Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Jie visi sustojo ratu aplink mane, ir man dingtelėjo, kad jei dabar kas ant šito mažo dušinės plotelio užmestų bombą, trenerio Bobo pergalingas sezonas būtų baigtas. Bent jau kaip sportininkas, aš buvau vienintelis, kurio niekas nebūtų pasigedęs. Tikrai negalėjau lygintis su Ajovos Bobui nupirktais galiniais puolėjais ar su tuo milžinišku linijos puolėju, Jaunėliu Džounsu; žinoma, buvo ir kitų linijos puolėjų, bet tik Jaunėlio Džounso dėka Čiperis Davas nė karto nenukentėjo, net neparvirto. Ne kas kitas, o Jaunėlis Džounsas pralauždavo priešininkų gretas, kad pro atsiradusį tarpą galėtų prasiveržti Česteris Pulaskis, vedantis Lenį Mecą; Džounso pralaužtas tarpas būdavo toks platus, kad juodu pralįsdavo petys į petį.

— Nagi, Jaunėli, pagalvok, — paragino Čipas Davas, labai rizikuodamas, — nes iš pašaipaus jo balso buvo galima suprasti, kad jis abejoja, ar Jaunėlis Džounsas apskritai sugeba galvoti. — Kuo tau patinka Franė Beri? — paklausė Davas.

— Jos labai dailios mažos pėdutės, — tarė Haroldas Svolou. Visi nustebę pažvelgė į jį, bet jis į nieką nežiūrėdamas strakaliojo po vandens čiurkšlėmis.

— Ir labai graži oda, — išreiškė susižavėjimą Česteris Pulaskis, neišvengiamai atkreipdamas visų dėmesį į savo pūlinius.

— Jaunėli! — nekantravo Čipas Davas; Jaunėlis Džounsas pagaliau užsuko vandenį ir kurį laiką dar pastovėjo, visas varvantis. Šalia jo pasijutau taip, tarsi būčiau Egas, koks jis buvo prieš keletą metų, kai dar gerai nemokėjo vaikščioti.

— Man ji tiesiog viena iš baltųjų merginų, — pasakė Jaunėlis Džounsas ir iš lėto apvedė visus žvilgsniu. — Bet atrodo gera, — pridūrė, žiūrėdamas į mane. Paskui vėl atsuko man vandenį, stumtelėjo mane po dušu — gerokai per šaltu — ir išėjo iš dušinės, sukeldamas skersvėjį.

Tai, kad netgi Čiperis Davas nedrįsta toliau prie jo kabinėtis, padarė man įspūdį; bet dar labiau mane sukrėtė mintis, kad Franė pateko į bėdą, — o labiausiai jaudinausi dėl to, kad niekuo negaliu jai padėti.

— Tas šunsnukis Čiperis Davas šneka apie tavo užpakalį, papus ir netgi pėdas! — perspėjau Franę. — Tu jo pasisaugok.

— Pėdas? — nustebo Franė. — O ką jis sako apie mano pėdas?

— Na, gerai, — tarstelėjau. — Apie pėdas šnekėjo Haroldas Svolou.

Visi žinojo, kad Haroldas Svolou puskvaišis; tais laikais apie tokius puskvaišius kaip Haroldas Svolou sakydavom, kad jie kaip drignių apsiėdę.

— Ką apie mane sakė Čipas Davas? — paklausė Franė. — Man rūpi tik jis.

— O jam rūpi tik tavo užpakalis, — atšoviau. — Ir jis su visais apie tai šneka.

— Na ir kas? — tarė Franė. — Manęs tai nedomina.

— O jį domina, — pasakiau. — Verčiau laikykis Straterso.

— Oi, mažiau, žinai, ką tau pasakysiu, — atsiduso Franė. — Stratersas tikrai mielas, bet su juo nuobodu, nuobodu, nuobodu.

Aš nunarinau galvą. Mudu stovėjom antro aukšto koridoriuje, dabar jau nuomojamame name, nors mums jis vis tiek tebebuvo senasis Beitsų namas. Franė jau retai kada beužeidavo į mano kambarį. Pamokas ruošdavom kiekvienas savo kambaryje, o pasišnekėti susitikdavom prie vonios durų. Frankui tarytum nereikėjo nei vonios, nei tualeto. Dabar mama koridoriuje prie mūsų kambarių kasdien padėdavo į krūvas dar kelias kartonines dėžes bei lagaminus; mes rengėmės persikraustyti į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį.

— Be to, nesuprantu, Frane, kurių galų įsigeidei būti komandos šokėja, — pasakiau. — Na, iš ko jau, iš ko, o iš tavęs šito tikrai nesitikėjau.

— Man patinka, — atšovė Franė.

Tiesą sakant, kaip tik po vienos komandos šokėjų treniruotės aš sutikau Franę, — netoli mūsų papartyno, į kurį dabar, kai jau buvom Dejerio mokyklos mokiniai, beveik nebeužsukdavom, — ir mes netikėtai susidūrėm su Ajovos Bobo galiniais puolėjais. Jie kaip tik buvo prie kažko prisikabinę ant tako, vedančio per mišką, tiesiai į sporto salę: murkdė tą vargšelį kapliuotais futbolo batais ištremptame — tarsi sušaudytame — purvyne. Pamatę, kas jie tokie, — vyrukai iš galinės puolimo linijos, — ir kad kažką kankina, mudu su Frane pasileidom į priešingą pusę. Tie galiniai puolėjai nuolat ką nors kankindavo. Bet mums nenubėgus nė dvidešimties metrų, Franė mane sustabdė — griebė už rankos.

— Man atrodo, ten Frankas, — pasakė. — Jie sučiupo Franką.

Taigi mes, žinoma, turėjom grįžti. Vieną akimirką, kai dar gerai nematėm, kas ten darosi, jaučiausi labai drąsus; Franė paėmė mane už rankos, ir aš smarkiai spustelėjau jai plaštaką. Jos uniforminis šokėjos sijonukas buvo toks trumpas, kad mano plaštakos viršus lietėsi prie jos šlaunies. Paskui ji ištraukė ranką iš mano gniaužto ir sukliko. Mūvėjau bėgimo šortais ir staiga pajutau, kad man šąla kojos.

Frankas vilkėjo orkestranto uniforma. Jie buvo jam numovę šūdo rudumo kelnes (su numirėliškai pilkomis šoninėmis juostelėmis), o trumpikes nusmaukę ant kulkšnių. Jo uniforminis švarkas buvo patemptas aukštyn, kone iki pažastų; vienas sidabrinis epoletas plūduriavo skysto purvo klane, Frankui po nosimi; rudu galionu papuošta — purve beveik nepastebima — sidabrinė Franko kepuraitė gulėjo sumankyta po priklaupusio Haroldo Svolou keliu. Haroldas laikė Franką už vienos ištiestos rankos, o Lenis Mecas — už kitos. Frankas tysojo ant pilvo, įmerkęs kiaušius į patį balos vidurį; stulbinamai nuogas jo užpakalis kilnojosi, čia išnirdamas iš vandens, čia vėl nugrimzdamas: Čiperis Davas jį koja spaudė žemyn, paskui leisdavo iškilti ir vėl primindavo. Česteris Pulaskis, pagrindinis blokuotojas, sėdėjo Frankui ant pakinklių ir laikė rankomis prispaudęs jo kulkšnis.

— Nagi, pumpuok! — paragino Franką Čiperis Davas. Jis vėl primynė Frankui užpakalį ir giliai panardino jį į purvą. Ant Franko sėdmenų liko futbolo bato kapliukų įspaustos baltos duobutės.

— Nagi, purvakrušy, — tarė Lenis Mecas. — Girdi, ką tau sako? Pumpuok!

— Nustokit! — surėkė Franė. — Ką čia darot?

Frankas, ko gero, labiausiai sunerimo ją pamatęs, nors netgi Čiperis Davas negalėjo nuslėpti nuostabos.

— Na, jūs tik pažiūrėkit, kas čia, — tarė Davas, bet aš mačiau, kad jis niekaip nesugalvoja, ką sakyti toliau.

— Mes tik padedam jam daryti tai, ką jis mėgsta, — paaiškino Lenis Mecas Franei ir man. — Frankui patinka dulkint visokius purvus, ar ne, Frankai?

— Paleiskit, — pareikalavo Franė.

— Mes jo neskriaudžiam, — patikino mus Česteris Pulaskis; jis kaip visada nesmagiai jautėsi dėl savo spuogų, todėl žiūrėjo į mane, ne į Franę; gal jam buvo pernelyg skaudu matyti skaisčią Franės odą.

— Jūsų broliui patinka berniukai , — pareiškė Čiperis Davas. — Ar ne, Frankai? — paklausė.

— Na ir kas? — atšovė Frankas. Jis buvo supykęs, o ne palūžęs; tikriausiai bedė pirštu kuriam nors į akį — gal vieną ar du iš jų kaip nors sužeidė. Frankas niekada nepasiduodavo be muštynių.

— Kaišioti berniukams į užpakalius... — susiraukė Lenis Mecas. — Tai šlykštu.

— Tas pats, kas kaišioti į purvą, — pasakė Haroldas Svolou, bet buvo matyti, kad jis mieliau kur nors bėgtų, užuot laikęs Franką už rankos. Haroldas Svolou visada atrodydavo sunerimęs — kaip žmogus, pirmą kartą mėginantis naktį pereiti per judrią gatvę.

— Ei, mes nieko blogo nedarėm, — tarė Čiperis Davas. Jis atitraukė koją nuo Franko užpakalio ir žengė prie Franės ir manęs. Prisiminiau, ką treneris Bobas nuolat sakydavo apie kelių traumas; man dingtelėjo, kad gal spėsiu kaip reikiant suduoti Čipui Davui per kelį, kol jis manęs nesumalė į miltus.