Джон Ирвинг: Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

Mano mama, Meri Beits, žinojo, kad mano tėvas, Vinas Beris, tikrai ne toks Dejerio berniukų mokyklos auklėtinis, apie kokį svajoja jos motina. Nors ir priimtas į Harvardą, jis vis dėl to trenerio Bobo sūnus, — o atidėta mokslų pradžia juk ne tas pats, kas studijos Harvarde ar bent jau išgalėjimas ten studijuoti.

Mano mamos ateities planai tą trisdešimt devintųjų vasarą vargu ar patiko jai pačiai. Jos tėvas, senasis Lotynas Emeritas, buvo neseniai patyręs insultą; visas apsiseilėjęs ir papaikęs, kažką vapėdamas lotyniškai, jis svirduliuodavo po savo namus Dejeryje, o žmona tik jaudindavosi dėl jo, be jokios naudos, nebent ten būdavo jaunoji Meri ir pasirūpindavo jais abiem. Devyniolikmetės Meri Beits tėvai buvo senesni, negu būna daugumos tokio amžiaus žmonių seneliai, todėl ji jautė jei ne norą, tai bent jau pareigą atsisakyti galimybės mokytis koledže, likti namie ir juos prižiūrėti. Meri ketino išmokti spausdinti mašinėle ir įsidarbinti Dejeryje. Tas vasaros darbas „Arbutnote“ jai iš tikrųjų turėjo būti tarytum egzotiškos atostogos prieš rudenį prasidėsiančią katorgą. Galvodama apie ateitį, ji suprato, kad laikui bėgant privačios Dejerio mokyklos berniukai bus vis jaunesni — ir galiausiai nė vienas iš jų nebenorės jos temptis į Bostoną.

Meri Beits užaugo drauge su Vinslou Bėriu, tačiau susitikę jie tik galvos linktelėjimu ar kokiu vypsniu parodydavo, kad vienas kitą atpažino.

— Mes žiūrėjom, bet vienas kito tarytum nematėm, nežinau kodėl, — pasakė tėtis mums, vaikams.

Taip, ko gero, buvo tol, kol jie pirmą kartą susitiko neįprastoje aplinkoje, ne ten, kur abu užaugo; toli nuo margo Dejerio miestelio ir beveik tokios pat margos berniukų mokyklos teritorijos.

Kai tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų birželio mėnesį Tompson mergaičių seminarijoje buvo surengtos baigimo iškilmės, mano mama su skausmu suvokė, jog Dejerio berniukų mokykloje mokslo metai jau pasibaigę ir ji jau uždaryta; išvaizdesni, nevietiniai vaikinai išsivažinėję namo, nebėra ir tų dviejų ar trijų „kavalierių“ (pasak mamos), apie kuriuos galvodama ji tikėjosi, kad jie gal pakvies ją į jos pačios išleistuvių šokių vakarą. Miestelio vidurinės vaikinų ji nepažinojo, o kai jos motina užsiminė apie Viną Bėrį, mano mama išlėkė iš valgomojo. „O gal aš verčiau pasikviesiu trenerį Bobą!“ — riktelėjo ji savo motinai. Jos tėvas, Lotynas Emeritas, pakėlė galvą nuo pietų stalo, ant kurio užsikvempęs snaudė. „Treneris Bobas? — tarė jis. — Tas asilas vėl atėjo pasiskolinti rogių?“

Treneris Bobas, dar vadinamas Ajovos Bobų, nebuvo asilas, bet Lotynas Emeritas, po insulto, regis, netekęs laiko suvokimo, laikėsi nuomonės, kad samdomas sportininkas, atsibastęs iš centrinės JAV dalies, negali būti nė lyginamas su mokyklos mokomuoju personalu. O kadaise, kai Meri Beits ir Vinas Beris dar buvo maži, treneris Bobas atėjo pasiskolinti senų rogių, liūdnai pagarsėjusių tuo, kad jos tada jau trejus metus niekieno nejudinamos stovėjo kieme priešais Beitsų namą.

„Ar tas kvailys bent jau turi arklį?“ — tada paklausė žmonos Lotynas Emeritas.

„Ne, jis ketina jas tempti pats!“ — atsakė mano mamos mama. Ir visa prie lango prilipusi Beitsų šeima matė, kaip treneris Bobas pasodino mažąjį Viną ant vadeliotojo suolelio, sau už nugaros abiem rankom suėmė branktą, įsiręžė — ir didžiulės rogės pajudėjo; iš apsnigto kiemo jos iššliuožė į slidžią gatvę, kuri tada dar buvo apsodinta guobomis.

— Iššliuožė taip greitai, lyg tempiamos arklio! — visada sakydavo mano mama.

Ajovos Bobas buvo žemiausio ūgio vidurio puolėjas, kada nors žaidęs amerikietiškąjį futbolą Didžiojo Dešimtuko komandų pagrindinėje sudėtyje. Jis kartą prisipažino, jog vienąsyk taip įsijautė, kad net įkando jį sugriebusiam bėgančiajam gynėjui. Dejeryje, be to, kad ėjo futbolo trenerio pareigas, jis dar treniravo rutulio stūmikus ir kartais pamokydavo vaikinus, besidominčius sunkumų kilnojimu. Tačiau Beitsų šeima manė, jog Ajovos Bobas pernelyg paprastas žmogus, kad į jį galėtum žiūrėti rimtai: juokingas, drūtas vyrukas, plaukus nusikirpęs taip trumpai, jog atrodo tarsi plikas, nuolat risnojantis miestelio gatvėmis — „su tuo šlykščios spalvos raiščiu apie makaulę“, kaip sakydavo Lotynas Emeritas.

