Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Mano tėvui baisiai knietėjo paklausti apie žydus; jis jautė, kad mama alkūne baksnoja jam į pašonę. Jie sėdėjo aikštelėje aplink vieną iš golfo duobučių, po darbo, — mėnulio šviesoje žalia aikštelės veja atrodė melsva, o į laikiklį įstatyta raudona golfo vėliavėlė pleveno vėjyje. Meškinas, vardu Meino Valstija, buvo be antsnukio ir mėgino pasikasyti trindamasis į liauną vėliavėlės stiebą.

„Eik šen, kvaily!“ — pašaukė jį Froidas, bet meškinas nekreipė į jį dėmesio.

„Jūsų šeima vis dar Vienoje?“ — paklausė Froidą mano mama.

„Kad aš daugiau šeimos ir neturiu, tik seserį, — atsakė jis. — Bet negaunu iš jos jokių žinių nuo praėjusių metų kovo.“

„Praėjusių metų kovo mėnesį, — įsiterpė mano tėvas, — Austriją užėmė naciai.“

„Ja, pats žinau!“ — tarė Froidas.

Meino Valstija, suirzęs, kad niekaip negali pasikasyti į linkstantį vėliavėlės stiebą, pliaukštelėjo per jį letena, ir vėliavėlė, išmušta iš laikiklio, sukdamasi nuskriejo į kitą aikštelės pusę.

„Dievuliau, — sudejavo Froidas. — Jis tuoj iškapstys visą golfo lauką, jeigu iš čia neišeisim.“ Mano tėvas vėl įstatė nelemtą vėliavėlę, pažymėtą skaičiumi „18“, į laikiklį. Mamai tas vakaras buvo laisvas, nereikėjo patarnauti restorane, todėl ji tebevilkėjo kambarinės uniforma; mama bėgo priekyje, šaukdama meškiną, kad jis sektų paskui ją.

Meškinas retai kada lakstydavo. Paprastai kėblindavo iš lėto — ir niekad per daug nenutoldavo nuo motociklo. Jis taip dažnai trynėsi į tą motociklą, kad nuzulintas raudonas sparnas jau blizgėjo sidabru, taip pat kaip ir chromuotos detalės, o kūgiška priekabos nosis nuo jo glaustymosi buvo įlinkusi. Kartais jis ir nudegdavo, prisilietęs prie vamzdžių, kai norėdavo pasitrinti į motociklą vos jam sustojus, todėl kai kur prie vamzdžių buvo prikepę šiurpiai apsvilusių meškino plaukų kuokštai, — galėjai pamanyti, kad ir pats motociklas (kadaise) buvo gauruotas žvėris. Savaime suprantama, ir juodas Meino Valstijos kailis atitinkamose vietose buvo nuzulintas arba nusvilęs ir parudavęs — nykios sudžiūvusių jūros dumblių spalvos.

Ką iš tikrųjų tas meškinas išmokytas daryti, nežinojo niekas, — to gal gerai nesuprato ir pats Froidas. Jųdviejų „numeriui“, rodomam per pavakariais lauke rengiamus pobūvius, reikėjo daugiau motociklo ir Froido negu meškino pastangų. Froidas važiuodavo ir važiuodavo ratu, įsisodinęs meškiną į priekabą nusegtu uždangalu, — meškinas sėdėdavo kaip lakūnas atviroje kabinoje be jokių valdymo mygtukų ar svirčių. Viešumoje Meino Valstija paprastai būdavo su antsnukiu: raudonu, odiniu, pasak mano tėvo, panašiu į lakroso žaidėjų kartais dėvimas apsaugines kaukes. Su tuo antsnukiu meškinas atrodydavo mažesnis; ir taip jau raukšlėtas jo snukis — dar smarkiau susiraukšlėjęs, nosis tarytum pailgėjusi, taigi jis dar labiau panėšėdavo į peraugusį šunį.

Jie vis sukdavo ratus, ir kai svečiams visa tai pabosdavo, kai jie nebekreipdavo dėmesio į tą keistenybę ir jau būdavo begrįžtą prie pertrauktų pokalbių, Froidas sustabdydavo motociklą, nulipdavo, neišjungęs variklio, prieidavo prie priekabos ir imdavo vokiškai įkalbinėti meškiną. Žiūrovai juokdavosi, ypač todėl, kad vokiečių kalba skambėdavo juokingai, tačiau Froidas neatstodavo, kol meškinas galiausiai išsiropšdavo iš priekabos ir apžergdavo motociklą — įsitaisydavo vairuotojo vietoje; sunkias letenas uždėdavo ant vairo, o trumpomis užpakalinėmis kojomis nesiekdavo nei galinių stabdžių pedalų, nei pakojų. Froidas įlipdavo į priekabą ir liepdavo meškinui važiuoti.

Bet motociklas nepajudėdavo. Froidas sėdėdavo priekaboje ir piktindavosi, kad jie stovi vietoje; paniuręs meškinas laikydavosi vairo, muistydavosi ant sėdynės ir mataruodavo kojomis tarsi plaukdamas.

