Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

„Meino Valstija!“ — suriko kažkas iš orkestro ir papūtė savo dūdą.

Mano mama ir tėvas matė, kaip meškinas pradėjo šokti. Trepsendamas ant užpakalinių kojų, jis nutolo nuo Froido; paskui dribtelėjo ant visų keturių ir porąkart aplėkė aplink motociklą. Froidas stovėjo ant motociklo ir plojo. Meškinas, vardu Meino Valstija, irgi ėmė ploti. Pajutusi, kad tėvas suėmė jos plaštaką, mano mama nesipriešino, — jie neplojo, — ji taip pat spustelėjo jam ranką; juodu neatitraukė akių nuo apačioje šokančio didžiulio meškino, ir mama pagalvojo: man devyniolika metų ir mano gyvenimas tik prasideda.

— Tu tai pajutai, iš tikrųjų ? — visada paklausdavo Franė.

— Viskas priklauso nuo požiūrio, — atsakydavo mama. — Bet kaip tik tai ir pajutau, taip. Pajutau, kad mano gyvenimas prasideda.

— Čia tai bent! — tarstelėdavo Frankas.

— Tai ar aš, ar tas meškinas tau tada patiko? — įsiterpdavo tėvas.

— Nebūk kvailas, — sakydavo mama. — Kalbu apie viską apskritai. Tai buvo mano gyvenimo pradžia.

Tie mamos žodžiai mane pakerėjo taip pat kaip ir tėvo pasakymas apie meškiną („Jis buvo pernelyg senas, kad ir toliau būtų meškinas“). Taip ir sustingau, kai mama pasakė, jog tai buvo jos gyvenimo pradžia; tarytum mačiau mamos gyvenimą, kaip motociklą, ilgai burzgusį vietoje, didinusį apsisukimų skaičių ir pagaliau šokusį į priekį.

O ką įsivaizdavo mano tėvas, paėmęs mamą už rankos tik todėl, kad omarų žvejo laiveliu į jo gyvenimą buvo atgabentas meškinas?

— Supratau, kad jis bus mano meškinas, — pasakojo tėtis. — Net nežinau kaip.

Gal kaip tik todėl, kad žinojo, jog mato tai, kas bus jo, tėvas panoro siekti ir mano mamos.

Dabar suprantate, kodėl mes, vaikai, tiek daug klausinėdavom. Tai gana miglota istorija — tokia, kokias paprastai ir pasakoja tėvai.

Tą vakarą, kai pirmąkart pamatė Froidą ir jo meškiną, mano tėvas su mama net nepasibučiavo. Kai orkestro muzikantai išsiskirstė, o viešbučio darbuotojai patraukė į vyrų ir moterų bendrabučius — į gal ne tokius dailius pastatus, stovinčius atskirai nuo pagrindinio viešbučio korpuso, — mano tėvas su mama nuėjo prie krantinės ir žiūrėjo į vandenį. Gal jie ten kalbėjosi, bet mums, vaikams, niekada nepasakojo, apie ką. Ten tikriausiai stovėjo keletas prašmatnių burlaivių, be to, Meine net prie privačių prieplaukų visada būdavo švartuojamas bent vienas ar du omarų žvejų laiveliai. Gal ten buvo ir kokia nors valtis, gal tėvas norėjo ją pasiskolinti ir truputį pasiirstyti; bet mama turbūt atsisakė. Fort Pofamas tada buvo tik griuvėsiai, ne tokia turistų lankoma vieta kaip dabar; bet jeigu Fort Pofamo krante švietė kokie žiburiai, jie turėjo būti matomi ir iš „Arbutnoto prie jūros“. Plačiose Kenebeko upės žiotyse, ties Bei Pointu, plūduriavo bakenas su žibintu ir skambučiu, o Steidž saloje ir tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintais metais gal jau stovėjo švyturys — mano tėvas niekaip to neprisiminė.

Bet apskritai tais laikais pakrantė turbūt buvo tamsi; taigi kai pasirodė baltas vienstiebis burlaivis, — atplaukiantis iš Bostono arba iš Niujorko: šiaip ar taip, iš pietvakarių, iš civilizuoto pasaulio, — mano mama su tėvu jį matė kuo aiškiausiai ir nenuleido nuo jo akių, kol jis prisišliejo prie prieplaukos. Tėtis pagavo jam mestą švartavimosi lyną; jis mums visada sakydavo, kad jau buvo bepuoląs į paniką, nežinodamas, ką daryti su ta virve, — ar ją prie ko nors pririšti, ar trūktelėti, — bet staiga vyriškis, vilkintis baltu smokingu, juodomis laisvo kirpimo kelnėmis ir avintis elegantiškais juodais batais, liuoktelėjo nuo denio, kopėčiomis užlipo ant prieplaukos ir paėmė virvę iš jo rankų. Tas vyriškis, regis, be jokių pastangų nutempė burlaivį iki prieplaukos galo ir švystelėjo virvę atgal ant denio. „Tu laisvas!“ — sušuko žiūrėdamas į laivą. Ir mano mama, ir tėtis tvirtino, kad tame laive nematė nė vieno jūreivio, tačiau burlaivis tyliai čiūžtelėjo tolyn, atgal į jūrą, — geltonos jo šviesos tolo lyg skęstančio stiklo atšvaitai, — o smokingu vilkintis vyriškis pasisuko į mano tėvą ir tarė: „Ačiū už pagalbą. Tu čia naujokas?“

„Taip, mes abu naujokai“, — atsakė tėtis.

