Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Šiame pasaulyje, — kartą pasakė Franė, — kai tik pradedi manyti, kad esi nepamirštamas, tuoj atsiranda kas nors, kas neprisimena, jog jau buvote susitikę.

Tą dieną, kai „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje rengėmės Naujųjų metų pobūviui, mūsų nuotaika buvo permaininga: prisimenu, kad kažkas, kas buvo dar aiškiau juntama negu įprastas protą stingdantis liūdesys, tarytum pakibo virš mūsų, ir mes kartkarčiais lyg susigriebdavom, kad beveik negedim Ajovos Bobo, o kita vertus, netrukus suvokdavom, jog turim linksmintis (ne nepaisydami Ajovos Bobo mirties, o kaip tik todėl , kad jis mirė). Tada, ko gero, pirmą kartą mėginom viską daryti, kaip tėčiui prisakė pats senasis Ajovos Bobas; tėtis mums vis kalė ir kalė į galvas tą priesaką. Mes taip gerai jį įsidėmėjom, kad nieku gyvu nebūtume drįsę nesielgti taip, tarsi tuo tikėtume, nors iš tikrųjų dar ilgai — daugybę metų — nežinojom, ar tuo tikim.

Tas priesakas buvo susijęs su Ajovos Bobo mintimi, kad visi esam dideliam laive — „išplaukiam į ilgą kelionę, aplink pasaulį“. Ir nors bangos mus bet kurią akimirką gali nunešti į jūrą, už borto, o gal kaip tik todėl, kad nuolat gresia toks pavojus, mums negalima būti suniurusiems ar nelaimingiems. Dėl to, kad šis pasaulis sutvarkytas taip, 0 ne kitaip, neturėtume tapti aklais cinikais ar vaikiškai pulti į neviltį; ir tėtis, ir Ajovos Bobas šnekėjo, kad tokia pasaulio tvarka — tikrai prasta — mums turėtų būti akstinas gyventi turiningai ir stengtis, kad viskas klotųsi gerai.

— Palaimingas fatalizmas, — vėliau apibūdino Frankas tokią jų pažiūrą į gyvenimą; Frankas, nerimastingas jaunuolis, netikėjo niekuo.

O vieną vakarą, kai „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje per televizorių, įtaisytą virš baro, žiūrėjom ašaringą melodramą, mama tarė:

— Nenoriu matyti, kuo baigsis. Man patinka laimingos pabaigos.

Tada tėtis pasakė:

— Laimingų pabaigų nebūna.

— Taigi! — sušuko Ajovos Bobas — gargždžiame jo balse suskambo kažkokio džiugaus stoicizmo gaida. — Mirtis baisi, neatšaukiama ir labai dažnai pernelyg ankstyva, — pareiškė treneris Bobas.

— Na ir kas? — paklausė tėtis.

— Taigi! — vėl sušuko Ajovos Bobas. — Čia ir yra visa esmė: na ir kas?

Taigi mūsų šeima laikėsi nuostatos, kad nelaiminga pabaiga neturėtų trukdyti žmogui gyventi įdomiai ir turiningai. Tai buvo pagrįsta įsitikinimu, kad laimingų pabaigų nebūna. Mama tam priešinosi, Franko visa tai nedžiugino, tačiau mudu su Frane, ko gero, tuo tikėjom, — o jeigu retkarčiais suabejodavom, ar Ajovos Bobas neklydo, pasaulis mums visada pateikdavo ką nors, kas būdavo tarytum įrodymas, kad senasis linijos puolėjas sakė tiesą. Niekada nežinojom, kuo tiki Lili (tai, be abejo, buvo koks nors mažytis, niekam neatskleidžiamas įsitikinimas), o Egas mėgino prikelti Bėdą — daugeliu prasmių. Bėdos prikėlimas, galima sakyti, irgi šventas reikalas.

Lenta, kurią Frankas aptiko, — su šuns letenų žymėmis ir išgręžtomis skylutėmis, lyg niekam nebereikalingas kryžius, prie kurio buvo prikaltas keturkojis Kristus, — man atrodė tarytum koks blogas ženklas. Įkalbėjau Franę patikrinti, kas ką veikia, nors ji ir pareiškė, kad mudu su Franku išsikraustėm iš proto: Egui, sakė ji, tikriausiai reikia lentos, o šunį jis išmetė. Sėdėdami prie vidaus telefono pulto, savaime suprantama, nieko nesužinojom; juk Bėda — nesvarbu, ar išmestas, ar paslėptas — jau nebekvėpavo. „4A“ buvo girdėti kažkoks keistas švilpimas, lyg būtų traukęs skersvėjis, — kitame koridoriaus gale, ne ten, kur traškėjo Makso Uriko kambarys, — bet Franė pasakė, jog ten turbūt atidarytas langas: Ronda Rei paklojo lovą Pupulei Tak, ir tame kambaryje gal buvo troškus oras.

— O kodėl mes Pupulę apgyvendinam ketvirtam aukšte? — paklausiau.

— Nes mama manė, kad ji atvažiuos su Pikčiurna, — atsakė Franė. — Ten, ketvirtam aukšte, jie būtų buvę toliau nuo jūsų, vaikų.

