Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tu dvoki bjauriau už Erlą, — pasakė šuniui Ajovos Bobas. Bėda iš tikrųjų baisiai smirdėjo; užsižiopsojęs galėjai uždusti ne tik nuo jo bezdalų, bet ir nuo siaubingo kvapo, sklindančio iš jo snukio; tiesą sakant, to seno juodo labradoro dvokas ir man atrodė bjauresnis negu Erlo, kiek aš jį prisiminiau. — Ir ką gi mums su tavimi daryti? — sumurmėjo Bobas šuniui, kuris mėgo gulėti po valgomojo stalu ir bezdėti per visus pusryčius, pietus ir vakarienes.

Ajovos Bobas apačioje atidarė langus.

— Eikš, vaikine, — pašaukė Bėdą. — Dievuliau, — sumurmėjo. Išgirdau, kaip prasivėrė paradinės durys; treneris Bobas, matyt, išprašė Bėdą į lauką.

Gulėjau nesumerkdamas akių, Egas ropinėjo ant manęs; laukiau, kada grįš Franė; žinojau, kad jeigu nemiegosiu, ji užeis pas mane parodyti siūlių. Kai Egas galiausiai užmigo, nunešiau jį atgal į jo kambarį ir paguldžiau tarp pliušinių gyvulėlių.

Bėda tebelakstė lauke, kai tėtis su mama parsivežė Franę; jei ne šuns lojimas, būčiau pramiegojęs.

— Na, atrodo visai neblogai, — pritariamai pasakė treneris Bobas, turbūt apžiūrėjęs susiūtą Franės lūpą. — Po kurio laiko nebus jokio rando.

— Penkios, — suvebleno Franė, tarsi jai į burną kas būtų įsiuvęs papildomą liežuvį.

— Penkios! — sušuko Ajovos Bobas. — Nuostabu!

— Tas šuo čia vėl pribezdėjo, — tarė tėtis; iš jo balso supratau, kad jis suirzęs ir pavargęs, tarsi jie būtų kalbėjęsi ir kalbėjęsi, be perstojo, nuo tada, kai išvažiavo į mokyklos medicinos kabinetą.

— O, jis toks meilutis, — pasakė Franė, ir aš išgirdau, kaip vizganti tvirta Bėdos uodega bumbsi į kėdę arba į indaują: bumbt, bumbt, bumbt. Tik Franė galėdavo valandų valandas gulėti šalia Bėdos ir nekreipti dėmesio į įvairius jo skleidžiamus kvapus. Bet Franė apskritai buvo pakantesnė kvapams negu visi kiti mūsų šeimos nariai. Ji nesiraukydama keisdavo vystyklus Egui — ir netgi Lili, kai buvom gerokai mažesni. Ir kai nusenusiam Bėdai naktį nutikdavo nelaimė, Franė nesibjaurėdavo šuns išmatomis; atrodė, kad dvokiantys daiktai jai kelia keistą smalsumą. Ji ilgiausiai iš mūsų visų galėdavo išbūti nesipraususi.

Netrukus išgirdau, kaip visi suaugusieji pabučiavo Franę, linkėdami jai labos nakties, ir pagalvojau, kad kaip tik tokios ir turi būti šeimos: kartais liejasi kraujas, bet po akimirkos visi vieni kitiems atleidžia. Kaip ir tikėjausi, Franė užėjo į mano kambarį parodyti lūpos. Siūlai buvo dygūs, juodi, blizgantys, kaip gaktos plaukai; Franei ant gaktos jau augo plaukai, o man dar ne. Frankui augo, bet jis negalėjo jų pakęsti.

— Žinai, į ką panašūs šitie tavo siūlai? — paklausiau Franės.

— Aha, žinau, — atsakė ji.

— Labai skaudėjo, kai suspaudė? — dar paklausiau, ir ji pritūpė prie mano lovos, kad galėčiau paliesti jos krūtį.

— Ne šitą, kvailiuk, — tarstelėjo ir pasitraukė toliau.

— Tu kaip reikiant patvarkei Franką, — pasakiau.

— Aha, žinau, — linktelėjo Franė. — Labanakt. — Tarpduryje ji dar atsisuko. — Mes tikrai persikraustysim į viešbutį, — pranešė. Paskui išgirdau, kad ji eina į Franko kambarį.

— Nori, kad parodyčiau siūles? — sušnibždėjo.

— Aišku, — atsakė Frankas.

— Žinai, į ką panašūs šitie siūlai? — paklausė jo Franė.

— Atrodo šiurkštūs, — tarė Frankas.

— Aha, bet tu žinai, į ką jie panašūs, ar ne? — neatstojo Franė.

— Taip, žinau, — nesiginčijo Frankas. — Ir tokie šiurkštūs...

— Atsiprašau dėl kiaušių, Frankai, — pasakė Franė.

— Aha, — murmtelėjo Frankas. — Viskas gerai. Ir aš atsiprašau, dėl... — norėjo sakyti, bet jis dar niekada gyvenime nebuvo ištaręs nei žodžio „krūtis“, nei — juo labiau — „papas“. Franė laukė; aš irgi. — Atsiprašau dėl visko, — pasakė Frankas.

