Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Mama dar buvo ligoninėje, kai tėtis grįžo į Dejerį. Franką Franku — „atviru“ — jie pavadino todėl, kad tėtis pasakė, jog tokie jie visada ir bus vienas kitam ir vaikams: atviri.

— Fui! — bjaurėdavosi Franė. Bet Frankas labai didžiavosi savo vardo kilme.

Tėtis tada neilgai pagyveno su mama Dejeryje, tačiau to laiko pakako, kad ji vėl pastotų. Paskui jis su Erlu patraukė į Virdžinijos pakrantę ir į abi Karolinas. Liepos ketvirtąją jie buvo išvaryti iš Kodo kyšulyje esančio Folmuto ir netrukus grįžo pas mamą į Dejerį — atsigauti po tokios nesėkmės. Per Folmute surengtą Nepriklausomybės dienos paradą subyrėjo trisdešimt septintųjų „Indian“ guolis, ir kai kažkoks Bazards Bėjaus ugniagesys priėjo padėti tėčiui išsiaiškinti, kas atsitiko motociklui, Erlas staiga ėmė siautėti. Draugiškasis ugniagesys, deja, vedėsi du dalmatinus, o tos veislės šunys protu nepasižymi; nesistengdami paneigti tokios savo reputacijos, tie dalmatinai užpuolė priekaboje sėdintį Erlą. Erlas vienam iš jų beveik švariai nukando galvą, o kitą nusivijo tiesiai į žygiuojančios Ostervilio vyrų softbolo komandos koloną — kvailas šunėkas mėgino pasislėpti tarp sportininkų. Parado dalyviai išsilakstė, susisielojęs Bazards Bėjaus ugniagesys nebenorėjo padėti tėčiui tąsytis su sugedusiu motociklu, o Folmuto šerifas išlydėjo tėtį su Erlu iš miesto. Kadangi Erlas atsisakė važiuoti automobiliu, jo išlydėjimas buvo gana ilgas ir varginantis, Erlas sėdėjo tempiamo motociklo priekaboje. Paskui jie penkias dienas ieškojo reikiamų variklio detalių.

Dar blogiau buvo tai, kad Erlas pamėgo galabyti šunis. Treneris Bobas, norėdamas jį nupratinti nuo šio pražūtingo pomėgio, mokė linksmintis kitaip: surasti ir atnešti kamuolius, verstis per galvą, netgi daryti atsilenkimus, — bet Erlas buvo jau senas, be to, neapdovanotas Ajovos Bobui būdingu tikėjimu mankštos galia. Erlas suprato, kad pjauti šunis gali ir beveik nebėgiodamas; jei tik pagudraus, — o jis buvo gudrus, — šunys patys prieis prie jo. „O tada jau viskas baigta, — sakydavo treneris Bobas. — Koks būtų buvęs rikiuotės gynėjas!“

Taigi tėtis Erlą dažniausiai laikė prirakintą grandine ir vertė jį mūvėti antsnukį. Mama sakė, jog Erlui depresija, — jai atrodė, kad senasis meškinas darosi vis liūdnesnis, — bet tėtis tvirtino, kad Erlas anaiptol neliūdi: „Jis tik galvoja apie šunis. Be to, jam patinka būti prirakintam prie motociklo.“

Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų vasarą tėtis gyveno Beitsų namuose Dejeryje ir vakarais linksmino žmones Hampton Byče. Jam pavyko išmokyti Erlą atlikti naują numerį. Tas numeris vadinosi „Kreipimasis dėl darbo“, jį atliekant bent jau nebuvo Įderinamas ir šilta, ir šalta matęs „Indian“.

Tėtis su Erlu vaidindavo ant atviros Hampton Byčo orkestro pakylos. Kai įsižiebdavo šviesos, Erlas sėdėdavo krėsle, aprengtas vyrišku kostiumu; tai buvo iš esmės persiūtas trenerio Bobo kostiumas. Juokui nutilus, tėtis užlipdavo ant pakylos su popieriaus lapeliu rankoje.

„Jūsų vardas?..“ — klausdavo tėtis.

„Erl!“ — atsakydavo Erlas.

„Taip, Erlas, aišku, — toliau kalbėdavo tėtis. — Tai jūs norėtumėte įsidarbinti, Erlai?“

„Erl!“ — vėl suurgzdavo Erlas.

„Taip, žinau, kad jūsų vardas Erlas, ir jūs norite, kad priimčiau jus į darbą, ar ne? — klausdavo tėtis. — Bet čia parašyta, jog nemokate spausdinti mašinėle, nemokate net skaityti... kaip čia rašoma... negana to, turite sunkumų dėl gėrimo.“

„Erl!“ — prisipažindavo Erlas.

Kartais žiūrovai mėtydavo vaisius, tačiau tėtis Erlą visada gerai prišerdavo; ši publika buvo ne tokia, kokią jis matė“ Arbutnote“.