Kadangi treneris Bobas gyveno gana ilgai, jis buvo vienintelis iš senelių, kurį mes, vaikai, vėliau dar prisiminėm.

— Kas čia per garsas? — vidurnaktį sunerimęs paklausė Frankas, kai Bobas buvo ką tik atsikraustęs gyventi pas mus.

Tai, ką girdėjo Frankas, — ką mes visi dažnai girdėdavom, kai treneris Bobas gyveno su mumis, — buvo mums virš galvų atsispaudimus ir atsisėdimus iš gulimos padėties darančio senelio kambario grindų (mūsų lubų) girgždėjimas.

— Čia Ajovos Bobas, — kartą sušnibždėjo Lili. — Jis nori visada būti geros formos.

Šiaip ar taip, į išleistuvių šokių vakarą Meri Beits nusivedė ne Vinas Beris. Beitsų šeimos pastorius, daug vyresnis už mano mamą, bet dar nevedęs ir nesusižadėjęs, buvo labai malonus ir ją pakvietė.

— Man prailgo tas vakaras, — pasakojo mums mama. — Jaučiausi prislėgta. Svetima gimtajame mieste. Bet labai greitai tas pats pastorius mane sutuokė su jūsų tėvu!

Jie to negalėjo net įsivaizduoti, kai kartu su kitais tą vasarą viešbutyje dirbusiais pagalbininkais buvo „supažindinti“ ant pasakiškai žalios, išpuoselėtos „Arbutnoto prie jūros“ pievelės. Net personalo supažindinimas ten buvo labai ceremoningas. Vardu ir pavarde pašaukta mergina iš merginų bei moterų eilės ir vaikinas iš kitos, vaikinų bei vyrų, eilės buvo pristatomi vienas kitam tarytum kokie šokių partneriai.

„Čia Meri Beits, ką tik baigusi Tompson mergaičių seminariją! Meri padės viešbutyje ir patarnaus restorane. Jai patinka plaukioti laivu, ar ne, Meri?“

Padavėjai ir padavėjos, sporto aikštelių prižiūrėtojai ir golfo patarnautojai, laivo personalas ir virtuvės darbuotojai, visokie pagalbiniai darbininkai, administratorės, kambarinės, skalbėjai, santechnikas ir orkestro muzikantai. Pramoginiai šokiai buvo labai populiarūs; kurortai, įsikūrę toliau į pietus, — tokie kaip Vijersas Lakonijoje arba Hampton Byčas, — vasarą kviesdavosi garsius orkestrus. Bet „Arbutnotas prie jūros“ turėjo savo orkestrėlį, kuris santūria Meino maniera mėgdžiojo bigbendą.

„O čia Vinslou Beris, kuriam labiau patinka, kai žmonės jį vadina Vinu! Ar ne, Vinai? Jis rudenį važiuos į Harvardą !“

Mano tėtis pažvelgė į mano mamą, kuri šyptelėjo ir nusuko veidą į šalį — taip pat nesmagiai pasijutusi dėl jo kaip ir dėl savęs. Ji anksčiau nė nepastebėdavo, koks jis patrauklus; jo kūnas buvo toks pat tvirtas kaip trenerio Bobo, tačiau Dejerio berniukų mokykla jį išmokė gerų manierų, jis įprato gražiai rengtis ir plaukus kirptis taip, kaip kirpdavosi bostoniečiai (o ne Ajovos gyventojai). Jis atrodė taip, tarytum jau būtų mokęsis Harvarde, nors tada mama ir pati gerai nesuprato, kodėl taip pagalvojo.

— Oi, nežinau, kodėl man į galvą atėjo tokia mintis, — pasakojo ji mums, vaikams. — Na, gal atrodė toks kultūringas. Kaip vaikinas, kuris žino, kiek galima gerti, kad nebūtų bloga. Jo akys buvo tokios tamsios, spindinčios, ir kai tik į jį pažvelgdavai, atrodydavo, kad jis ką tik žiūrėjo į tave, bet niekaip negalėjai pagauti jo žvilgsnio.

Pastarosios savybės mano tėvas neprarado visą gyvenimą; būdami šalia jo, mes visada jausdavom, kad jis mus stebi, atidžiai ir meiliai, — nors, kai pažvelgdavom į jį, jis būdavo nukreipęs žvilgsnį kitur, atrodydavo, kad svajoja arba mąsto apie savo planus, apie kažkokius sudėtingus ir tolimus dalykus. Netgi kai nebematė nieko, — nei mūsų sumanymų, nei kaip mes gyvenam, — jis tarytum „stebėjo“ mus. Tai buvo keistas atitolimo ir šiltų jausmų derinys — ir mano mama pirmą kartą tai pajuto ant tos į jūrą išsikišusios ryškiai žalios pievelės, kurią iš trijų pusių supo pilki Meino vandenys.