Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Bet jeigu čia būtų viešbutis, — šnekėjo tėtis, — žmonės jame apsistotų.

— Tačiau iš Tompson mergaičių seminarijos išeitų pasibaisėtinas viešbutis, — pasakė mama. — Tas pastatas daugiau niekuo ir negali būti, tik tuo, kas yra: sena mokykla.

— Ar supranti, kaip pigiai jį būtų galima nusipirkti? — paklausė tėtis.

— O tu ar supranti, kaip brangiai atsieitų jo pertvarkymas? — atšovė mama.

— Kokia nevykusi mintis! — tarė treneris Bobas.

Franė ėmė spausti mano rankas prie lovos; tai buvo įprasta jos puolimo pradžia: ji prispausdavo man rankas, o paskui mane kutendavo, įremdama smakrą man į šonkaulius arba į pažastį, arba kandžiodavo kaklą (nesmarkiai, tik kad nejudėčiau). Mudu spardėmės po antklode, stengdamiesi ją nusimesti, — kuriam pavykdavo apžergti kito kojas, tas iškart įgydavo pranašumą, — kai į mano kambarį kaip visada keistai įėjo Lili: keturpėsčia, užsidengusi paklode.

— Bjaurybė, — metė jai Franė.

— Atsiprašau, kad per mane jus nubaudė, — pasakė Lili iš po paklodės. Mus įskundusi, Lili visada taip atsiprašinėdavo: užsidengdavo paklode ir įropodavo į kurio nors iš mudviejų kambarį. — Aš jums kai ką atnešiau, — pridūrė Lili.

— Pavalgyti? — paklausė Franė. Aš nutraukiau nuo Lili paklodę ir Franė paėmė popierinį maišelį, kurį Lili laikė įsikandusi. Jame buvo du bananai ir dvi šiltos bandelės nuo vakarienės stalo. — O atsigerti nėra nieko? — susiraukė Franė. Lili papurtė galvą.

— Na, gerai, eikš, — paraginau, ir Lili įsiropštė pas mus į lovą.

— Persikraustysim į viešbutį, — pranešė Lili.

— Ne visai, — tarė Franė.

Bet jie ten, apačioje, prie stalo, dabar jau kalbėjosi tarytum apie ką kita. Treneris Bobas širdo ant tėčio — lyg ir dėl tos pačios senos priežasties: dėl to, kad tėtis, kaip sakė Bobas, niekad nebūna patenkintas tuo, ką turi, nuolat svaičioja apie ateitį. Vis rezga planus, ką darys kitais metais, užuot tiesiog gyvenęs, akimirka po akimirkos.

— Jis kitaip negali, — šnekėjo mama; ji visada gindavo tėtį nuo trenerio Bobo.

— Turi puikią žmoną ir puikią šeimą, — protino tėtį Ajovos Bobas. — Turi šitą didžiulį seną namą — paveldėtą! Tau net nereikėjo už jį mokėti! Turi darbą. Na ir kas, kad atlyginimas nedidelis. Kam tau reikia pinigų? Tu laimingas žmogus.

— Aš nenoriu dirbti mokytoju, — tyliai pasakė tėtis, o tai reiškė, kad jis ir vėl pyksta. — Nenoriu nieko treniruoti. Nenoriu, kad mano vaikai lankytų tokią prastą mokyklą. Čia nusmurgęs provincijos miesteliūkštis ir merdinti mokykla, prikišta sunkiai auklėjamų turčių vaikelių; tėvai siunčia juos čia, beviltiškai stengdamiesi atitaisyti jų jau aiškiai matomą miestietišką iškrypimą. Beribis mokinių iškrypimas ir toks pat beribis mokyklos bei miestelio provincialumas. Blogesnių nebūna — nei mokinių, nei miestų.

— Bet jeigu daugiau laiko praleistum su savo vaikais, dabar, — ramiai tarė mama, — ir mažiau jaudintumeisi dėl to, kur jie visi bus po kelerių metų...

— Vėl apie ateitį! — riktelėjo Ajovos Bobas. — Jis gyvena ateityje! Iš pradžių vis keliavo — kad galėtų mokytis Harvarde. O kai jau buvo Harvarde, tai stengėsi kuo greičiau baigti studijas. Kam? Kad gautų šį darbą, dėl kurio tik dejuoja. Kodėl negalėtų juo mėgautis ?

— Mėgautis tokiu darbu ? — nustebo tėtis. — Tu juk nesimėgauji, ar ne?

