Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Be to, — šnekėjo treneris Bobas, — net patiems talentingiausiems žaidėjams reikia trenerio. Šitie vaikinai nebūtų tokie kieti be manęs. Visiems reikia žaidimo taktikos; kiekvienam reikia ko nors, kas pasakytų, ką jis daro ne taip.

Per tuos metus Ajovos Bobas tikrai turėjo ką pasakyti mano tėvui dėl žaidimo taktikos ir dėl to, ką šis daro ne taip. Treneris Bobas pareiškė, kad pertvarkyti Tompson mergaičių seminarijos pastatą — „ne ką lengvesnė užduotis negu išprievartauti raganosį“. Visa tai užtruko šiek tiek ilgiau, negu mano tėvas tikėjosi.

Mamos tėvų namą jis pardavė greitai, — tas namas buvo labai gražus, ir mes už jį gerai nuplėšėm, — bet naujieji savininkai nekantravo jame įsikurti, todėl turėjom jiems sumokėti nemažai nuomos, kad galėtume ten pagyventi dar metus po to, kai buvo pasirašyti visi popieriai.

Prisimenu, kad žiūrėjau, kaip iš būsimo „Naujojo Hampšyro“ viešbučio išnešami seni mokykliniai suolai — šimtai suolų, kurie stovėjo varžtais pritvirtinti prie grindų. Grindyse liko šimtai skylučių, jas reikėjo kaip nors užtaisyti — arba visus kambarius iškloti kilimais. Tai buvo tik viena iš smulkmenų, kuriomis teko rūpintis mano tėvui.

Jis apstulbo pamatęs ketvirto aukšto tualetų įrangą. Mama turėjo tai prisiminti: kadaise, kai ji dar nesimokė Tompson mergaičių seminarijoje, viršutiniam aukštui buvo atgabenti netinkami klozetai ir kriauklės. Užuot įrengę tualetus vyresniųjų klasių mokinėms, santechnikai atvežė ir sumontavo miniatiūrinius klozetėlius ir kriauklytes — visa tai buvo skirta kažkokiam vaikų darželiui valstijos šiaurėje. Kadangi per klaidą atvežta įranga kainavo mažiau negu ta, kuri buvo užsakyta, Tompson mergaičių seminarija nusprendė viską taip ir palikti. Taigi daugybė vyresniųjų klasių mokinių, karta po kartos, visaip rietėsi ir tupėsi, kad kaip nors nusičiurkštų ir nusiplautų rankas, — paskubomis sėsdamos ant mažyčių klozetėlių, mergaitės pasitempdavo nugaras, dažnai užsigaudavo kelius į kriauklytes, o veidrodžiuose matė savo krūtines.

— Dieve mano! — sušuko tėtis. — Čia kažkokia elfų išvietė.

Jis tikėjosi galėsiąs paprasčiausiai paskirstyti seną tualetų įrangą po visą viešbutį; tėčiui pakako sveiko proto, kad suprastų, jog svečiai nenorės lakstyti į bendrus tualetus ir vonios kambarius, bet jis manė, kad nemažai sutaupys panaudodamas pastate jau esančius klozetus bei kriaukles. Šiaip ar taip, mokykloje buvo ne tiek jau daug įrangos, tinkamos viešbučiui.

— Na, veidrodžiai tai tiks, — tarė mama. — Tik turėsim pakabinti aukščiau.

— Tiks ir kriauklės, ir klozetai, — atkakliai tvirtino tėtis.

— Kam jie galėtų tikti? — nesuprato mama.

— Neūžaugoms? — pasiūlė treneris Bobas.

— Bent jau Lili ir Egui, — pasakė Franė. — Dar keletą metų.

Be to, dar buvo tos varžtais prie grindų tvirtinamos kėdės — mokyklinių suolų sėdimosios dalys. Tėtis nenorėjo išmesti ir jų.

— Puikios kėdės, — sakė. — Labai patogios.

— Labai jau savitos, su išraižytais vardais, — tarė Frankas.

— Savitos, Frankai? — nusišiepė Franė.

— Bet jos prisukamos prie grindų, — pasakė mama. — Žmonės negalės jų patraukti.

— O kodėl žmonės turėtų kažkur tampyti viešbučio baldus? — pyktelėjo tėtis. — Na, mes apstatysim kambarius taip, kaip reikia, ar ne? Nenoriu, kad kas ištampytų kėdes. Kai bus prisuktos, tai ir netampys.

— Netgi restorane? — paklausė mama.

— Gerai pavalgę žmonės mėgsta kiek atitraukti kėdes nuo stalo, — pasakė Ajovos Bobas.

— Na, čia negalės — ir viskas, — kirste nukirto tėtis. — Leisim jiems pastumti toliau stalus.

— O gal prisukim ir stalus? — pasiūlė Frankas.

