Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Milžiniški vorai! — klykė berniukas, pliaukšėdamas sau per visur, kur tik pasiekė, ir visas trūkčiodamas Franės glėbyje.

— Ne, ne, — tikino jį Franė. — Nėra jokių vorų. Čia tik žmonės.

Man smilktelėjo, jog žinau, kokie čia žmonės; geriau jau būtų buvę vorai.

— Turim keturis ! — išgirdau kažkieno balsą, tikrai daug kartų girdėtą persirengimo kambaryje. — Keturis, po velnių, iš karto!

— Vieną snarglių ir tris dičkius, — suskaičiavo kitas pažįstamas balsas, gal bėgančiojo gynėjo arba pagrindinio blokuotojo — buvo sunku atskirti.

Į mus sužiuro žibintuvėliai — kaip naktyje mirksinčios kažkokių mechaninių vorų akys.

— Na, jūs tik pažiūrėkit, kas čia, — tarė visiems vadovaujantis balsas — įžaidėjas Čiperis Davas.

— Čia dailiosios pėdutės, — atpažino Haroldas Svolou.

— Ir labai graži oda, — pasakė Česteris Pulaskis.

— Ir šypsena, — pridūrė Lenis Mecas.

— Ir užpakalis, gražiausias visoj mokykloj, — pareiškė Čiperis Davas. Franė klūpojo.

— Hovardui Takui širdies priepuolis! — surėkiau jiems visiems. — Turim pakviesti greitąją!

— Paleiskit tą sumautą beždžionę, — paliepė Čipas Davas. Tinklas sujudėjo. Plonytė, juoda Haroldo Svolou ranka išgriebė gorilos kostiumu vilkintį berniuką iš voro rezginio ir paleido į naktį.

— Vaišės arba pokštas! — riktelėjo Haroldas, ir mažytė gorila pradingo tamsoje.

— Čia tu, Fajerstounai? — paklausė Davas, žibintuvėlio šviesa nukrypo į romųjį vaikiną, Fajerstouną, kuris tarytum jau migdėsi tinklo dugne, kelius pritraukęs prie krūtinės, kaip koks gemalas, užsimerkęs ir viena ranka užsidengęs burną.

— Fukse Fajerstounai, — kreipėsi į jį Lenis Mecas. — Ką čia darai?

— Jis čiulpia nykštį, — nusišiepė Haroldas Svolou.

— Paleiskit ir jį, — paliepė įžaidėjas, ir žibintuvėlio šviesoje akimirką suraudonavo šašuotas Česterio Pulaskio veidas; Pulaskis ištempė apsnūdusį Fajerstouną iš tinklo. Keli duslūs smūgiai, kūnų kontaktas, ir mes išgirdom, kad pažadintas Fajerstounas nurisnoja tolyn.

— O dabar pažiūrėsim, kas čia mums liko, — tarė Čiperis Davas.

— Žmogui širdies priepuolis, — pasakė Franė. — Mes tikrai einam į medicinos kabinetą pakviesti greitosios.

— Dabar jau nebeinat, — nukirto Davas. — Ei, mažiau, — kreipėsi į mane, žibintuvėliu šviesdamas man į veidą. — Žinai, ko iš tavęs noriu, mažiau?

— Ne, — atsakiau. Ir kažkas per tinklą man įspyrė.

— Aš, mažiau, noriu, — tarė Čiperis Davas, — kad būtum čia, šitame mūsų voratinklyje, kol kuris nors iš vorų tau pasakys, kad jau gali sau eiti. Supratai?

— Ne, — atšoviau, ir kažkas man vėl įspyrė, jau smarkiau.

— Būk protingesnis, — patarė man Franė.

— Taigi, — įsikišo Lenis Mecas. — Būk protingesnis.

— O tu žinai, ko noriu iš tavęs, Frane? — paklausė Čiperis Davas, bet Franė nieko neatsakė. — Noriu, kad man vėl parodytum tą vietą, — tarė Davas. — Kur galėtume pabūti dviese. Prisimeni?

Mėginau priropoti prie Franės, bet kažkas veržė tinklą aplink mane.

— Ji liks su manim! — sušukau. — Franė liks su manim.

Vis standžiau vyniojamas į tinklą, parvirtau ant šono, paskui kažkas keliais prispaudė man nugarą.

— Nelieskit jo, — paprašė Franė. — Parodysiu tą vietą.

— Būk čia, niekur neik, Frane, — pasakiau, bet ji leidosi Lenio Meco ištempiama iš po tinklo. — Prisimink, ką pati sakei, Frane! — riktelėjau. — Prisimeni — apie pirmą kartą?

— Gal tai netiesa, — apatiškai tarė ji. — Gal visa tai nieko nereiškia.

Paskui ji turbūt pamėgino ištrūkti, nes išgirdau, kad tamsoje kažkas susistumdė, ir Lenis Mecas suriko:

— Ui! Velniai griebtų, na ir kalė!