— Aha, aišku, — tarė Franė. — Ir aš atsiprašau.

Vėliau girdėjau, kaip ji mėgino kalbinti Lili, bet ši buvo pernelyg kietai įmigusi, kad pabustų.

— Nori, kad parodyčiau siūles? — sušnibždėjo Franė. O paskui, kiek palaukusi, pasakė: — Saldžių sapnų, mažę.

Siūlyti Egui žvilgtelėti į siūles, žinoma, nebuvo jokios prasmės. Jis būtų pamanęs, kad ten kažkokio valgio likučiai, prilipę Franei prie lūpos.

— Gal nori, kad parvežčiau tave namo? — paklausė tėtis savo tėvo, bet senasis Ajovos Bobas atsakė, kad jam bus ne pro šalį šiek tiek pasimankštinti.

— Gali sau manyti, kad čia nusmurgęs miesteliūkštis, — pridūrė Bobas, — bet čia bent jau galima ramiai vaikščioti vakarais.

Paskui aš vėl įsiklausiau; iš to, ką girdėjau, buvo aišku, kad tėvai liko vieni.

— Aš tave myliu, — tarė tėtis.

O mama atsakė:

— Žinau. Ir aš tave myliu.

Tada supratau, kad ji irgi pavargusi.

— Gal truputį pasivaikščiokim, — pasiūlė tėtis.

— Nenoriu palikti vaikų, — paprieštaravo mama, bet aš žinojau, jog tai nekoks argumentas; mudu su Frane tikrai galėjom pasirūpinti Lili ir Egu, o Frankas rūpinosi savimi.

— Neužtruksim nė penkiolikos minučių, — įkalbinėjo mamą tėtis. — Tik nueikim ir žvilgtelėkim į ją.

Ta „ji“, be abejo, buvo Tompson mergaičių seminarija — tas bjaurus pastatas, kurį tėtis norėjo paversti viešbučiu.

— Aš ten mokiausi, — pasakė mama, — geriau už tave žinau, kaip atrodo tas pastatas; nenoriu į jį žiūrėti.

— Seniau tau patikdavo vakarais pasivaikščioti su manimi, — tarė tėtis, ir aš, išgirdęs, kaip mama nusijuokė (su vos juntama pašaipa), supratau, kad ji vėl gūžtelėjo pečiais.

Tada apačioje stojo tyla; nesupratau, ar jie bučiuojasi, ar velkasi striukes, — nes buvo rudens vakaras, drėgnas ir šaltas, — o paskui išgirdau mamą sakant:

— Manau, tu nė nenutuoki, kiek pinigų reikės sukišti į tą pastatą, kad jis pasidarytų bent kiek panašus į tokį viešbutį, kokiame kas nors gal kada nors norėtų apsistoti.

— Visai nebūtina, kad jie norėtų, — atšovė tėtis. — Gal pamiršai? Tai bus vienintelis miestelio viešbutis.

— Bet iš kur mes gausim pinigų? — paklausė mama.

— Eikš, Bėda, — pašaukė tėtis, ir aš supratau, kad jie išeina pro duris. — Eime. Prismardink visą miestelį, — pridūrė.

Mama vėl nusijuokė.

— Atsakyk, — tarė, bet dabar jau ji flirtavo; tėtis ją įtikino, gal tada, kai gydytojas Franei siuvo lūpą (žinojau, kad ji tai iškentė stojiškai: be ašarų). — Iš kur mes gausim pinigų? — dar kartą paklausė mama.

— Tu žinai, — atsakė tėtis ir uždarė duris. Girdėjau, kaip Bėda aploja naktį — viską, kas joje slypi, tiesiog šiaip sau.

Ir jaučiau, kad jeigu prie senojo Beitsų namo verandos, prie vijokliais apaugusių pinučių staiga priplauktų baltas vienstiebis burlaivis, mano tėvai nenustebtų. Jie nė nemirktelėtų, jeigu su jais pasisveikintų tas pats baltu smokingu vilkintis vyriškis, kuriam priklausė kadaise buvęs toks prašmatnus „Arbutnotas prie jūros“. Jeigu jis būtų čia, rūkytų cigaretę, toks įdegęs ir tobulas, ir jeigu pasakytų: „Sveiki atvykę į mano laivą!“ — jie tuoj pat išplauktų į jūrą tuo baltu burlaiviu, daug negalvodami.

Ir kai jie, žingsniuodami Pušų gatve, priėjo Elioto parką ir pasuko už paskutinės našlių namų eilės, apgailėtina Tompson mergaičių seminarija naktyje tikriausiai sutvisko jiems prieš akis kaip kokia pilis ar vila, kurioje surengtos iškilmės turtingiems ir garsiems svečiams, — nors iš tikrųjų ten negalėjo degti šviesos, vienintelė jų sutikta gyva būtybė buvo automobiliu privažiavęs senas policininkas, kuris ten patruliavo: maždaug kas valandą užsukdavo išvaikyti besičiupinėjančių paauglių. Elioto parke švietė tik vienas žibintas; mudu su Frane sutemus basi per tą parką neidavom, bijodavom užminti ant kokio alaus butelio šukių — arba ant panaudoto prezervatyvo.