Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Kas per „liūtų medžioklė“? — paklausiau Jaunėlio Džounso.

— Tavo sesuo — gera mergaitė, — atsakė Džounsas. — Žinau, kad gera. Visų seserys — geros mergaitės, — pridūrė, ir aš, žinoma, nesiginčijau.

O Haroldas Svolou stuktelėjo man į ranką ir tarė:

— Matai, biče? Visų seserys — geros mergaitės.

Mes nulėkėm žemyn — stebėtinai tyliai, turint omenyje, kad mūsų buvo labai daug. Mus vedė Haroldas Svolou, kiekvienoje laiptų aikštelėje vis nekantriai palaukdamas, kol jį pasivysim. Jaunėlis Džounsas, kaip toks stambus vaikinas, buvo neįtikimai greitas. Antro aukšto aikštelėje susidūrėm su dviem iš kažkur grįžtančiais baltaisiais mokiniais; jie pamatė laiptais į apačią bėgančius juoduosius sportininkus ir spruko tolyn savo koridoriumi.

— Liūtų medžioklė! — šaukė jie. — Suknista „Juodoji įstatymo ranka“!

Neprasivėrė nė vienos durys; dviejuose kambariuose užgeso šviesos. Mes išlėkėm į lauką, į Helovino naktį, ir leidomės bėgti į mišką, į tą vietą šalia tako, kurią visada atpažinsiu ir prisiminsiu visą gyvenimą. Net vidurnaktį pakeltas rasčiau tą papartyną, kuriame mudu su Frane pirmąkart ir visada buvom vieni.

— Frane! — šūktelėjau, bet ji neatsiliepė. Su Džounsu ir Haroldu Svolou pasukau į tankmę; juodieji sportininkai už mūsų išsirikiavo ant tako, nuo jo pradžios iki galo, ir visi kartu žengė į mišką — purtydami medžius, spardydami nukritusius lapus, kai kurie niūniuodami kažkokią melodiją, visi (staiga pastebėjau) su beisbolo kepuraitėmis, į užpakalį nusuktais snapeliais, visi nuogomis krūtinėmis; du su beisbolo gaudytojų kaukėmis. Garsas, kurį jie skleidė braudamiesi per mišką, buvo panašus į besisukančių rotacinės šienapjovės ašmenų zvimbimą. Mirkčiojo žibintuvėliai, ir mes — kaip didžiulių jonvabalių spiečius — priėjom prie papartyno, kur Lenis Mecas, vis dar be kelnių, laikė suspaudęs tarp kelių mano sesers galvą. Mecas klūpojo ant už galvos ištiestų Franės rankų, o Česteris Pulaskis — kuris, be abejo, buvo trečias — atrodė jau bebaigiąs.

Čiperis Davas spėjo pasprukti; jis, žinoma, buvo pirmas. Be to, kaip atsargus įžaidėjas, jis kamuolio pernelyg ilgai nelaikė.

— Aš, aišku, supratau, ką jis nori daryti, — daug vėliau pasakojo man Franė. — Buvau tam pasirengusi, net įsivaizduodavau tai — su juo. Kažkodėl visada žinojau, jog tai — pirmas kartas — bus su juo.

Bet maniau, kad kitiems jis neleis net žiūrėti. Aš netgi sakiau jam, kad nereikia manęs versti, kad aš jam duosiu. Bet kai jis paliko mane su jais... tam tikrai nebuvau pasirengusi. Niekad apie tai net nepagalvojau.

Mano sesuo manė, jog tai buvo pernelyg žiauri bausmė už išdaigą su šviesomis „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje ir už tai, kad ji netyčia prisidėjo prie Hovardo Tako atsisveikinimo su šiuo pasauliu.

— Nejaugi visada susilauki atpildo už menkiausią paišdykavimą? — garsiai mąstė Franė.

O man atrodė, kad Lenis Mecas ir Česteris Pulaskis nebuvo deramai nubausti už tokį „paišdykavimą“. Vos pamatęs Jaunėlį Džounsą, Mecas paleido mano sesers rankas; užsitraukęs kelnes, puolė bėgti, — bet jis buvo galinis puolėjas, pripratęs prie gero varžovų blokavimo ir palyginti laisvos aikštės priešakyje. Tamsiame miške jis beveik negalėjo įžiūrėti tamsių niūniuojančių juodaodžių sportininkų kūnų ir, — nors bėgo iš visų jėgų, gana greitai, — galiausiai rėžėsi į medį, storą kaip jo šlaunis, ir susilaužė raktikaulį. Tada jau akimirksniu buvo apsuptas ir partemptas atgal, į pašventintąjį papartyną, kur Jaunėlis Džounsas liepė jį išrengti ir pririšti prie lakroso lazdos; paskui Mecas buvo nuneštas, nuogutėlis, pas berniukų dekaną. Vėliau sužinojau, kad „liūtų medžiotojai“ visada labai įspūdingai pristato savo grobį.