„Na, kadangi nieko daugiau negalite pasakyti, tik savo vardą, — šnekėdavo tėtis, — drįstu manyti, kad jūs arba prisigėrėte ir šį vakarą, arba esate toks kvailas, kad pats nesugebėtumėte net nusirengti.“

Tai išgirdęs Erlas nieko neatsakydavo.

„Na? — ragindavo jį tėtis. — Pažiūrėkime, ar jums pavyks. Nusirenkite. Drąsiau!“ — Tėtis ištraukdavo krėslą Erlui iš po užpakalio, ir Erlas persiversdavo per galvą, kaip jį buvo išmokęs treneris Bobas.

„Tai jūs mokate verstis kūliais, — sakydavo tėtis. — Didelis čia daiktas! Drabužius, Erlai. Pažiūrėsime, ar mokate nusivilkti drabužius.“

Nei šis, nei tas, kai žmonės žiūri, kaip nusirengia meškinas: mano mamai tas numeris nepatiko — ji sakė, kad labai negražu versti Erlą apsinuoginti prieš tokią triukšmingą storžievių minią. Tėtis paprastai padėdavo nusirengiančiam Erlui nusirišti kaklaraištį — be pagalbos Erlas tuoj suirzdavo ir plėšte nusiplėšdavo jį nuo kaklo.

„Labai jau šiurkščiai elgiatės su savo kaklaraiščiu, Erlai“, — tarstelėdavo tėtis. Hampton Byčo publikai tai patikdavo.

Kai Erlas jau būdavo nusirengęs, tėtis sakydavo: „Nagi, toliau — ko sustojote? Nusivilkite ir meškino kostiumą.“

„Erl?“ — nesuprasdavo Erlas.

„Nusivilkite ir meškino kostiumą“, — pakartodavo tėtis ir atsargiai timptelėdavo Erlą už kailio.

„Erl!“ — suriaumodavo Erlas, išsigandę žiūrovai klykdavo.

„Dievulėliau, jūs tikras meškinas!“ — sušukdavo tėtis.

„Erl!“ — baubdavo meškinas ir imdavo vaikytis tėtį aplink krėslą — pusė žiūrovų sprukdavo į tamsą, kai kurie klupinėdami per minkštą paplūdimio smėlį bėgdavo prie vandens; kiti svaidydavo vaisius ir popierinius puodelius su drungnu alumi.

Malonesnis, pačiam Erlui, numeris buvo rodomas kartą per savaitę Hampton Byčo kazino. Mama buvo ištobulinusi Erlo šokio žingsnelius; kai tik užgrodavo bigbendas, ji su Erlu išeidavo į tuščios aikštelės vidurį ir apsukdavo ratą; aplinkui susispietusios poros su didžiausia nuostaba žiūrėdavo į juos: Ajovos Bobo kostiumu vilkintis kresnas, gunktelėjęs meškinas stebėtinai grakščiai tapsėdavo ant užpakalinių kojų paskui jį vedančią mano mamą.

Tais vakarais Franką prižiūrėdavo treneris Bobas. Mama su tėčiu ir Erlu važiuodavo namo pakrantės keliu; Rajaus miestelyje, prie kyšulio, jie sustodavo pasigrožėti bangų mūša, ten gyveno turčiai; bangos ten ritosi milžiniškais volais. Naujojo Hampšyro pakrantė buvo tankiau apgyventa ir labiau užteršta negu Meino, bet fosforescuojančios Rajaus bangos mano tėvams turbūt primindavo vakarus „Arbutnote“. Jie pasakojo, kad visada ten stabtelėdavo prieš grįždami į Dejerį.

Vieną vakarą Erlas nenorėjo atsitraukti nuo milžiniškų Rajaus pakrantės bangų.

„Jis mano, kad atsivežiau jį žvejoti, — paaiškino tėtis mamai. — Žiūrėk, Erlai, aš nieko neturiu — nei masalo, nei blizgių, nei meškerės, kvailiuk“, — pasakė jis meškinui, atkišęs tuščias rankas. Erlas atrodė visai suglumęs; mano tėvai suprato, kad meškinas beveik aklas. Jie šiaip taip atkalbėjo Erlą nuo žvejybos ir parsivežė namo.

„Kaip čia jis taip greit paseno?“ — paklausė mama tėčio.

„Pradėjo šlapintis priekaboj“, — tarstelėjo tėtis.

Mama buvo jau pastebimai nėščia, laukėsi Franės, kai tėtis išvažiavo į žiemos gastroles, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų rudenį. Jis nusprendė keliauti į Floridą ir pirmą žinią mamai atsiuntė iš Klirvoterio, paskui iš Tarpon Springso. Erlui prisimetė kažkokia keista odos liga — ausų infekcija, tarytum koks tik meškoms būdingas grybelis, — todėl juodu nekiek teuždirbdavo.

Tai buvo prieš pat Franės gimimą, keturiasdešimt pirmųjų žiemos pabaigoje. Prieš tą gimdymą tėtis neparvyko namo, ir Franė jam už tai niekada neatleido. „Manau, jis jautė, kad aš būsiu mergaitė“, — vis šnekėdavo Franė.