— Koks savitas sumanymas! — tarė Franė. Vėliau ji pareiškė, jog Frankas jaučiasi toks nesaugus, kad, jei tik galėtų, apskritai visą savo gyvenimą varžtais pritvirtintų prie grindų.

Daugiausia laiko, žinoma, užėmė klasių pertvėrimas, kad prie kiekvieno kambario būtų vonia ir tualetas. Ir vandentiekio bei kanalizacijos sistema buvo nelyginant prekinių traukinių bėgių raizgynas didelio miesto geležinkelio stotyje; kai kas nors nuleisdavo vandenį ketvirtame aukšte, gana ilgai būdavo girdėti, kaip tas vanduo zigzagais — per visą viešbutį — garma žemyn. Be to, kai kuriuose kambariuose ant sienų dar buvo mokyklinės lentos.

— Jeigu jos švarios, — pasakė tėtis, — tai kas čia bloga?

— Žinoma, — tarė Ajovos Bobas, — išvykstantis svečias galės palikti žinutę atvyksiančiam po jo.

— Pavyzdžiui: „Nieku gyvu čia neapsistokite!“ — šyptelėjo Franė.

— Viskas bus gerai, — išreiškė viltį Frankas. — Aš tik noriu turėti atskirą kambarį.

— Viešbutyje, Frankai, visi gauna atskirus kambarius, — patikino jį Franė.

Kambarį viešbutyje turėjo gauti netgi treneris Bobas; buvo aišku, kad, kai jis išeis į pensiją, Dejerio mokykla neleis jam toliau gyventi jai priklausančiame name, jos teritorijoje. Treneris Bobas po truputį pratinosi prie tos minties; jis buvo pasirengęs persikraustyti, kai tik mes būsime pasirengę. Jam labai rūpėjo, ką darysime su sporto aikštyno inventoriumi: šalia mergaičių seminarijos buvo suskeldėjusi tinklinio aikštelė, žolės riedulio aikštė, stovėjo krepšinio lentos su lankais — tinkleliai, matyt, kažin kada nupuvo.

— Niekas neatrodo nykiau už krepšinio lanką be tinklelio, — pasakė Bobas. — Labai liūdnas vaizdas.

O vieną dieną žiūrėjom, kaip vyrai su pneumatiniais grąžtais nuo pilkos kaip numirėlio veidas akmens plokštės, įleistos į mūrinę sieną virš didžiulių paradinių durų, nuskaldo užrašą TOMPSON MERGAIČIŲ SEMINARIJA. Jie tądien liovėsi dirbę, — neabejoju, kad tyčia, — kai virš durų buvo likusios tik raidės GAIČIŲ ARIJA. Buvo penktadienis, taigi tos užrašo liekanos badė akis visą savaitgalį — mama su tėčiu pyko, o treneris Bobas juokėsi.

— Gal pavadink savo viešbutį „Gaidžių arija“? — pasiūlė tėčiui Ajovos Bobas. — Vietoj „č“ įrašytum „dž“, ir viskas.

Treneris Bobas buvo gerai nusiteikęs, nes dabar jo komanda nuolat laimėdavo, ir jis žinojo, kad tuoj ištrūks iš apgailėtinos Dejerio mokyklos.

Tėtis gal kartais ir būdavo be nuotaikos, bet retai kada tai parodydavo. (Jis buvo kupinas energijos. „Energija teikia energijos“, — vis kartodavo ir kartodavo, padėdamas mums ruošti pamokas ir treniruodamas savo komandas.) Jis neatsisakė darbo Dejerio mokykloje; tikriausiai neišdrįso, arba jam neleido mama. Tėtis toliau rūpinosi „Naujojo Hampšyro“ viešbučio reikalais, negana to, trims klasėms dėstė anglų kalbą ir dar treniravo žiemos ir pavasario bėgimo komandas, taigi į priekį stūmėsi lėtokai.

Frankas Dejerio mokykloje tarytum išnyko; buvo kaip viena iš tų simboliškai tebelaikomų karvių. Po kurio laiko jo niekas nebepastebėdavo. Jis darė, ką turėjo daryti, — atrodė, kad jam tai nelengva, — ir lankė privalomas treniruotes, nors ir nesidomėjo jokia sporto šaka ir netiko nė vienai komandai (o gal ir nesiprašė priimamas). Buvo didelis, stiprus ir kaip visada nerangus.

Be to, jis (šešiolikos metų) užsiaugino plonyčius ūsiukus, su kuriais atrodė gerokai vyresnis. Apskritai Frankas buvo kažkoks sudribęs, išglebęs kaip jauniklis šuniukas, iš kurio stambių, nevikrių letenėlių galima suprasti, kad kada nors jis bus labai didelis ir įspūdingas šuo; tačiau Frankui visada trūks tos tvirtos laikysenos, kuri didelį gyvūną daro išties įspūdingą. Draugų Frankas neturėjo, bet niekas dėl to nesijaudino; jis niekada nebuvo linkęs turėti draugų.