Kartą jie sugavo ekshibicionistą, drumstusį ramybę mergaičių bendrabutyje. Pakabino jį už kulkšnių ant dušo galvutės vonios kambaryje, į kurį vaikščiojo daugiausia mergaičių, — nuogą, suvyniotą į permatomą dušo užuolaidą. Tada pakvietė dekaną.

— Čia „Juodoji įstatymo ranka“, — prisistatė Jaunėlis Džounsas. — Suknisto penkto aukšto šerifas.

— Gerai, Jaunėli, kas atsitiko? — paklausė dekanas.

— Ten nudistas, mergaičių bendrabuty, pirmo aukšto vonios kambary, iškart į dešinę, — pasakė Džounsas. — Liūtų medžiotojai jį sučiupo berodantį savo grožybes.

Taigi Lenis Mecas buvo nugabentas pas berniukų dekaną. Česteris Pulaskis ten atsidūrė pirma jo. „Liūtų medžioklė!“ — suklykė miške Haroldas Svolou, ir kai Lenis paleido Franės rankas, Česteris Pulaskis išslydo iš mano sesers ir taip pat mėgino pasprukti. Bet Pulaskis buvo visiškai išsirengęs ir švelniomis basomis kojytėmis lėtai bidzeno tarp medžių, nė į vieną neatsitrenkdamas. Kas keliolika metrų jis stingo iš baimės, išvydęs „Juodąją įstatymo ranką“ — juodaodžius sportininkus, kurie slinko per mišką šnarindami medžius, laužydami sausas šakas ir niūniuodami savo melodiją. Česteris Pulaskis pirmą kartą dalyvavo grupiniame išprievartavime, o toks džiunglių ritualas galutinai apvainikavo tą naktį: jam staiga pasirodė, kad miškas pilnas čiabuvių (kanibalų! — kaip jis manė), — taigi jis klupinėdamas, inkšdamas, susikūprinęs kaip pirmykštis žmogus, kokį jį įsivaizduoju, kone keturpėsčias atbėgo į bendrabutyje esantį berniukų dekano butą.

Berniukų dekanas nesidžiaugė tuo, kad Dejerio mokykloje pradėjo mokytis ir mergaitės. Iki tol jis buvo tiesiog dekanas — tvarkingas, tvirtas vyriškis, nepaleidžiantis iš rankų pypkės ir mėgstantis žaidimus su raketėmis; turėjo žvalią, jaunatvišką žmoną, kuri elgėsi kaip kokia komandos šokėja, — jos amžių išduodavo tik nerimą keliantys maišeliai paakiuose. Dekanas su žmona buvo bevaikiai. „Visi šitie berniukai ir yra mano vaikai“, — vis sakydavo dekanas.

Kai mokykloje atsirado mergaičių, jis su jomis negalėjo elgtis taip pat kaip su berniukais ir netrukus paskyrė savo žmoną mergaičių dekane, kad jam padėtų. Naujasis — berniukų dekano — titulas jam patiko, bet visokiausi nauji nemalonumai, kurių dabar, mokydamiesi drauge su mergaitėmis, prisidarydavo jo berniukai, varė į neviltį.

— O ne! — tikriausiai sudejavo dekanas, kai paklaikęs Česteris Pulaskis ėmė nagais draskyti jo duris. — Nekenčiu Helovino.

— Aš pažiūrėsiu, — tarė jo žmona, mergaičių dekanė, ir nuėjo atidaryti durų. — Žinau, žinau, — linksmai pasakė. — „Vaišės arba pokštas!“

O ten stovėjo nuogas, susirietęs Česteris Pulaskis, pagrindinis blokuotojas, švytintis šašais ir atsiduodantis seksu.

Sklido kalbos, kad mergaičių dekanės klyksmas pažadino du apatinius bendrabučio, kuriame gyveno abu dekanai, aukštus — ir netgi ponią Batler, naktinę seselę, snaudusią prie rašomojo stalo greta esančiame medicinos kabinete. „Nekenčiu Helovino“, — turbūt sumurmėjo ponia Batler. Priėjusi prie kabineto durų, ji pamatė Jaunėlį Džounsą, Haroldą Svolou ir mane; Jaunėlis nešė Franę.

Ten, papartyne, aš padėjau Franei apsirengti, Jaunėlis Džounsas mėgino išpainioti jai plaukus, o ji verkė ir verkė; galų gale Jaunėlis Franės paklausė:

— Eisi pati?

Kai buvom daug mažesni, tėtis dažnai klausdavo, ar eisim patys, ar važiuosim automobiliu. Jaunėlis, žinoma, turėjo omeny, kad gali ją panešti, ir Franė norėjo būti nešama — taigi jis ir nešė.

Pranešė pro tą vietą papartyne, kur Lenis Mecas buvo rišamas prie lakroso lazdos — rengiamas kitokiai kelionei. Franė nesiliovė verkusi, ir Jaunėlis tarė: