Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Gyvenimas Harvarde pasikeitė; auditorijos buvo sausakimšos. „Vyšniniai“1 surinko naują įgulą. Slavistikos studentai tvirtino, kad tik jų dėka amerikiečiai atrado „vodką“; niekas jos su niekuo nemaišė, visi gėrė rusiškai — atšaldytą, gryną, iš mažų taurelių, — bet mano tėvas liko ištikimas alui ir pakeitė specializaciją: kaip pagrindinį dalyką pasirinko anglų literatūrą. Šitaip jis vėl mėgino paspartinti savo studijas.

Bigbendų aplinkui buvo nedaug. Pramoginiai šokiai, kaip laisvalaikio užsiėmimas, darėsi nebe tokie populiarūs. Be to, ir nukaršęs Erlas nebegalėjo vaidinti; per pirmas Kalėdas po tarnybos karinėse oro pajėgose tėtis dirbo „Džordan Marš“ parduotuvės žaislų skyriuje ir vėl užtaisė mamai vaiką. Šįkart Lili. Visi žinojom, kodėl Frankas pavadintas Franku, Franė — Frane, aš — Džonu, o Lili tokį vardą gavo lyg ir be jokios aiškios priežasties — ir dėl to ji vėliau nerimavo, galbūt labiau, negu mes manėm; gal visą gyvenimą.

Tėtis Harvardą baigė tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštaisiais. Dejerio berniukų mokyklai vadovavo ką tik nusamdytas naujas direktorius, kuris pasikalbėjo su tėčiu Harvardo dėstytojų klube ir pasiūlė jam darbą: dėstyti anglų kalbą ir būti dviejų sporto šakų treneriu — už pradinį dviejų tūkstančių šimto dolerių atlyginimą. Tą mintį naujajam direktoriui tikriausiai pakišo treneris Bobas. Mano tėvui buvo dvidešimt šešeri: jis priėmė pasiūlymą dirbti mokytoju Dejerio mokykloje, nors vargu ar manė, jog tai jo pašaukimas. Tai tiesiog reiškė, kad jis pagaliau galės gyventi su mūsų mama ir mumis, vaikais, Beitsų name Dejeryje, netoli tėvo ir Erlo — savo senutėlio meškino. Šiame gyvenimo etape mano tėvui jo paties svajonės buvo neabejotinai svarbesnės negu išsilavinimas, gal svarbesnės net už mus, vaikus, ir jau tikrai svarbesnės negu Antrasis pasaulinis karas. („Visuose jo gyvenimo etapuose“, — sakydavo Franė.)

Lili gimė tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštais metais, kai Frankui buvo šešeri, Franei — penkeri, o man — ketveri. Mes staiga pajutom, kad turim tėvą, — tarytum pirmą kartą, iš tikrųjų; iki tol jis buvo kare, studijavo, važinėjo su Erlu. Mums atrodė svetimas.

Pirmas dalykas, ką jis drauge su mumis padarė keturiasdešimt šeštųjų rudenį, tai nusivežė mus į Meiną, kur mes dar nebuvom lankęsi, į „Arbutnotą prie jūros“. Mamai ir tėčiui tai, žinoma, buvo romantiška kelionė — tarsi išvyka į praeitį. Lili buvo pernelyg maža, kad galėtų keliauti, o Erlas — pernelyg senas, tačiau tėtis vis tiek norėjo, kad Erlas važiuotų.

— Juk „Arbutnotas“ — ir jo praeitis, dėl Dievo meilės, — pasakė tėtis mamai. — Būti „Arbutnote“ be Meino Valstijos... na, tai būtų ne tas pats!

Taigi Lili buvo palikta su treneriu Bobų, mama vairavo keturiasdešimtųjų ševį — ji vežėsi Franką, Franę ir mane, ir dar didelę maisto prikrautą iškylų pintinę, ir krūvą vilnonių antklodžių. O tėtis užvedė trisdešimt septintųjų „Indian“ ir įsisodino į priekabą Erlą. Taip mes ir keliavom, neįtikimai lėtai, vingiuotu pakrantės keliu, prieš daug metų iki to laiko, kai ten buvo nutiestas Meino greitkelis. Tik po kelių valandų pasiekėm Bransviką; dar po valandos pravažiavom Batą. Tada pamatėm pasišiaušusius, banguotus, melsvai pilkus Kenebeko upės, įtekančios į jūrą, žiočių vandenis, Fort Pofamą ir Bei Pointo žvejų namelius — ir grandinę, ištemptą skersai keliuko, vedančio į „Arbutnotą“. Iškaboje buvo parašyta:

UŽDARYTA IKI KITO SEZONO!

