Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

DARBUOTOJŲ SUPAŽINDINIMAS: 16:00

Tada ji ir pamatė, kad ir jis yra ten.

Kai visi susipažino ir darbuotojams buvo nurodyta pasirengti pirmai „kokteilių valandai“, pirmiems pietums ir pirmo vakaro pobūviui, mano mama pagavo tėčio žvilgsnį ir jis priėjo prie jos.

„Į Harvardą galėsiu važiuoti tik po poros metų“, — iš karto pasakė jis jai.

„Taip ir maniau, — tarė mano mama. — Bet, man atrodo, nuostabu, kad ten patekai“, — greitai pridūrė.

„O kodėl galėjau nepatekti ?“ — paklausė jis.

Meri Beits tik gūžtelėjo pečiais, kaip buvo įpratusi gūžčioti, vis nesuprasdama, ką veblena jos tėvas (nuo tada, kai jam po insulto sutriko kalba). Ji mūvėjo baltomis pirštinaitėmis ir buvo užsidėjusi baltą skrybėlaitę su šydu, pasirengusi „patarnauti“ per pirmą vakarėlį ant žolės, ir mano tėtis žavėjosi matydamas, kaip gražiai sušukuoti jos plaukai, — užpakalyje jie buvo ilgesni, nubraukti nuo veido ir kažkaip prisegti prie skrybėlaitės ir prie šydo, taip paprastai, bet kartu ir paslaptingai, kad mano tėtis negalėjo liautis galvojęs apie ją.

„Ką veiksi rudenį?“ — paklausė jis jos.

Ji vėl gūžtelėjo pečiais, bet mano tėtis gal įžvelgė jos akyse, įžiūrėjo per tą baltą šydą, jog mano mama tikisi būti išgelbėta, kaip nors išvengti jau įsivaizduojamos ateities.

— Mes buvom labai malonūs vienas kitam, tą pirmą kartą, aš tai puikiai prisimenu, — pasakojo mums mama. — Juk abu atsidūrėm naujoje vietoje ir žinojom apie vienas kitą tai, ko nežinojo kiti.

Tais laikais, kaip įsivaizduoju, tai jau buvo gana intymu.

— Tais laikais nebuvo jokio intymumo, — kartą pasakė Franė. — Net meilužiai nebezdėdavo būdami drauge.

Franė visada kalbėjo įtikinamai — aš dažnai ja tikėdavau. Net Franės kalba buvo labai jau naujoviška — ji tarytum iš anksto žinodavo, kaip viskas bus; aš niekad jai neprilygdavau.

Tą pirmą vakarą „Arbutnoto“ orkestras kaip galėdamas mėgdžiojo bigbendą, bet svečių buvo nedaug, o šokančių dar mažiau; sezonas buvo ką tik prasidėjęs, Meine jis prasideda iš lėto: ten labai šalta, netgi vasarą. Šokių aikštelės pakyla buvo sukalta iš gerai nupoliruoto kietmedžio ir atrodė išsikišusi už į vandenyną išeinančių atvirų verandų ribų. Kai lydavo, virš verandų reikėdavo ištempti tentus, nes šokių salė buvo tokia atvira, iš visų pusių, kad tyškantys lietaus lašai sušlapindavo išblizgintas grindis.

Tą pirmą vakarą orkestras grojo iki vėlumos — tai buvo ypatinga malonė viešbučio personalui, nes svečių buvo nedaug, be to, dauguma jų atsigulė anksti, norėdami sušilti. Mano tėvas, mama ir visi kiti patarnautojai buvo pakviesti bent valandą pašokti. Paskui mama vis prisimindavo, kad šokių salės sietynas buvo sugedęs — jis tik blausiai mirgėjo; grindys prieblandoje atrodė išmargintos įvairiausiomis spalvotomis dėmėmis, tokios minkštos ir žvilgančios, lyg vaškinės.

„Labai džiaugiuosi sutikusi čia pažįstamą“, — pašnibždėjo mano mama tėvui, kuris gana oficialiai pakvietė ją šokti ir šoko visas įsitempęs.

„Bet tu manęs juk nepažįsti“, — tarė tėvas.

— Taip pasakiau, — paaiškindavo jis mums, — tik norėdamas, kad jūsų mama vėl gūžtelėtų pečiais.

Ir kai ji gūžtelėjo, pagalvojusi, kad su juo baisiai sunku kalbėtis — ir kad jis gal pasipūtęs, — mano tėvas įsitikino, kad neatsitiktinai atkreipė į ją dėmesį.

„Tačiau aš noriu, kad mane pažintum, — pasakė jis jai, — ir pats noriu tave pažinti.“

(„Fui“, — šitoje pasakojimo vietoje visada pasibjaurėdavo Franė.)

