Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Žinau, — linktelėjo Franė. — Ir kas iš to?

— Na, tiesiog gaila, ir viskas, — pasakė jis, — kad manęs čia nebebus, kai tu pagaliau būsi pakankamai paaugusi.

Franė gūžtelėjo pečiais, visai kaip mama — atsainiai ir žaviai. Aš paėmiau nuo tako De Meo antdantį, seilėtą, aplipusį smėliu — ir mečiau jam.

— Gal vėl įsikišk į burną? — pasiūliau. Buvau greitas, bet nesitikėjau, kad pabėgčiau nuo Ralfo De Meo.

— Varyk iš čia, — tarė jis ir sviedė antdantį man į galvą, tačiau aš spėjau pasilenkti. Antdantis nušvilpė kažkur tolyn.

— Kaip čia dabar yra, kad nesistumdai? — paklausė Ralfo Franė. Už pilkų medinių suolų eilių, vadinamų Dejerio mokyklos stadiono žiūrovų tribūnomis, buvo treniruočių aikštė, iš kurios sklido apsauginių antpečių ir šalmų taukšėjimas.

— Susižeidžiau tarpkojį, — pasakė Franei De Meo. — Nori pažiūrėti?

— Tikiuosi, tas daiktas tau nudžius, — pasipiktinau.

— Aš gi galiu tave pagauti, Džoni, — pagrasino De Meo, neatitraukdamas akių nuo Franės. Niekas manęs nevadindavo Džoniu.

— Su tokia trauma tai negali, — atsakiau.

Aš klydau; jis mane pagavo prie keturiasdešimties jardų linijos ir įbedė veidu į dar neišdžiūvusias kalkes. Jau klūpėjo man ant nugaros, kai išgirdau, kaip staiga iškvėpė; nuvirtęs nuo manęs, jis gulėjo šonu ant tako.

— Dieve, — sudejavo tyliu, silpnu balseliu. Paaiškėjo, jog Franė sugriebė alavinį jo suspenzorijaus kaušelį ir smarkiai pasuko, kad briaunos įsirėžtų į jo intymius organus, kaip tada sakydavom.

Paskui jau mes abu nesunkiai nuo jo pabėgom.

— Bet iš kur tu žinojai? — paklausiau Franės. — Kad suspenzorijuje yra tas daiktas. Na, tas kaušelis.

— Jis man kažkada rodė, — paniurusi atsakė ji.

Nejudėdami gulėjom ant pušų spyglių tankiame miške už treniruočių aikštės; girdėjom trenerio Bobo švilpuką ir kaip žaidėjai trenkiasi vieni į kitus, bet buvom pasislėpę nuo jų visų.

Franė nekreipdavo dėmesio, kai Ralfas De Meo mušdavo Franką, taigi aš paklausiau, kodėl ji įsikišo, kai Ralfas mėgino prikulti mane.

— Tu — ne Frankas, — piktai sušnibždėjo Franė; pamiškėje ji sušlapo sijoną, eidama per rasotą žolę, ir pakėlusi jo kraštą taip, kad mačiau nuogą jos pilvą, nuvalė man nuo veido kalkes. Jai prie pilvo buvo prilipęs pušies spyglys, aš jį nuėmiau.

— Ačiū, — tarstelėjo Franė, stengdamasi nutrinti kalkes, kad neliktų nė dėmelės; ji patempė sijoną dar aukščiau, paspjaudė ant jo ir vis trynė ir trynė. Man jau dilgsėjo visas veidas.

— Kodėl mes vienas kitą mylim labiau negu Franką? — paklausiau.

— Tiesiog mylim, ir tiek, — atsakė Franė, — ir visada mylėsim. Frankas kažkoks nenormalus.

— Bet jis mūsų brolis.

— Na ir kas? Tu irgi mano brolis. Tačiau aš tave myliu ne dėl to.

— O kodėl?

— Tiesiog myliu, ir viskas.

Miške mes šiek tiek pasigalynėjom, kol Franei kažkas įkrito į akį; aš jai padėjau tą krislą išimti. Ji buvo suprakaitavusi ir kvepėjo švaria žeme. Jos krūtys buvo labai aukštos, ir tarpas tarp jų atrodė pernelyg didelis; bet Franė buvo stipri. Paprastai ji mane įveikdavo, nebent atsidurdavau ant jos; tačiau tada ji mane taip kutendavo, kad bijodavau, jog apsisisiosiu, jeigu nuo jos nenusirisiu. O jeigu ji užvirsdavo ant manęs, tai aš jos jau nebepajudindavau.

— Kada nors aš galėsiu tave suraityti, — pasakiau.

— Na ir kas? — atšovė ji. — Tada tu jau nebenorėsi.