Vėl pasipylė tokie pat duslūs smūgiai — vėl kūnų kontaktas — ir Franė pasakė:

— Gerai! Gerai! Šunsnuki...

— Lenis ir Česteris tau padės parodyti man tą vietą, Frane, — tarė Čiperis Davas. — Gerai?

— Tu šūdas patvory! — surėkė Franė. — Žiurkė tu apsišikus, — dar pridūrė, tačiau vėl pasigirdo smūgiai, ir ji nusileido: — Gerai! Gerai.

Man ant nugaros klūpėjo Haroldas Svolou. Jei ne tas tinklas, kuriuo buvau apraizgytas, gal kaip nors būčiau jį įveikęs, bet negalėjau nė krustelėti.

— Mes ateisim tavęs, Haroldai! — pažadėjo Čiperis Davas.

— Palauk ten, Haroldai! — šūktelėjo Česteris Pulaskis.

— Prieis eilė ir tau, Haroldai! — subliovė Lenis Mecas, ir jie visi nusižvengė.

— Man nereikia jokios eilės, — tarė Haroldas Svolou. — Nenoriu patekt į bėdą, — pridūrė. Tačiau jie jau buvo nuėję, girdėjau Franę keikiantis — bet vis toliau ir toliau nuo manęs.

— Tu vis tiek pateksi į bėdą, Haroldai, — pasakiau. — Juk žinai, ką jie jai darys.

— Nenoriu žinot, — atšovė jis. — Ir niekur aš nepateksiu. Atsitrenkiau šiton sušikton mokyklon, kad išsikapstyčiau iš bėdos.

— Na, dabar įklimpai, Haroldai, — šnekėjau. — Jie ją išprievartaus.

— Kartais taip būna, — tarė Haroldas Svolou. — Bet aš taip nedarau. — Aš pasimuisčiau po tinklu, bet Haroldui nebuvo sunku laikyti mane prispaustą. — Ir muštis nemėgstu, — pridūrė jis.

— Jie mano, kad tu trenktas juodukas, — pasakiau. — Štai kuo jie tave laiko. Todėl jie su ja, Haroldai, o tu čia. Bet vis tiek pateksi į tokią pat bėdą, — patikinau. — Kartu su jais.

— Jie niekad nepatenka į bėdą, — tarė Haroldas. — Niekas nesiskundžia.

— Franė pasiskųs, — pareiškiau, tačiau tuoj pat pajutau, kaip man į skruostą, spaudžiamą prie drėgnos žemės, įsirėžė saldus kukurūzas.

Čia bus dar vienas įsimintinas Helovinas, be jokios abejonės. Jaučiausi toks pat silpnas ir mažas, koks jausdavausi visada, per kiekvieną Heloviną, kiek tik prisiminiau, — mirtinai bijodavau didesnių, visada didesnių vaikų, kurie užmaukšlindavo man ant galvos mano saldumynų maišelį ir tapšnodavo per jį, kol nebegirdėdavau nieko, tik celofano čežėjimą, ir galiausiai tas maišelis man ant ausų susprogdavo. „Kaip jie atrodė?“ — visada klausdavo tėtis. Bet kiekvienais metais jie atrodydavo kaip vaiduokliai, gorilos, skeletai — arba, žinoma, dar baisiau; tai buvo persirengėlių naktis, ir niekas niekada neįkliūdavo. Niekas nebuvo nubaustas nei už tai, kad pririšo Franką prie didžiausio bendrabučio gaisrininkų kopėčių, kur jis prišlapino kelnes, nei už pusantro kilogramo šaltų, drėgnų makaronų, kuriuos kažkas užmetė ant mudviejų su Frane, šaukdamas: „Gyvi unguriai! Bėkit! Gelbėkitės!“ Ir mudu raičiojomės ant tamsaus šaligatvio, aplipę spagečiais, daužydami vienas kitą ir klykdami.

— Jie nori išprievartauti mano seserį, Haroldai, — pasakiau. — Tu turi jai padėti.

— Aš niekam negaliu padėti, — tarė Haroldas.

— Kas nors juk gali, — šnekėjau. — Nubėgtume ir ką nors pasikviestume. Žinau, kad tu greitas, Haroldai.

— Aha, — nesiginčijo jis. — Bet kas tau padės, kai ten tie bernai?

Žinojau, kad ne Hovardas Takas, tai jau tikrai, ir netrukus, išgirdęs sirenas, — mokyklos teritorijoje ir mieste, — supratau, kad tėtis išsiaiškino, kaip kas veikia policijos automobilyje, ir paprašė pagalbos per radiją. Taigi nebus jokių pareigūnų, galinčių padėti Franei. Aš pravirkau, ir Haroldas Svolou visu svoriu užgulė man petį.