Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Mačiau randus, — atsakė Franė. — Be to, ji pati man pasakojo.

Nuėję prie garsiakalbių sistemos valdymo pulto, išjungėme mikrofonus visuose kituose kambariuose ir klausėmės tik ką veikia Ronda. Ji niūniavo. Paskui išgirdom, kaip užsirūkė. Įsivaizdavom, kokius garsus ji skleidžia, kai būna su vyriškiu.

— Turbūt patriukšmauja, — spėjo Franė.

Klausėmės Rondos kvėpavimo, sumišusio su vidaus telefono traškesiu; tai buvo labai sena ryšio sistema, maitinama iš automobilio akumuliatoriaus — taip pat, kaip maitinamos elektrinės užtvaros.

Kai Lili, Egas ir tėtis grįžo iš rungtynių, mudu su Frane įsodinom Egą į keltuvą ir tampėm aukštyn žemyn, nuo keturių aukštų šachtos viršaus iki apačios, kol Frankas mus įskundė ir tėtis paaiškino, kad tas keltuvas bus naudojamas tik skalbiniams, indams ir kitiems daiktams kilnoti iš vieno aukšto į kitą, o ne žmonėms.

Tėtis sakė, kad tai nesaugu. Jei paleistume virvę, keltuvo platforma kristų žemyn, veikiama savo pačios sunkio jėgos. Pernelyg greitai — daiktui gal ir ne, bet žmogui tai tikrai.

— Bet Egas toks lengvas, — ginčijosi Franė. — Na, mes juk nemėginsim to su Franku.

— Išvis nebemėginsit! — supyko tėtis.

Paskui kažkur pradingo Lili, ir mes, dar neišsiėmę iš lagaminų visų daiktų, gal valandą jos ieškojom. Ji sėdėjo virtuvėje su ponia Urik, kuri patraukė Lili dėmesį pasakojimais apie tai, kaip ją bausdavo vaikystėje. Kartą dideliais kąsniais iškarpė jai plaukus, kad pažemintų, kai ji prieš vakarienę pamiršo nusiprausti; kaskart, kai tik ji ištardavo kokį negražų žodį, jai liepdavo basai stovėti ant sniego; o kai „nukniaukdavo“ kiek nors maisto, būdavo verčiama suvalgyti pilną valgomąjį šaukštą druskos.

— Jeigu jūs su mama kur nors išvažiuosit, — pasakė Lili tėčiui, — juk nepaliksit mūsų su ponia Urik, ar ne?

Frankas gavo geriausią kambarį ir Franė dėl to niurzgėjo; ji turėjo gyventi viename kambaryje su Lili. Mano kambarį nuo Ego skyrė tik tarpduris, be durų. Maksas Urikas savo kambaryje atjungė vidaus telefono laidus; kai klausydavomės, girdėdavom tik visokius trukdžius, — galėjai pamanyti, kad senasis jūreivis tebėra išplaukęs toli į jūrą. Ponios Urik kambaryje kažkas pliupsėjo, kaip ir jos sultinio puodai ant viryklės krašto, — tai buvo nekintamai virduliuojančio gyvenimo garsas.

Mes taip laukėm, kada atvyks daugiau svečių ir „Naujojo Hampšyro“ viešbutis bus iš tikrųjų atidarytas, kad nė minutės negalėjom nustygti vietoje.

Kad pavargtume ir bent kiek apsiramintume, tėtis mums du kartus surengė gaisrinio mokymo pratybas, tačiau tai tik sužadino mums norą dar ką nors nuveikti. Kai sutemo, pamatėm, kad dar neprijungta elektra, taigi ėmėm slapstytis tuščiuose kambariuose ir ieškoti vienas kito su žvakėmis.

Aš pasislėpiau Rondos Rei poilsio kambaryje antrame aukšte. Užpūčiau žvakę ir pasikliaudamas uosle susiradau stalčius, į kuriuos ji susidėjo savo naktinius. Netrukus išgirdau Franko klyksmą trečiame aukšte — jis tamsoje uždėjo ranką ant kažkokio augalo — ir tikrai ne kieno kito, o Franės juoką kažkokioje aidingoje patalpoje, turbūt laiptinėje.

— Pasismaginkit! — surėkė tėtis iš mūsų šeimos apartamentų. — Kai čia bus pilna svečių, šitaip laisvai visur nebelakstysit.

Lili rado mane Rondos Rei kambaryje ir padėjo man sudėlioti Rondos drabužius atgal į komodos stalčius. Tėtis mus sučiupo išeinančius iš Rondos kambario; jis nuvedė Lili į mūsų butą ir paguldė miegoti; buvo suirzęs, nes norėjo paskambinti elektrikams — pasiskųsti, kad nėra elektros, ir tik tada suprato, kad mums neprijungti ir telefonai. Mama pasisiūlė išeiti pasivaikščioti su Egu ir paskambinti elektrikams iš geležinkelio stoties.

Aš leidausi ieškoti Franės, bet ji jau buvo patyliukais grįžusi į vestibiulį; nuspaudusi visus garso perdavimo mygtukus, ji paskelbė pranešimą, kuris nuaidėjo per visą viešbutį.

