Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Didelis čia daiktas! — surėkė Franė Davui. — Tik pamanyk!

Paskui mudu su Frane turėjom kaip nors sutramdyti Franką, kad jis liautųsi skalambijęs savo cimbolais; atrodė, kad nuo to garso nudžius medžiai ir visi gyvūnėliai išlėks iš miško. Čiperis Davas gulėjo ant šono, viena ranka susiėmęs kiaušius, o antra prisidengęs ausį, kad negirdėtų to triukšmo; kita jo ausis buvo prispausta prie žemės.

Kai mes jau ėjom namo, palikę Davą, kad atsigautų, aš pasiėmiau jo šalmą, kurį pamačiau numestą tarp paparčių. Pakeliui, kai grįžom prie ant tako telkšančios balos, Frankas su Frane prisėmė tą įžaidėjo šalmą skysto purvo. Taip ir palikom jį sklidiną.

— Šūdas ir mirtis, — niauriai tarstelėjo Franė.

Frankas niekaip negalėjo liautis terkšėjęs cimbolais, buvo baisiai susijaudinęs.

— Dieve mano, Frankai, — neišlaikė Franė. — Būk geras, nustok.

— Atsiprašau, — burbtelėjo Frankas. O kai jau buvom netoli namų, staiga pasakė: — Ačiū.

— Ir tau ačiū, — tarė Franė. — Jums abiem, — pridūrė, spustelėdama man ranką.

— Aš tikrai iškrypęs, žinot, — sumurmėjo Frankas.

— Ko gero, žinojau, — nenustebo Franė.

— Nieko baisaus, Frankai, — pasakiau, nes ką gi dar galėjau pasakyti broliui?

— Vis galvojau, kaip čia reikėtų jums pasakyti, — prisipažino Frankas.

— Na, gražiai pasakei, — šyptelėjo Franė.

Net Frankas nusijuokė; aš gal pirmą kartą girdėjau Franką juokiantis nuo tada, kai tėtis ketvirtame „Naujojo Hampšyro“ viešbučio aukšte aptiko tuos miniatiūrinius klozetėlius ir kriauklytes — tą „elfų išvietę“.

Mes kartais pamąstydavom, ar mūsų gyvenimas „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje visada toks ir bus.

Dar labiau mums rūpėjo, kas apsistos mūsų viešbutyje, kai ten persikelsim ir jį atidarysim. Tam laikui vis artėjant, tėtį galutinai užvaldė tobulo viešbučio idėja. Jis per televiziją matė interviu su kažkokios viešbučių administravimo mokyklos, esančios Šveicarijoje, direktoriumi. Tas tipas pasakė, jog sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai naujas viešbutis įdiegia išankstinio rezervavimo sistemą.

„Išankstinis rezervavimas!“ — užsirašė tėtis ant kartono lapo, išimto iš marškinių pakuotės, ir prilipdė tą lapą prie šaldytuvo mamos tėvų namuose, iš kurių tuoj turėjom išsikraustyti.

— Labas rytas, Išankstini Rezervavime! — pasisveikindavom atėję pusryčių, norėdami paerzinti tėtį, bet jis į visa tai žiūrėjo labai rimtai.

— Jūs čia juokiatės, — pasakė vieną rytą, — o aš du jau turiu.

— Ką du? — paklausė Egas.

— Du išankstinius rezervavimus, — mįslingai tarė tėtis.

Savo viešbutį ketinom atidaryti rungtynių su Ekseteriu savaitgalį. Žinojom, jog tai ir bus pirmas „išankstinis rezervavimas“. Dejerio mokykla kasmet užbaigdavo apgailėtiną futbolo sezoną pralaimėdama — daug taškų — kuriai nors iš garsiųjų mokyklų, tokių kaip Ekseteris ar Andoveris. Dar blogiau būdavo, kai mūsiškiams reikėdavo vykti į tas mokyklas ir žaisti puikiai prižiūrimose jų aikštėse. Ekseteris, pavyzdžiui, turėjo tikrą stadioną; ir Ekseterio, ir Andoverio futbolininkai vilkėdavo gražiomis uniformomis; tada tai buvo vien berniukų mokyklos — ir jų mokiniai per pamokas sėdėdavo su švarkais ir kaklaraiščiais. Kai kurie taip pasipuošę ateidavo ir į stadioną žiūrėti rungtynių, bet ir tie, kurie būdavo apsirengę paprasčiau, atrodydavo geriau už mus. Degdavom iš gėdos, matydami tokius mokinius — itin tvarkingus ir pasipūtusius. Nes mūsų komanda kasmet išvirsdavo į aikštę atrodydama kaip šūdas ir mirtis, — o kai rungtynės baigdavosi, mes visi taip ir jausdavomės.

Ekseteris ir Andoveris pasikeisdami mumis naudojosi; ir vieni, ir kiti priešpaskutines rungtynes norėdavo žaisti su mūsų komanda, — kad tai būtų lyg savotiškas apšilimas, — nes paskutines sezono rungtynes jie žaisdavo tarpusavyje.

