Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Apsirengęs Froidas tarė: „Ir yra.“ Administratorius pirma jo nubėgo į pagrindinį viešbučio korpusą. Tėtis nužvelgė vyresnįjį padavėją, bejėgiškai žiūrintį į Froido paliktus drabužius; jie buvo ne per švariausi ir kaip reikiant prisigėrę Meino Valstijos dvoko; padavėjas aiškiai nenorėjo jais rengtis. Apsisukęs tėtis nusivijo Froidą.

Vokiečiai žvyruotu keliuku, vedančiu prie paradinių durų, tempė didžiulį lagaminą; taigi iš ryto kas nors turės pasidarbuoti grėbliu.

„Ar šitoj viešputy nėr niekas mums patėti?“ — suriko vienas iš tų vokiečių.

Tarp didžiosios restorano salės ir virtuvės esančiame patarnautojų kambarėlyje ant švarutėlės spintelės kaip lavonas tysojo stambusis vokietis perrėžtu skruostu, blyški jo galva buvo padėta ant sulankstyto smokingo švarko, kuris niekada nebebus baltas; tamsi varlytė — sulinkęs propeleris — kabėjo pakaklėj, juosmens juosta kilnojosi.

„Čia keras daktaras?“ — paklausė vokietis administratoriaus. Jaunoji milžinė, vilkinti suknele su geltonais rauktinukais, laikė susižeidusį vokietį už rankos.

„Puikus“, — patikino juos administratorius.

„Ypač gerai siuva žaizdas“, — pridūrė mano tėvas. Mama spustelėjo jam ranką.

„Nelapai civilizuotas viešputis, man atroto“, — pareiškė vokietis.

„Laukinėj kamtoj, — tarė įdegusi, atletiška jo draugė, tačiau tuoj pat nusijuokė. — Bet žaizta, atroto, nicht lapai paisi, — pasakė mano tėvams ir administratoriui. — Mums, atroto, nereik lapai kero daktaro, kad sutvarkytų.“

„Tik kat ne žydas “, — burbtelėjo vokietis. Ir sukosėjo. Froidas jau buvo kambarėlyje, bet nė vienas iš vokiečių jo dar nematė; jis niekaip negalėjo įverti siūlo į adatą.

„Manau, kat ne žydas, — vėl nusijuokė saulėje įdegusi princesė. — Pas juos, Meine, nėra žydų!“ — Bet pagaliau pamačiusi Froidą ji tuo, regis, suabejojo.

Guten Abend, meine Dame und Herr, — pasisveikino Froidas. — Was ist los?

Tėtis pasakojo, kad žiūrėdamas į juodu smokingu vilkintį Froidą — tokį mažiuką ir taip subjaurotą šunvočių randų — galėjai pamanyti, jog tuos drabužius jis pasivogė; ir ne iš vieno, o iš mažiausiai dviejų žmonių. Netgi labiausiai į akis krintanti jo darbo priemonė buvo juoda — juodų siūlų ritė, kurią jis laikė pilkomis guminėmis indų plovėjų pirštinėmis apmautose rankose. Geriausia adata, kokią tik pavyko rasti“ Arbutnoto“ skalbykloje, mažoje Froido rankutėje atrodė labai didelė, tarsi jis būtų pagriebęs adatą, kuria siuvamos lenktyninių jachtų burės. Gal taip ir buvo.

Herr Doktor? — paklausė vokietis, ir jo veidas dar labiau nubalo. Žaizda akimirksniu nustojo kraujuoti.

Herr Doktor Professor Freud, — prisistatė Froidas, prieidamas arčiau ir klastingai žiūrėdamas į žaizdą.

Freud? — nustebo moteris.

Ja, — tarė Froidas.

Kai jis kliūstelėjo pirmą viskio taurelę vokiečiui ant perrėžto skruosto, nemažai lašų įtiško nelaimėliui į akis.

„Oi!“ — tarė Froidas.

„Aš aklas! Aš aklas!“ — subliuvo vokietis.

„Nein, tikrai nicht toks aklas, — pasakė Froidas. — Bet reikėjo užsimerkt.“ Antrą taurelę išpylęs jau tiesiai ant žaizdos, jis ėmėsi darbo.

Iš ryto viešbučio valdytojas paprašė Froidą nerodyti spektaklio su Meino Valstija, kol vokiečiai neišvykę, — jie turėjo išplaukti, kai tik didžiulis jų laivas bus prikrautas maisto atsargų. Froidas atsisakė toliau vilkėti daktaro kostiumu; jis primygtinai reikalavo, kad jam būtų leista užsitempti mechaniko kombinezoną ir pasikrapštyti prie motociklo, taigi šitaip apsirengusį jį ir užtiko tas vokietis — gal ne pasislėpusį, bet apdairiai įsitaisiusį tolėliau nuo pagrindinio viešbučio pastato ir sporto aikštyno, į jūros pusę nuo teniso aikštelių. Didžiulis, aptvarstytas vokiečio veidas buvo baisiai sutinęs; nelaimėlis prie Froido prisiartino kažkaip nepatikliai, lyg šis smulkutis apie motociklą tupinėjantis mechanikas būtų galėjęs būti ano „pono daktaro profesoriaus“ brolis dvynys.