Orkestrą nustelbė kažkokio variklio riaumojimas, ir daugelis šokėjų išėjo iš šokių salės pažiūrėti, kas dedasi. Mano mama pasijuto dėkinga už tokį sutrukdymą: ji niekaip nesugalvojo, ką galėtų atsakyti tėvui. Juodu žengė, nesilaikydami už rankų, į verandą, iš kurios buvo matyti prieplauka, ir ant aukštai iškelto elektros laido siūbuojančių prieplaukos žibintų šviesoje pamatė tolyn į jūrą plaukiantį omarų žvejo laivelį. Tas laivelis ant prieplaukos buvo ką tik palikęs tamsų motociklą, kuris dabar ir riaumojo — didino apsisukimų skaičių, turbūt tam, kad iš visų savo vamzdžių bei cilindrų išstumtų drėgną, druskingą orą. Atrodė, kad motociklininkas prieš įjungdamas pavarą stengiasi išgauti reikiamą garsą. Motociklas buvo su priekaba; joje kėpsojo kažkokia tamsi figūra, gremėzdiška ir nejudri, tarytum žmogus, apsitūlojęs taip, kad nebegali pajudėti.

„Ten Froidas“, — pasakė kažkuris iš viešbučio darbuotojų. Ir tada kiti, vyresni, sušuko: „Taip! Ten Froidas! Ten Froidas su Meino Valstija!“

Ir mano mama, ir tėvas pamanė, kad „Meino Valstija“ — to motociklo pavadinimas. Bet tada orkestras, pamatęs, kad niekas nebeklauso, nustojo groti ir kai kurie muzikantai prisidėjo prie verandoje susispietusių šokėjų.

„Froidai!“ — šaukė žmonės.

Tėvas mums visada sakydavo, jog maloniai nustebęs įsivaizdavo, kad garsusis Froidas tuoj privažiuos prie verandos ir, nušviestas palei dailų žvyruotą keliuką kabančių žibintų, prisistatys viešbučio personalui. Taigi čia atvyko Zigmundas Froidas, pagalvojo mano tėvas: jis buvo beįsimylįs, todėl jam viskas atrodė įmanoma.

Tačiau ten, žinoma, buvo ne tas Froidas; kaip tik tais metais tas Froidas mirė. Šitas Froidas buvo iš Vienos kilęs šlubas žydas sunkiai ištariamu vardu, „Arbutnote“ išdirbęs jau daug vasarų (nuo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt trečiųjų, kai išvyko iš gimtosios Austrijos) ir pramintas Froidu už tai, kad puikiai mokėjo nuraminti tiek pavargusius viešbučio darbuotojus, tiek svečius; jis buvo publikos linksmintojas, be to, dar žydas, atkeliavęs iš Vienos, todėl „Arbutnote prie jūros“ visi manė, kad Froidas — kaip tik tinkamas vardas tokiam keistam, sąmojingam užsieniečiui. Tas vardas atrodė ypač tinkamas, kai trisdešimt septintųjų vasaros pradžioje Froidas atvyko nauju motociklu „Indian“ su paties pasidaryta priekaba.

„Ką vežiojiesi už nugaros, o ką priekaboj, Froidai?“ — erzino jį jaunos viešbučio darbuotojos, nes jo oda buvo tokia randuota, taip bjauriai sudarkyta raupų („čia šunvočių duobės“, sakydavo jis pats), kad galėjai suprasti, jog jo niekada nepamils jokia moteris.

„Niekas su manimi nesivažinėja, tik Meino Valstija“, — pasakė Froidas ir atsegė brezentinį priekabos uždangalą. Priekaboje sėdėjo meškinas, juodas kaip suodžiai, raumeningesnis net už Ajovos Bobą, budresnis už benamį šunį. Froidas tą meškiną atsitempė iš valstijos šiaurėje esančios miško kirtėjų gyvenvietės ir įtikino „Arbutnoto“ vadovybę, jog sugebės tą žvėrį išdresuoti taip, kad jis linksmintų poilsiautojus. Kai Froidas, emigravęs iš Austrijos, iš Niujorko atplaukė — valtimi — į Butbėjaus uostą, jo darbo dokumentuose buvo du įrašai didžiosiomis raidėmis: PATYRĘS GYVŪNŲ DRESUOTOJAS IR PRIŽIŪRĖTOJAS; GABUS MECHANIKAS. Kadangi gyvūnų po ranka nebuvo, jis taisydavo įvairias „Arbutnoto“ transporto priemones ir tinkamai jas konservuodavo tiems mėnesiams, kai nebus turistų, o paskui keliaudavo iš vienos miško kirtėjų gyvenvietės ar popieriaus fabriko į kitą ir dirbdavo mechaniku.

Visą tą laiką, kaip vėliau prisipažino mano tėvui, jis ieškojo meškos. Su meškomis, sakė Froidas, galima gerai uždirbti.

Kai mano tėvas pamatė tą žmogų, po šokių salės veranda nulipantį nuo motociklo, jį nustebino džiaugsmingi senų viešbučio darbuotojų šūksniai; o kai Froidas padėjo savo keleiviui išsiropšti iš priekabos, mano mama iš pradžių pamanė, kad ten sena moteris, visiškai sukriošusi, — gal motociklininko motina (stora bobulė, įsisupusi į tamsų apklotą).