„Arbutnotas“ buvo uždarytas jau daug sezonų. Tėtis tai tikriausiai suprato iškart, kai tik atkabino grandinę ir visas mūsų karavanas privažiavo prie senojo viešbučio. Išblukę pastatai — palšvos dūlančio kaulo spalvos — stovėjo apleisti ir užkalinėti; visi matomi langai buvo išdaužyti akmenimis arba sušaudyti, nublankusi aštuonioliktos duobutės vėliavėlė įstatyta į medinių išsikišusios verandos, kur kadaise buvo šokių salė, grindų plyšį; ta pasvirusi vėliavėlė atrodė tarytum ženklas, kad Arbutnoto pilį po ilgos apsiausties užėmė priešai.

— Dieve mano! — tarė tėtis.

Mes, vaikai, verkšlendami susispietėm aplink mamą. Buvo šalta, tvyrojo rūkas; ta vieta mus baugino. Mums sakė, kad važiuojam į kurorto viešbutį, ir mes supratom, kad jeigu čia ir yra viešbutis , tai jis mums nepatiks. Didžiuliai žolės kuokštai buvo prasikalę pro molinę teniso aikštyno dangą, o kroketo aikštelėje veja, sumišusi su dantytomis pelkių žolėmis, vešliai augančiomis prie sūraus vandens, siekė tėčio kelius. Frankas įsidrėskė, užkliuvęs už senų kroketo vartelių, ir paleido dūdas. Franė reikalavo, kad tėtis paimtų ją ant rankų. Aš apsikabinau mamą per klubus. Erlas, kurį kankino artritas, išvis nenorėjo niekur eiti nuo motociklo ir prisivėmė į antsnukį. Kai tėtis jam tą antsnukį numovė, Erlas ėmė knaisioti purvą, kažką rado ir mėgino suėsti; tai buvo senas teniso kamuoliukas, tėtis jį atėmė ir numetė tolyn, jūros link. Erlas, pamanęs, kad su juo žaidžiama, ryžtingai nulėkė atnešti to kamuoliuko; bet paskui senasis meškinas tarytum pamiršo, ką daro, klestelėjo ant žemės ir prisimerkęs įsistebeilijo į prieplaukas. Gal jis jų beveik nematė.

Viešbučio prieplaukos buvo sukrypusios. Valčių pastogė karo metais uragano nunešta į jūrą. Žvejai savaip naudojosi prieplaukų griaučiais — statė tarp jų savo užtvaras, kurios toliau buvo sujungtos, prie omarų žvejų prieplaukos Bei Pointe, kur kažkoks vyras ar berniukas lyg ir stovėjo sargyboje, laikydamas rankoje šautuvą. Jis buvo ten pastatytas, kad šaudytų ruonius, — taip tėtis paaiškino mamai, kai ji išsigando, tolumoje pamačiusi tą figūrą su šautuvu. Ruoniai — pagrindinė priežastis, dėl kurios žvejyba užtvaromis Meine niekada nebūdavo labai sėkminga: ruoniai prasibraudavo į užtvaras, prisirydavo spąstuose besiblaškančių žuvų ir vėl išsiverždavo į laisvę. Šitaip jie suėsdavo nemažai laimikio, be to, braudamiesi sutraukydavo tinklus, todėl žvejai juos šaudė, kai tik galėjo.

— Froidas sakytų, jog tai „vienas iš didžiųjų gamtos dėsnių“, — tarė tėtis. Jis būtinai norėjo parodyti mums bendrabučius, kuriuose juodu su mama gyveno.

Jie abu turbūt labai nusiminė, — mums, vaikams, tas viešbutis atrodė tik šiaip nejaukus ir svetimas, — bet manau, kad mamą labiau nuliūdino tėčio reakcija į „Arbutnoto“ žlugimą negu tai, kas nutiko kadaise klestėjusiam kurortui.

— Karas daug ką pakeitė, — pasakė mama, pademonstruodama mums savo garsųjį gūžtelėjimą pečiais.

— Dieve mano, — dejavo tėtis. — Tik pagalvokit, kas čia galėjo būti! — šūkavo. — Kaipgi jie šitaip susimovė? Nebuvo pakankamai demokratiški , — šnekėjo jis mums, suglumusiems vaikams. — Reikia laikytis tam tikrų normų, gero skonio tradicijų, bet kaip nors apsieiti be tokios prabangos, kuri priveda prie bankroto. Juk turėtų būti koks nors aukso vidurys tarp „Arbutnoto“ ir tokios skylės kaip Hampton Byčas. Dieve mano! — vis baisėjosi tėtis. — Dieve mano!

Sekdami paskui jį, mes apėjom visus nutriušusius pastatus ir išmankytas, piktžolių užkalėtas pieveles. Radom seną autobusą, kuriuo važinėdavo orkestro muzikantai, ir sporto aikštelių prižiūrėtojų sunkvežimį — jis buvo prikrautas surūdijusių golfo lazdų. Tas transporto priemones Froidas kadaise taisė ir žiūrėjo, kad gerai važiuotų; dabar buvo aišku, kad jos jau niekur nebevažiuos.

— Dieve mano! — vėl tarė tėtis.

Mes išgirdom, kad kažkur, toli, mus šaukia Erlas.