„Nein, čia jis“, — tarė ta įdegusi moteris, įsikibusi vokiečiui į parankę.

„Ir ką gi žydas daktaras gydo šį rytą?“ — paklausė vokietis Froido.

„Čia mano hobis“, — atsakė Froidas, nepakeldamas akių. Mano tėvas, kuris, kaip koks chirurgo asistentas, padavinėjo Froidui Įrankius, tvirčiau suėmė beveik dviejų centimetrų veržliaraktį.

Meškino ta vokiečių pora nematė. Meino Valstija kasėsi į teniso aikštelės tvorą — unkščiodamas ir ritmingai siūbuodamas, lyg masturbuodamasis, zulino nugarą į vielų tinklą. Kad būtų patogiau, mano mama buvo numovusi jam antsnukį.

„Niekat negirtėjau apie tokį motociklą, — kritiškai pareiškė vokietis. — Turpūt šlamštas, ja? Kas tas „Indian“? Negirtėjau.“

„Gal pats pamėginkit pavažiuoti? — pasiūlė Froidas. — Norit?“

Buvo matyti, kad moteris nieku gyvu nesės ant motociklo — ir labai abejoja, ar jos draugui verta važinėtis, — bet stambiajam vokiečiui tas pasiūlymas patiko. Jis priėjo arčiau, patapšnojo degalų baką, perbraukė pirštais per sankabos trosą, paglostė pavarų perjungimo rankeną. Suėmęs prie vairo esantį droselį, staigiai pasuko. Dar pačiupinėjo minkštą guminę žarnelę, kuria degalai teka iš bako į karbiuratorių, — tarsi tarp daugybės metalinių detalių matomą kažin kokį gyvybiškai svarbų organą. Net neprašęs Froido leidimo, atidarė karbiuratoriaus vožtuvą; jį liesdamas išsitepė pirštus benzinu, paskui nusišluostė į motociklo sėdynę.

„Neprieštaraujate, Herr Doktor?“ — paklausė vokietis Froido.

„Ne, važiuokit, — paragino jį Froidas. — Apsukit bent ratelį.“

Tokia buvo ta trisdešimt devintųjų vasara: mano tėvas suprato, kuo visa tai baigsis, bet nesikišo.

— Aš ir nebūčiau galėjęs sustabdyti, — visada sakydavo. — Tai jau buvo neišvengiama, kaip ir karas.

Mama, stoviniavusi prie aikštyno tvoros, matė, kad vokietis sėda ant motociklo; jai dingtelėjo, jog reikėtų Meino Valstijai užmauti antsnukį. Tačiau meškinas nepakluso; jis tik purtė galvą ir dar smarkiau kasėsi.

„Paprastas kojinis starteris, ja?“ — paklausė vokietis.

„Tik spūstelkit ir užsives“, — tarė Froidas. Pamačiusi, kaip jis ir mano tėvas atsitraukė nuo motociklo, jaunoji vokiečio draugė irgi žingtelėjo atbula.

„Pirmyn!“ — sušuko vokietis ir spūstelėjo starterį.

Kai tik pasigirdo pirmi užvedamo variklio garsai, dar jam kaip reikiant neužburzgus, meškinas, vardu Meino Valstija, prie aikštyno tvoros atsistojo stačias, šiurkštus kailis ant jo krūtinės pasišiaušė; jis žiūrėjo į kitapus centrinės aikštelės stovintį 1937 metų „Indian“, susirengusį kažkur važiuoti be jo. Kai vokietis įjungė pavarą ir, iš pradžių nedrąsiai, pajudėjo per žolę artimiausio žvyruoto tako link, meškinas, dribtelėjęs ant visų keturių, pasileido jam iš paskos. Į centrinę aikštelę įlėkė jau gerai įsibėgėjęs ir pertraukė dvejetų varžybas — raketės nuskriejo į šonus, kamuoliukai nuriedėjo tolyn. Žaidėjas, stovėjęs prie tinklo, dėl visa ko į jį įsikibo ir užsimerkė, kai meškinas šniokštė pro šalį.

„Erl!“ — suriaumojo Meino Valstija, bet vokietis, apžergęs gerklingąjį trisdešimt septintųjų „Indian“, nieko negirdėjo.

Užtat vokiečio draugė išgirdo riaumojimą ir atsisukusi — kartu su mano tėvu ir Froidu — pamatė meškiną. „Gott! Kokia laukinė kamta!“ — sušuko ji ir nualpo — šonu užvirto ant mano tėvo, kuris ją atsargiai paguldė ant pievelės.