— Nuo mūsų, vaikų, norėjai pasakyti, — pataisiau Franę. — O kur miegos Jaunėlis?

— Ne su manimi, — atšovė Franė. — Jaunėlis ir Sabrina turės atskirus kambarius antrame aukšte.

— Sa-bri-i-na? — pakartojau.

— Taigi, — linktelėjo Franė.

„Sabrina Džouns!“ — pagalvojau, ir man staiga mėšlungis sutraukė gerklę. Įsivaizdavau, kad ta Sabrina bus septyniolikos metų, beveik dviejų metrų ūgio, sverianti kokius aštuoniasdešimt keturis kilogramus (be drabužių ir sausai nusišluosčiusi) ir ant suoliuko galinti išspausti devyniasdešimt.

— Jie jau čia, — plonu balseliu sušnibždėjo į pulto kambarėlį atėjusi Lili. Pamačiusi milžinišką Jaunėlį Džounsą, Lili visada netekdavo žado.

— Ar ji labai didelė? — paklausiau, bet Lili, žinoma, visi žmonės atrodė didžiuliai; man reikėjo pačiam pamatyti Sabriną Džouns.

Frankas, naudodamasis akimirka, kai visi buvo akivaizdžiai sutrikę, apsivilko autobuso vairuotojo uniforma ir dabar dėjosi esąs „Naujojo Hampšyro“ viešbučio durininkas. Jis nešė į vestibiulį Pupulės Tak bagažą; Pupulė Tak buvo iš tų merginų, kurios visada turi nemažai bagažo. Ji vilkėjo lyg ir vyrišku kostiumu, bet pasiūtu moteriai, ir netgi kažkokiais lyg ir vyriškais marškiniais, — kurių apykaklė buvo su sagutėmis kampuose, — ir ryšėjo kaklaraištį, ir taip toliau, tik kad jos krūtys buvo labai jau įspūdingos, kaip kažkada sakė Jaunėlis Džounsas: tokių krūtų negalėjo paslėpti net pats vyriškiausias kostiumas. Ji įbėgo į vestibiulį paskui Franką, kuris, visas išprakaitavęs, tempė jos lagaminus.

— Sveikas, Džonai! — pasakė ji.

— Sveika, Pape, — pasisveikinau ir išsigandau, kad man netyčia išsprūdo jos pravardė, nes tik Jaunėlis ir Franė galėjo ją vadinti Pape neužsitraukdami paniekos.

Ji pervėrė mane niekinamu žvilgsniu ir, pralėkusi pro šalį, spygaudama apkabino Franę; tokios merginos kaip ji turbūt ir gimsta taip keistai spygaudamos.

— Lagaminus į „4A“, Frankai, — pasakiau.

— Dievulėliau, gal ne dabar, — sudejavo Frankas ir su visu Pupulės bagažu susmuko vestibiulyje. — Tam prireiks nešikų brigados, — tarė. — O gal kas nors iš jūsų, mulkiai, per pobūvį kaip reikiant įsišėls ir norės pasismaginti nešdamas visa tai į viršų.

Atrodė, kad į vestibiulį įžengęs Jaunėlis Džounsas galėtų tiesiog užmesti Pupulės Tak bagažą į ketvirtą aukštą — ne tik lagaminus, pagalvojau, bet ir į juos įsikibusį Franką.

— Ei, linksmybės čia, — tarė Jaunėlis Džounsas. — Pasilinksminsim, biče.

Visaip stengiausi pamatyti, kas stovi už jo, tarpduryje. Vieną šiurpią akimirką net pažvelgiau į viršų, jam virš galvos, lyg jo sesuo, Sabrina, būtų galėjusi būti dar aukštesnė.

— Ei, Sabrina, — pasakė Jaunėlis Džounsas. — Štai tavo sunkumų kilnotojas.

Tarpduryje stovėjo liekna negrė, maždaug mano ūgio; su aukšta skrybėlaite — minkštais nulėpusiais kraštais — gal atrodė kiek aukštesnė; be to, ji avėjo aukštakulniais bateliais. Jos kostiumas — moteriškas — neabejotinai buvo toks pat madingas kaip ir Pupulės Tak; po švarku ji vilkėjo prasegtą kreminę šilko palaidinukę plačia apykakle, buvo matyti ilgas jos kaklas ir raudonų liemenėlės nėrinių kraštelis; visi jos pirštai buvo apmaustyti žiedais, o rankos apyrankėmis, ir ji visa buvo nuostabios karčiojo šokolado spalvos; didelės jos akys žybčiojo, plati burna šypsojosi, pilna keistų, bet gražių dantų; Sabrina Džouns taip maloniai kvepėjo, ir iš taip toli, kad tas jos kvapas nustelbė net Pupulės Tak spygavimą. Mano supratimu, Sabrinai galėjo būti kokie dvidešimt aštuoneri ar trisdešimt metų, ir ji, rodos, šiek tiek nustebo, kai brolis ją supažindino su manimi. Jaunėlis Džounsas, kuris, kaip toks dičkis, buvo labai greitas, spruko šalin.