— Dėmesio! — sugriaudėjo Franė. — Dėmesio! Visi išlipkit iš lovų ir pasirenkit lyties patikrinimui!

„Kas čia per lyties patikrinimas?“ — galvojau bėgdamas laiptais žemyn, į vestibiulį.

Laimė, Frankas tą pranešimą pražiopsojo; jis slėpėsi ketvirtame aukšte, valytojų sandėliuke, kur nebuvo vidaus telefono: Franės balsas atsklido iki jo, bet jam buvo sunku suprasti, ką ji sako. Frankas tikriausiai pamanė, kad tėtis vėl surengė gaisrinio mokymo pratybas; paskubomis lįsdamas iš sandėliuko, Frankas įlipo į kažkokį kibirą ir drebėsi ant visų keturių — galva stuktelėjo į grindis, o viena ranka šį kartą primygo nustipusią pelę.

Vėl išgirdom Franko klyksmą, o Maksas Urikas ketvirto aukšto koridoriaus gale pravėrė savo kambario duris ir subliovė kaip vandenyno platybėse skęstantis jūreivis:

— Nustokit, po velnių, ten spygavę, arba sukabinsiu visus už mažyčių pirštukų ant gaisrininkų kopėčių!

Frankas paniuro; pareiškęs, kad mūsų žaidimai vaikiški, jis nuėjo į savo kambarį. Mudu su Frane atidžiai stebėjom Elioto parką — pro didelį kampinį kambario „3F“ langą; tas kambarys turėjo būti trenerio Bobo miegamasis, bet pats Bobas buvo Fizinio lavinimo katedros bankete: šventė viską, išskyrus paskutines rungtynes, — jas dar reikėjo sužaisti.

Elioto parkas buvo, kaip visada, tuščias; dulsvoje vienintelio žibinto šviesoje niekam nereikalingi sporto aikštyno įtaisai stirksojo nelyginant nudžiūvę medžiai. Netoliese tebestovėjo kai kurie statybų įrenginiai, visokie dyzeliniai mechanizmai ir darbininkų būdelė, bet „Naujojo Hampšyro“ viešbutis jau buvo įrengtas, likę tik aplinkos tvarkymo darbai, ir vienintelė diena iš dienos naudojama mašina buvo nedidelis kaušinis ekskavatorius, kuris tūnojo prie akmens plokštėmis iškloto pagrindinio tako kaip koks nusibadavęs dinozauras. Dar reikėjo iškasti kelis sutrešusių guobų kelmus ir užversti žemėmis kelias duobes aplink naująją automobilių stovėjimo aikštelę. Pro mūsų šeimos apartamentų langus sklido neryški, bliksinti šviesa; ten tėtis prie žvakės guldė Lili, o Frankas savo kambaryje, be abejo, žiūrėjo į veidrodį, apsivilkęs orkestranto uniforma.

Mudu su Frane matėm, kaip į Elioto parką įvažiavo policijos patrulio automobilis — tarsi ryklys, iš lėto apiplaukiantis nuošalius vandenis, nors vargu ar ten gali tikėtis kokio grobio. Įsivaizdavom, kaip senasis patrulis, Hovardas Takas, „suims“ mamą ir Egą, kai jie grįš iš geležinkelio stoties. Mums dingtelėjo, kad, „Naujojo Hampšyro“ languose matydamas žvakių šviesą, patrulis Takas pamanys, jog po viešbutį klaidžioja Tompson mergaičių seminarijos mokinių šmėklos. Bet Hovardas sustabdė automobilį už didžiausios statybos atliekų krūvos, išjungė variklį ir žibintus.

Matėm tamsiame automobilio salone žibsintį jo cigaro galiuką — kaip raudoną kažkokio žvėries akį.

Žiūrėjom, kaip mama su Egu, nemačiomis prisiartinę prie viešbučio, eina per sporto aikštyną. Jie išniro iš tamsos, greitai perėjo dulsvos šviesos ruožą, tarytum ir jiems šiame pasaulyje skirtas laikas būtų buvęs toks pat trumpas ir taip pat menkai apšviestas; man net širdį nudiegė nuo tos minties, ir pajutau, kaip krūptelėjo Franė.

— Eime, įjunkim visas šviesas, — pasiūlė ji. — Visuose kambariuose.

— Nėra elektros, — priminiau.

— Dabar nėra, kvailiuk, — pasakė Franė, — bet jeigu visur įjungsim šviesas, tai, kai elektra atsiras, nušvis visas viešbutis.

Man tas sumanymas patiko ir aš padėjau Franei jį įgyvendinti: įjungėme šviesas visur, netgi koridoriuje prie Makso Uriko kambario, ir lauko prožektorius, kurie kada nors turėjo apšviesti restorano kiemelį, o kol kas — tik ekskavatorių ir geltoną statybininko šalmą, pakabintą už pasmakrės dirželio nedideliame ekskavatoriaus nepaliestame medyje. Atrodė, kad darbininkas, kuriam tas šalmas priklausė, jau išvis pradingęs.