Vienas storas futbolininkas, pavarde Poindeksteris, įlindo į mišką nusilengvinti. Mes matėm, kad jis atlapnoja, ir pasislėpėm papartyne — seniai žinomoje vietoje. Metai iš metų futbolininkai tuštinosi šiame miške, šalia treniruočių aikštės, — ypač storuliai, kaip mums atrodė. Bėgti į tualetą prie sporto salės būtų buvę pernelyg toli, be to, treneris Bobas jiems nuolat sakydavo pamokslus už tai, kad neišsituštino prieš eidami į treniruotę. Storuliai kažkodėl negali visiškai ištuštinti savo vidurių, manėm mudu su Frane.

— Čia Poindeksteris, — sušnibždėjau.

— Aišku, kad jis, — atsakė Franė.

Poindeksteris buvo itin nerangus; visada ilgai vargdavo, kol nusitraukdavo šlaunų apsaugas. Kartą jam teko nusiauti futbolo batus ir nusimauti visą apatinę uniformos dalį; vargšelis liko tik su kojinėmis. Šįkart jis šiaip taip pasmaukė žemyn šlaunų apsaugas bei aptemptas kelnes, kurios labai pavojingai užstrigo ties keliais ir neleido jam prasižergti. Kad išlaikytų pusiausvyrą, jis pritūpęs palinko į priekį — rankomis atsirėmė į šalmą (kurį buvo pasidėjęs priešais save ant žemės). Šį kartą bjauriai apdirbo vidines batų puses, taigi turėjo valytis ir batus, ne tik užpakalį. Mudu su Frane išsigandom, kad jam prireiks paparčių, bet Poindeksteris visada skubėdavo, amžinai būdavo pridusęs, ir šįsyk jis išsivertė su sauja klevo lapų, kurių buvo prisigraibęs nuo tako ir atsinešęs į tankmę. Netrukus išgirdom trenerio Bobo švilpuką; išgirdo ir Poindeksteris.

Kai jis pasileido atgal į treniruočių aikštę, mudu su Frane ėmėm ploti. Bet iškart liovėmės, kai jis sustojo, norėdamas įsiklausyti; vargšas storulis stovėjo miške ir galvojo, kokie čia aplodismentai jam pasigirdo šįkart, o paskui nulėkė toliau žaisti žaidimo, kurį žaidė prastai ir dar būdavo nuolat šitaip žeminamas.

Tada mudu su Frane nusėlinom prie tako, kuriuo futbolininkai grįždavo į mokyklą. Tas takas buvo siauras, pilnas jų pėdsakų — su batų kapliukų įspaustomis skylutėmis. Mes šiek tiek nerimavom nežinodami, kur galėtų būti De Meo, bet aš priėjau prie treniruočių aikštės krašto ir „pasaugojau“ Franę, kol ji, nusimovusi kelnaites, tupėjo ant tako; paskui Franė „pasaugojo“ mane. Savo nelabai įspūdingas krūveles pridengėm lapais. Tai padarę vėl įlindom į savo papartyną palaukti, kol futbolininkai baigs treniruotis, tačiau ten, tarp paparčių, jau lindėjo Lili.

— Eik namo, — paliepė jai Franė; Lili buvo septyneri. Mudviem su Frane ji dažniausiai atrodydavo per maža, bet namie mes su ja elgdavomės gražiai; ji neturėjo draugų ir, rodos, žavėjosi Franku, kuriam patiko su ja tąsytis.

— Man nereikia namo, — pareiškė Lili.

— Geriau eik, — patarė Franė.

— O kodėl tavo veidas toks raudonas? — paklausė Lili manęs.

— De Meo jį išterliojo nuodais, — paaiškino Franė, — o dabar ieško, ką dar galėtų išterlioti.

— Jeigu eisiu namo, jis mane pamatys, — rimtai pasakė Lili.

— Ne, jeigu eisi tuoj pat, — tariau.

— Mes pažiūrėsim, kad nepamatytų, — pažadėjo Franė. Ji atsistojo — iki pusės išlindo iš papartyno. — Nieko nėra, — sušnibždėjo. Lili nubėgo namo.

— Mano veidas tikrai raudonas? — paklausiau Franės.

Franė prisitraukė mano veidą arčiau ir lyžtelėjo skruostą, paskui kaktą, nosį ir lūpas.

— Nebejaučiu to skonio, — pasakė. — Viską nutryniau.

Gulėjom papartyne; mums nebuvo nuobodu, bet reikėjo kiek palaukti, kol baigsis treniruotė ir pirmieji futbolininkai pasirodys ant tako. Įmynė tas, kuris ėjo trečias — bėgantysis gynėjas iš Bostono, jis Dejerio mokykloje mokėsi papildomus metus po baigimo, iš esmės tik tam, kad būtų truputį vyresnis, kai pradės žaisti futbolą koledžo komandoje. Jis paslydo, bet šiaip taip išlaikė pusiausvyrą; tada pamatė tą bjaurastį ant savo batų.

— Poindeksteri! — subliovė. Poindeksteris, nekoks bėgikas, vilkosi į dušinę skubančių futbolininkų voros gale. — Poindeksteri! — dar kartą subliovė bėgantysis gynėjas iš Bostono. — Tu tikras Šūdžius, Poindeksteri!