Tačiau tą pergalingą sezoną mes turėjom užbaigti namuose, ir mūsų varžovas buvo Ekseteris. Visi žinojo, kad nesvarbu, laimėsim ar prakišim, sezonas vis tiek bus pergalingas, bet dauguma žmonių — net mano tėvas ir treneris Bobas — manė, kad šiais metais Dejerio komanda turi šansų eiti iki galo: užbaigti sezoną be pralaimėjimų ir per paskutines rungtynes įveikti Ekseterį — komandą, kurios Dejeris dar nė karto nebuvo nugalėjęs. Kadangi tai buvo pergalingas sezonas, turėjo suvažiuoti net buvę mokyklos auklėtiniai, be to, rungtynių su Ekseteriu savaitgalį į mokyklą buvo kviečiami atvykti mokinių tėvai. Treneris Bobas, žinoma, apgailestavo, kad negali visų jam nupirktų galinių puolėjų ir Jaunėlio Džounso apvilkti nauja apranga, bet senukui buvo malonu įsivaizduoti, kaip jo apdriskusi šūdo ir mirties spalvų komanda ištaškys šiugždančiomis baltomis uniformomis su tamsiai raudonomis raidėmis ir tamsiai raudonais šalmais pasipuošusius Ekseterio futbolininkus.

Ekseteriui tais metais, šiaip ar taip, nelabai sekėsi; jie stūmėsi į priekį, gal penkerias rungtynes laimėję ir trejas prakišę, — tiesa, jų varžovai buvo stipresni negu paprastai, bet, kita vertus, neatrodė, kad tai būtų viena iš geriausių Ekseterio komandų. Ajovos Bobas matė, kad gali laimėti, o tėtis visą tą futbolo sezoną laikė geru ženklu „Naujojo Hampšyro“ viešbučiui.

Rungtynių su Ekseteriu savaitgaliui buvo iš anksto rezervuotas visas mūsų viešbutis — visi kambariai, dviem naktims; ir restorane šeštadieniui užsakyti visi staliukai.

Mama jaudinosi dėl virėjos, kurią tėčio reikalavimu vadinom virtuvės šefe; ta moteris buvo kanadietė, iš Princo Edvardo salos, kur penkiolika metų virė valgį didelei krovinių gabenimu laivais užsiimančiai šeimai.

— Virti valgį šeimai — ne tas pats, kas visam viešbučiui, — perspėjo tėtį mama.

— Bet ten buvo didelė šeima — ji taip sakė, — paprieštaravo tėtis. — O mūsų viešbutis mažas.

— Ekseterio savaitgalį mūsų viešbutis bus sausakimšas, — tarė mama. — Restoranas irgi.

Virėjai, poniai Urik, turėjo padėti jos vyras Maksas — buvęs prekybinio laivo jūreivis ir kokas, kurio kairė plaštaka buvo be nykščio ir smiliaus. Mums, vaikams, jis gudriai mirktelėjęs paaiškino, kad pirštų neteko per nelaimingą atsitikimą laivo, kuris vadinosi „Panelė Bebaimė“, virtuvėje. Atseit užsižiopsojo įsivaizduodamas, ką jam padarytų ponia Urik, jei žinotų, kaip jis leido laiką krante, Halifakse, su viena tokia bebaime moterim.

— Staiga žvilgtelėjau į stalą, — pasakojo mums Maksas — Lili klausėsi nenuleisdama akių nuo sužalotos jo plaštakos, — o ten guli mano nykštys ir smilius, tarp kruvinų morkų, o kapoklė toliau sau čeksi, tarytum savaime. — Maksas trūktelėjo ranką, lyg žnyples, tarsi norėdamas išvengti ašmenų; Lili sumirksėjo. Dešimtmetė Lili atrodė nė kiek nepaaugusi nuo tada, kai jai sukako aštuoneri. Šešerių metų Egas buvo ne toks trapus kaip Lili — Makso Uriko pasakojimai jam nedarė įspūdžio.

Ponia Urik istorijų nepasakojo. Ji valandų valandas sėdėdavo nagrinėdama kryžiažodžius, bet langelių nepildydavo; ji išdžiaustydavo išskalbtus Makso drabužius virtuvėje, kur Tompson seminarijos laikais buvo mergaičių persirengimo kambarys, — taigi toje patalpoje ir seniau džiūdavo kojinės bei apatiniai. Ponia Urik ir mano tėvas nusprendė, kad „Naujojo Hampšyro“ viešbučio valgiaraščiui labiausiai tiks naminiai patiekalai. Taip sakydama ponia Urik turėjo omenyje, kad bus siūlomi dviejų rūšių didkepsniai arba tradiciniai Naujosios Anglijos pietūs; be to, dar du skirtingi pyragai, o pirmadieniais — įvairūs pyragėliai su mėsos įdaru iš likusių kepsnių. Priešpiečiams bus verdamos sriubos ir patiekiama visokių šaltų mėsos užkandžių; pusryčiams — paplotėliai, ir taip toliau.