iššiepęs šuo nė nemirktelėjo; stovėjo sustingęs, pasirengęs žudyti. Ir Ajovos Bobas, ką tik baigęs savo paskutinį sezoną, krito negyvas man ant rankų.

— Dieve mano, jūs ten gal tyčia mėtot tuos diskus? — iš apačios surėkė mums tėtis. — Dieve mano! — pridūrė. — Bent dieną pailsėkit, a? Šiandien Kalėdos, dėl Dievo meilės. Linksmų Kalėdų! Linksmų Kalėdų!

— Linksmų suknistų Kalėdų! — riktelėjo Franė, irgi iš apačios.

— Linksmų Kalėdų! — tarė Lili ir Egas — ir netgi Frankas.

— Linksmų Kalėdų! — švelniai sušuko mama.

Ar tik ne Ronda Rei įsiterpė į tą susišūkavimą? Ir Urikai — jie „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje jau dengė stalą Kalėdų pusryčiams. Paskui išgirdau kažką neištariama — ten tikriausiai buvo tas numeryje „2B“ įkurdintas turkas.

Ant rankų, kurios, kaip supratau, jau buvo labai stiprios, laikiau buvusią Didžiojo Dešimtuko žvaigždę — žmogų, kuris man atrodė toks pat sunkus ir reikšmingas kaip mūsų šeimos meškinas, — ir nustebęs žiūrėjau, kaip arti prie mūsų prislinko Bėda.

6 Tėtis gauna žinią iš Froido

Treneriui Bobui parengta Kalėdų dovana — padidinta ir įrėminta Jaunėlio Džounso, per rungtynes su Ekseteriu pelnančio vienintelius Dejerio taškus, nuotrauka — buvo atiduota Franei, kuri paveldėjo ir „3F“, Ajovos Bobo kambarį. Franė nenorėjo turėti nieko bendra su Franko sukurta Bėdos versija, kurią Egas nusitempė į savo kambarį; jis paslėpė šuns iškamšą po lova, kur mama ją ir rado, praėjus kelioms dienoms po Kalėdų; visi girdėjom jos klyksmą. Žinau, kad Frankas mielai būtų atsiėmęs Bėdą, — kad galėtų toliau eksperimentuoti: nutaisyti kitokią snukio išraišką arba pozą, — tačiau Frankas su niekuo nebendravo, tūnojo savo kambaryje nuo tada, kai mirtinai išgąsdino senelį.

Ajovos Bobas mirė būdamas šešiasdešimt aštuonerių, bet senasis linijos puolėjas buvo kuo puikiausios formos; jei ne tas išgąstis, kai pamatė tokį didingą Bėdą, jis tikrai būtų galėjęs gyventi dar bent dešimt metų. Visa mūsų šeima stengėsi elgtis taip, kad kaltė dėl nelaimingo atsitikimo pernelyg neprislėgtų Franko. „Niekas neprislegia Franko“, — pareiškė Franė, bet netgi ji mėgino Franką pralinksminti.

— Kaip miela, kad sugalvojai iškimšti Bėdą, Frankai, — pasakė jam Franė, — tačiau turi suprasti, kad ne visų skonis toks pat kaip tavo.

Ji dar galėjo pridurti, kad iškamšų darymas, kaip ir seksas, yra labai asmeniškas dalykas; jeigu jau norime primesti tai kitiems, turėtume bent jau būti taktiški ir atsargūs.

Franko atgaila, jeigu tai, ką jis jautė, buvo atgaila, pasireiškė tik tuo, kad jis visai užsisklendė; Frankas visada buvo uždaresnis negu bet kuris kitas iš mūsų, tačiau dabar tarytum išvis nutilo. Bet mudu su Frane vis tiek žinojom, kad jei Frankas nebūtų toks suniuręs, tikrai paprašytų atiduoti Bėdą jam.

Mama, nepaisydama Ego prieštaravimų, liepė Maksui Urikui atsikratyti Bėdos; Maksas įvykdė užduotį: tiesiog įgrūdo tą sustingusį žvėrį, žemyn galva, į vieną iš prie užpakalinių durų stovinčių šiukšlių statinių. Ir kažkurį lietingą rytą aš nustėrau, žvilgtelėjęs pro Rondos Rei langą: iš statinės kyšojo šlapia Bėdos uodega ir pasturgalis; įsivaizdavau, kad taip pat nustėrtų ir šiukšlininkas, išlipęs iš savo šiukšliavežio, — jis tikriausiai pagalvotų: „Dievulėliau, štai kaip „Naujojo Hampšyro“ viešbučio savininkai atsikrato įgrisusių naminių gyvūnų — paprasčiausiai išmeta juos kartu su šiukšlėmis!“

— Grįžk į lovą, Džoniuk, — pašaukė mane Ronda Rei, bet aš per lietų, virstantį sniegu ir krintantį ant į vieną eilę sustatytų statinių, prigrūstų kalėdinių dovanų pakuočių, juostelių ir blizgučių, butelių, kartoninių dėžių ir skardinių iš restorano, ir visokių, spalvingų ir dulsvų, maisto likučių, labai dominančių paukščius ir šunis, žiūrėjau į negyvą šunį, nedominantį nieko. Na, beveik nieko. Frankui būtų plyšusi širdis, jeigu jis būtų matęs tokį apgailėtiną Bėdos galą; be to, žvelgdamas, kaip sniegas vis storesniu sluoksniu dengia Elioto parką, išvydau dar vieną mūsų šeimos narį, kuriam teberūpėjo Bėda. Pamačiau Egą su kailine slidinėjimo striukele ir kepuryte, tempiantį rogutes prie užpakalinių durų. Jis greitai tapsėjo per slidų sniegą, jo rogutės džergždamos slydo dar ne visai apsnigtu keliuku, per nespėjusias užšalti balas. Egas žinojo, kur eina, — žvilgtelėjęs į pusrūsio langus, jis saugiai prasmuko pro akyląją ponią Urik; paskui dirst į ketvirtą aukštą, bet Maksas šiukšlių statinių nesaugojo. Mūsų šeima neturėjo langų, išeinančių į užpakalinį kiemą, taigi Egas žinojo, kad vienintelis kitas žmogus, galintis jį pastebėti, yra Ronda Rei.