Nesunkiai įsivaizdavom, kaip užsiplieskia mūsų senelis, treneris Bobas; taip baigdavosi beveik visi jo ginčai su tėčiu, kurio liežuvis buvo aštresnis; kai Ajovos Bobas jausdavosi pralenktas iškalbingumu, bet vis tiek teisus, jis užsiplieksdavo. Franė, Lili ir aš jau beveik matėm, kaip iš pykčio ima smilkti jo plika, gumbuota galva. Apie Dejerio mokyklą jis iš tikrųjų buvo ne geresnės nuomonės negu tėtis, bet Ajovos Bobas bent jau jautėsi kai kam atsidavęs ir norėjo matyti tėtį besirūpinantį tuo, ką daro dabar, o ne svaičiojantį — kaip Bobas sakydavo — apie ateitį. Šiaip ar taip, treneris Bobas kadaise įkando bėgančiajam gynėjui; o mano tėvo jis niekada nematė į ką nors taip įsijautusio.

Jis tikriausiai krimtosi, kad tėtis taip ir nesusižavėjo jokia sporto šaka, nors buvo atletiškas ir mėgo mankštintis. Be to, Ajovos Bobas labai mylėjo mano mamą; jis bendravo su ja visus tuos metus, kai tėtis buvo išvykęs į karą — ir į Harvardą, ir gastroliavo su Erlu. Treneriui Bobui turbūt atrodė, kad tėtis deramai nesirūpina savo šeima; tikrai žinau, kad Bobas manė, jog paskutiniais metais tėčiui neberūpėjo ir Erlas.

— Atsiprašau, — išgirdom sakant Franką; Franė apkabino mane per liemenį ir tvirtai sunėrė rankas ant kryžkaulio; mėginau nustumti jos smakrą nuo peties, bet Lili sėdėjo man ant galvos.

— Kas atsitiko, mielasis? — paklausė mama.

— Kas yra, Frankai? — tarė tėtis, ir iš kėdės girgžtelėjimo mes supratom, kad tėtis norėjo sučiupti Franką; jis visada stengdavosi padėti Frankui bent kiek atsipalaiduoti su juo galynėdamasis arba mėgindamas jį įtraukti į kokį nors žaidimą, bet Frankas niekad neužkibdavo. Ir man, ir Franei patikdavo pasiausti su tėčiu, o Frankas to nemėgo.

— Atsiprašau, — pakartojo Frankas.

— Prašom, prašom, — tarė tėtis.

— Franė išėjo iš savo kambario, ji lovoje su Džonu, — pasakė Frankas. — Ir Lili su jais. Nunešė jiems pavalgyti.

Pajutau, kaip Franė nuslydo nuo manęs; ji nušoko nuo lovos ir išlėkė iš mano kambario, jos flaneliniai naktinukai išsipūtė kaip burė iš antro aukšto koridoriaus šalia laiptinės traukiančiame skersvėjyje; Lili pagriebė savo paklodę ir įropojo į mano sieninę spintą. Senasis Beitsų namas buvo didžiulis; ten daug kur galėjai pasislėpti, tačiau mama visas tas slėptuves žinojo. Maniau, kad Franė spruks į savo kambarį, bet išgirdau ją bėgant laiptais žemyn, o paskui ji suriko:

— Koks tu trenktas skundikas, Frankai! Smirdžius! Šūdas patvory!

— Frane! — sudraudė ją mama.

Išbėgau į laiptinę ir apsikabinau turėklų stulpelį; laiptai buvo nutiesti kilimais, storais ir švelniais, tokiais pat, kokiais išklotas visas namas. Spėjau pamatyti, kaip Franė valgomajame puolė prie Franko ir suėmė jo galvą kabliu iš priekio. Ji greitai jį parmetė — Frankas buvo lėtas ir nelabai sportiškas, nevikrus, nors ir didesnis už Franę (ir daug didesnis už mane). Aš paprastai nesigalynėdavau su juo, netgi dėl juoko; Frankas nemokėjo galynėtis juokais ir netgi žaisdamas galėjo smarkiai užgauti. Jis buvo pernelyg didelis ir stiprus, nors ir nemėgo mankštintis. Būtinai alkūne užvoždavo priešininkui per ausį arba keliu į nosį — buvo iš tų kerėplų, kurie imdamiesi neišvengiamai baksteli tau pirštu į akį arba galva trinkteli į dantis ir perskelia lūpą. Yra žmonių, kurie taip nesmagiai jaučiasi savame kūne, kad juos, regis, ima tampyti traukuliai, kai tik prisiliečia prie kokio nors kito kūno. Frankas buvo toks, taigi aš prie jo nelįsdavau; ne tik todėl, kad jis buvo dvejais metais už mane vyresnis.

Franė kartais neatsispirdavo pagundai išmėginti jo budrumą, bet jie beveik visada vienas kitą sužeisdavo. Dabar mačiau, kad ji žūtbūtinai susikibo su Franku po valgomojo stalu.

— Išskirk juos, Vinai! — sušuko mama, tačiau tėtis susitrenkė galvą į stalą, mėgindamas juos ištraukti, kad atplėštų vieną nuo kito; treneris Bobas palindo po stalu iš kitos pusės.

— Velniai griebtų! — nusikeikė tėtis.