Puikūs to vyriškio drabužiai atrodė nė kiek nenukentėję po kelionės jūra. Kaip vasaros pradžioje, jis buvo labai jau įdegęs; išsitraukęs dailią juodą, plokščią cigarečių dėžutę, jis pasiūlė mano mamai ir tėčiui užsirūkyti. Jie nerūkė. „Tikėjausi, kad spėsiu sušokti paskutinį šokį, — tarė tas vyriškis, — bet muzikantai, matyt, jau nuėjo ilsėtis?“

„Taip“, — atsakė mama. Mano tėvai, devyniolikmečiai, pirmą kartą matė tokį žmogų.

— Jis tiesiog nepadoriai pasitikėjo savimi, — pasakojo mums mama.

— Buvo matyti, kad turtingas, — sakė tėtis.

„Froidas su meškinu jau čia?“ — paklausė tas vyriškis.

„Taip, — atsakė mano tėvas. — Ir motociklas.“

Baltu smokingu vilkintis vyriškis godžiai, bet elegantiškai rūkė, žiūrėdamas į tamsų viešbutį; tik keliuose kambariuose degė šviesa, tačiau lauko žibintų girliandos, apšviečiančios takus, gyvatvores ir prieplauką, plieskė tam įdegusiam vyriškiui į veidą, vertė jį prisimerkti ir atsispindėjo juodame banguojančios jūros paviršiuje.

„Froidas, žinote, žydas, — tarė tas vyriškis. — Gerai, kad išvyko iš Europos. Europoje tuoj nebebus vietos žydams. Man taip sakė mano brokeris.“

Ta svarbi naujiena tikriausiai padarė įspūdį mano tėvui, nekantraujančiam pradėti studijas Harvarde — ir pamatyti pasaulį — ir dar nežinančiam, kad karas jį privers visa tai nukelti tolesniam laikui. Išgirdęs, ką pasakė baltu smokingu vilkintis vyriškis, mano tėvas antrą kartą tą vakarą suėmė mamos plaštaką, ir mama vėl taip pat spustelėjo jam ranką; juodu mandagiai laukė, kada tas vyriškis surūkys cigaretę, arba atsisveikins, arba kalbės toliau.

Bet jis tik pridūrė: „Ir visame pasaulyje tuoj nebebus vietos meškoms“. Jam juokiantis blykstelėjo dantys, tokie pat balti kaip ir jo smokingas; per vėją mano tėtis su mama neišgirdo nei į jūrą įmestos nuorūkos šnypštelėjimo, nei kaip burlaivis vėl priartėjo prie prieplaukos. Staiga vyriškis žengė prie kopėčių, bet tik tada, kai jis vikriai nulipo žemyn, Meri Beits ir Vinas Beris suvokė, kad baltasis laivas slenka apačioje ir atvykėlis kaip tik spėjo nušokti ant jo denio. Niekas niekam nebemetė jokios virvės. Burlaivis, dabar jau nuleistomis burėmis, iš lėto varomas pupsinčio variklio, pasuko į pietvakarius (atgal į Bostoną arba Niujorką) — nebijodamas kelionės naktį — ir tai, ką dar šūktelėjo mano tėvams baltu smokingu vilkintis vyriškis, užgožė variklio burzgimas, į laivo korpusą atsimušančių bangų pliaukšėjimas ir vėjas, nešantis pro šalį kirus (kaip jūros paviršiuje besisūpuojančias puošnias skrybėles su plunksnomis, po šventės girtuoklių sumestas į vandenį). Tėvas visą gyvenimą apgailestavo, kad neišgirdo, ką tada norėjo pasakyti tas vyriškis.

Ne kas kitas, o Froidas mano tėvui pasakė, kad jis tą vakarą matė“ Arbutnoto prie jūros“ savininkę.

„Ja, ten buvo jis, tikrai, — šnekėjo Froidas. — Taip jis ir apsireiškia, tik porąsyk per vasarą. Kartą šoko su čia dirbusia mergina — paskutinį šokį; daugiau mes jos nebematėm. Po savaitės kažkoks kitas žmogus atvažiavo paimti jos daiktų.“

„Kokia jo pavardė?“ — pasidomėjo tėtis.

„Gal jis ir yra Arbutnotas, supranti? — tarė Froidas. — Kažkas sakė, kad jis olandas, bet jo pavardės aš niekad nesu girdėjęs. Tačiau jis viską žino apie Europą — tai jau tikrai!“