Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Erl!

Paskui pasigirdo du šautuvo šūviai, tolumoje — ten, kur buvo Bei Pointo prieplauka. Ko gero, visi supratom, kad šauta ne į ruonį. Į Erlą.

— Oi, ne, Vinai, — persigando mama. Ji pagriebė mane ant rankų ir leidosi bėgti; sunerimęs Frankas skuodė šalia ir vis painiojosi jai po kojų. Tėtis bėgo spausdamas glėbyje Franę.

— Meino Valstija! — šaukė jis.

— Nušoviau mešką! — atsklido ant prieplaukos stovėjusio berniuko balsas. — Nušoviau didelę mešką!

Tas berniukas vilkėjo darbiniu kombinezonu ir šiltais flaneliniais marškiniais; abu jo keliai kyšojo iš praplyšusio kombinezono, o morkiniai plaukai blizgėjo, sustirę nuo sūraus vandens purslų; blyškus berniuko veidelis buvo keistai išbertas, ir labai prasti dantys; atrodė, kad jam gal tik trylika ar keturiolika metų.

— Nušoviau mešką! — rėkė tas berniukas.

Jis buvo baisiai susijaudinęs, o į jūrą išplaukę žvejai turbūt nesuprato, ko jis taip šūkauja. Per variklių burzgesį ir jūros vėjo šniokštimą jie negirdėjo, ką jis sako, bet visi iš lėto atsuko savo laivelius į prieplauką ir sūpuodamiesi ant bangų plaukė artyn pažiūrėti, kas atsitiko.

Erlas gulėjo ant prieplaukos, padėjęs didžiulę galvą ant dervuotos virvės ritinio, užpakalines kojas parietęs po savimi, viena sunkia priekine letena beveik pasiekęs kibirą su masalu. Vargšas meškinas jau seniai neprimatė, tą berniuką su šautuvu jis turbūt palaikė tėčiu su meškere. Gal jis miglotai prisiminė, kad kadaise ant šitos prieplaukos suėdė daugybę menkių. O priėjęs arčiau, prie pat berniuko, senasis meškinas, kurio uoslė buvo dar gana gera, užuodė masalą. Berniukas, žiūrėjęs į jūrą, — tykojęs ruonių, — neabejotinai išsigando, kai meškinas taip su Juo pasisveikino. Jis buvo geras šaulys, nors iš taip arti ir prastas būtų pataikęs į Erlą; berniukas du kartus šovė meškinui į širdį.

— Po galais, nežinojau, kad jis kažkam priklauso, — teisinosi tas berniukas su šautuvu mano mamai, — nežinojau, kad jis naminis.

— Be abejo, nežinojai, — ramino jį mano mama.

— Atsiprašau, pone, — pasakė berniukas mano tėčiui, bet tėtis negirdėjo.

Atsisėdęs ant prieplaukos šalia Erlo, tėtis pasidėjo negyvo meškino galvą ant kelių; spausdamas seną Erlo snukį sau prie pilvo, jis verkė ir verkė. Buvo galima suprasti, kad aprauda ne tik Erlą. Aprauda ir „Arbutnotą“, ir Froidą, ir trisdešimt devintųjų vasarą; bet mes labai sunerimom — mes, vaikai, — nes tada su Erlu buvom praleidę daugiau laiko, jį pažinojom geriau negu savo tėtį. Mes niekaip nesuvokėm, kodėl šis žmogus, grįžęs iš Harvardo, ir iš karo, plūsta ašaromis, apsikabinęs mūsų senutį meškiną. Iš tikrųjų mes, visi, buvom dar per maži, kad gerai pažinotume Erlą, tačiau to meškino buvimas šalia — sustirusio jo kailio šiurkštumas, karštas, vaisiais ir purvu tvoskiantis jo kvėpavimas ir nuo jo sklindantis šlapimo bei dar kažkoks, lyg nuvytusių pelargonijų, dvokas — buvo giliau įkritęs mums į atmintį negu, pavyzdžiui, neryškūs Lotyno Emerito ir mūsų mamos motinos šešėliai.

Aš iš tiesų prisimenu tą dieną ant prieplaukos šalia apleisto „Arbutnoto“. Man buvo ketveri, ir tikrai manau, jog tai pirmieji mano paties atsiminimai apie gyvenimą, — o ne kieno nors nupasakoti įvykiai, ne kitų žmonių sukurti vaizdai. Tas stipruolis džentelmeno veidu buvo mano tėvas, parvykęs gyventi su mumis; jis kūkčiojo, spausdamas glėbyje Erlą, — ant sutrešusios prieplaukos, virš grėsmingo vandens. Laiveliai pupsėjo vis arčiau ir arčiau. Mama glaudė mus prie savęs, taip pat tvirtai, kaip tėtis laikėsi Erlo.

— Tas kvailas vaikigalis bus nušovęs kažkieno šunį, — tarė kažkoks vyriškis viename iš laivelių.