„Meino Valstija!“ — sušukdavo kas nors iš žiūrovų. Meškinas susidrovėjęs oriai linktelėdavo galvą ir toliau kėpsodavo ant motociklo.

Froidas, dabar jau garsiai kažką rėkalodamas vokiečių kalba, kurios visiems patikdavo klausytis, išlipdavo iš priekabos ir prieidavo prie vairuotojo vietoje sėdinčio meškino. Paskui pradėdavo tą gyvulį mokyti važiuoti motociklu.

„Sankaba!“ — rodydavo Froidas, laikydamas didžiulę meškino leteną ant sankabos rankenėlės. „Droselis!“ — sušukdavo ir, suėmęs kitą meškino leteną, padidindavo variklio apsisukimų skaičių. 1937 metais pagaminto „Indian“ pavarų perjungimo svirtis buvo šalia degalų bako, taigi būdavo šiurpoka, kai vairuotojas, norėdamas įjungti ar perjungti pavarą, atitraukdavo vieną ranką nuo vairo.

„Junk!“ — riktelėdavo Froidas ir staiga įjungdavo pavarą. Tyliai burzgiantį motociklą apžergęs meškinas iš lėto, vienodu greičiu — nei didėjančiu, nei mažėjančiu — ryžtingai važiuodavo per pievelę gražiai apsirengusių ir savimi patenkintų svečių link; vyrai, netgi ką tik sportavę, būdavo su skrybėlėmis; „Arbutnote prie jūros“ net plaukikai dėvėdavo ir viršutinę kūno dalį dengiančius maudymosi kostiumus, nors šiaip ketvirtajame dešimtmetyje vyrai vis dažniau maudydavosi tik su glaudėmis. Bet ne Meine. Ir vyrų, ir moterų švarkai buvo su peteliais; vyrai mūvėjo duksliomis baltomis flanelinėmis kelnėmis; sportuojančios moterys būdavo apsiavusios dvispalviais pusbačiais su trumpomis kojinaitėmis; vakarienei persirengusios damos vilkėdavo į liemenį pasiūtomis suknelėmis, dažnai su pūstomis rankovėmis. Visa ta spalvinga minia ne juokais sukrusdavo, kai prie jos priartėdavo Froido gaudomas meškinas.

„Neiti! Nein! Tu kvailas meškine!“

Bet Meino Valstija, kurio snukio išraiškos po antsnukiu viešbučio gyventojai negalėdavo įžiūrėti, važiuodavo pirmyn, tik truputį nukrypdamas į šalį, gremėzdiškai užsikvempęs ant vairo.

„Tu bukas gyvuly!“ — šaukdavo Froidas.

O meškinas važiuodavo toliau — visada per pobūviams pastatytą pavėsinę, niekad neatsitrenkdamas nė į vieną atraminį stulpą, nenutempdamas baltų lininių staltiesių, kuriomis būdavo užtiesti maisto stalai ir baras. Padavėjai vydavosi meškiną toli nusidriekusia pievele. Tenisininkai šūksniais drąsindavo jį iš aikštelių, bet mesdavo savo žaidimą, kai jis privažiuodavo arčiau.

Gal meškinas suprasdavo, ką daro, o gal ir ne, bet jis niekada neįsirėždavo į gyvatvores ir nevažiuodavo per greitai; niekada nenudardėdavo žemyn, į prieplauką, ir nemėgindavo įlėkti į kokią jachtą ar omarų žvejo laivelį. Froidas visada pasivydavo Meino Valstiją, kai atrodydavo, kad svečiams tas spektaklis tuoj pakyrės. Tada Froidas užsėsdavo ant motociklo už meškino; prisiglaudęs prie plačios nugaros, jis parvairuodavo ir žvėrį, ir motociklą atgal prie pobūvio dalyvių.

— Na, kai ko jam dar reikia pasimokyti! — sušukdavo Froidas žiūrovams. — Keli šaukštai deguto medaus statinėj, bet nichts jaudintis! Tuoj viskas eisis kaip reikiant!

Tai ir buvo jųdviejų numeris. Visada toks pat. Tai buvo viskas, ko Froidas išmokė Meino Valstiją; jis tvirtino, kad daugiau meškinas nieko nesugeba išmokti.

„Ne itin gudrus meškinas, — pasakojo Froidas mano tėvui. — Nusipirkau jau per seną. Maniau, bus gerai. Buvo prijaukintas nuo mažumės. Bet miško kirtėjų gyvenvietėse jis nieko neišmoko. Tie žmonės, šiaip ar taip, nekokių manierų. Ir patys nelyginant gyvuliai. Laikė meškiną kaip kokį naminį gyvūnėlį, sočiai šėrė, kad nesiustų, bet šiaip leisdavo tiesiog trintis aplinkui, tai jis ir dykinėjo. Kaip ir jie. Man atrodo, per tuos kirtėjus meškinas įprato girtauti. Dabar negeria, aš jam neduodu, bet elgiasi taip, lyg norėtų, supranti?“