Prieplaukos kopėčiomis užlipo senas žvejys, vilkintis drumzlinai geltonu neperšlampamu apsiaustu; pro nelygiai sužėlusios balkšvos jo barzdos plaukus buvo matyti įdegusi, dėmėta veido oda. Jo batai žliugsėjo, be to, jis visas dvokė žuvimi — labiau negu kibiras su masalu prie sulinkusios Erlo letenos. Tas žvejys atrodė tikrai gana senas, kad būtų žvejojęs kur nors netoliese ir anais „Arbutnoto“ klestėjimo laikais. Tada ir jam pačiam turbūt sekėsi geriau.

Pamatęs negyvą meškiną, senasis žvejys didžiule sudiržusią ranka, tarsi žeberklu, nusiėmė nuo galvos savo plačią ziuidvestę.

— Dievulėliau, — pagarbiai tarė, kita ranka apkabindamas per pečius sukrėstą berniuką su šautuvu. — Dievulėliau. Nužudei Meino Valstiją.

2 Pirmasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis

Pirmasis „Naujojo Hampšyro“ viešbutis atsirado taip: kai privati Dejerio mokykla suprato, jog tam, kad išsilaikytų, turi priimti ir mergaites, Tompson mergaičių seminarija pasidarė nebereikalinga; į Dejerio nekilnojamojo turto rinką — beviltiškai sustingusią — staiga buvo išmestas didžiulis nenaudojamas objektas. Niekas nežinojo, ką daryti su milžinišku pastatu — buvusia mergaičių mokykla.

— Reikėtų jį sudeginti, — šnekėjo mama, — ir visą teritoriją paversti parku.

Ten jau ir taip buvo šioks toks parkas — puikus žemės sklypas, beveik hektaras, aptriušusiame Dejerio miestelio centre. Seni nusklembtomis lentomis apkalti namai, kadaise statyti didelėms šeimoms, o dabar dalimis nuomojami našlėms ir našliams, ir į pensiją išėjusiems Dejerio mokyklos mokytojams, stovėjo tarp sutrešusių guobų, supančių keturaukštį mūrinį mokyklos, pavadintos Etelės Tompson vardu, pastatą. Panelė Tompson buvo episkopalinės bažnyčios dvasininke: ji iki pat mirties sėkmingai apsimetinėjo vyru (Dejerio episkopalinės parapijos pastorius Edvardas Tompsonas, kaip visi ją vadino, garsėjo tuo, kad klebonijoje slėpdavo pabėgusius vergus). Žinia, kad ji buvo moteris (tai paaiškėjo po nelaimingo atsitikimo, kai ją, bekeičiančią ratą, sutraiškė jos pačios karieta), nenustebino kelių Dejerio vyrų, kurie vaikščiojo pas ją, ieškodami paguodos, didžiausio jos, kaip pastoriaus, populiarumo laikais. Ji buvo kažkaip sukaupusi nemažai pinigų, bet nė cento nepaliko bažnyčiai; už visus tuos pinigus turėjo būti įkurta seminarija, kurioje mokytųsi mergaitės, „kol, — rašė Etelė Tompson, — ta šlykšti berniukų mokykla bus priversta priimti ir mergaites“.

Mano tėvas sutiko su nuomone, kad Dejerio berniukų mokykla šlykšti. Nors mes, vaikai, mėgom žaisti jos sporto aikštelėse, tėtis mums vis primindavo, kad Dejerio mokykla nėra „tikra“ mokykla. Juk Dejerio miestas įsikūręs, kur seniau buvo pienininkystės ūkiai2, o ten, kur dabar sporto aikštelės, kadaise plytėjo karvių ganyklos; kai buvo įsteigta mokykla, devyniolikto amžiaus pradžioje, senieji tvartai taip ir liko nenugriauti šalia naujesnių mokyklos pastatų, o senoms karvėms, kaip ir mokiniams, buvo leidžiama vaikštinėti apie mokyklą. Vėliau perplanuotos ganyklos pavirto sporto aikštynu, tačiau tvartai ir pirmieji mokyklos pastatai vis dar stovėjo netvarkingame teritorijos centre; be to, tvartuose buvo simboliškai tebelaikomos kelios karvės. Treneris Bobas sakė, jog tai buvo mokyklos „žaidimo taktika“: kad mokiniai mokydamiesi dar prižiūrėtų pienininkystės ūkį; dėl tokios taktikos ir mokiniai mokėsi nekaip, ir karvės buvo prastai prižiūrimos, todėl dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą tos taktikos atsisakyta. Bet Dejerio mokykloje ir dabar buvo mokytojų, kurie manė, kad reikėtų grįžti prie to mokyklos ir pienininkystės ūkio derinio, — daugelis tų mokytojų, beje, buvo jauni, dar naujokai.

Mano tėvas priešinosi ketinimams grąžinti į Dejerio mokyklą tai, ką jis vadino „eksperimentiniu ūkiniu lavinimu“.