Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— Tai buvo juodas meškinas, — pasakodavo tėvas, — jis svėrė keturis šimtus svarų ir atrodė kiek paniuręs.

— Ursus americanus, — sumurmėdavo Frankas. — Jis buvo nenuspėjamas.

— Taip, — linktelėdavo tėvas, — bet geraširdis, dažniausiai.

— Jis buvo pernelyg senas, kad ir toliau būtų meškinas, — pagarbiai sakydavo Franė.

Paprastai tais žodžiais tėvas ir pradėdavo pasakoti — taip jis pradėjo savo istoriją ir tąsyk, kai aš, kiek pamenu, ją girdėjau pirmą kartą. „Jis buvo pernelyg senas, kad ir toliau būtų meškinas.“ Aš sėdėjau mamai ant kelių ir jaučiau, kad niekada nepamiršiu šios akimirkos ir šios vietos: mane laiko mama, šalia manęs Franė, įsitaisiusi tėčio glėbyje, Frankas visas įsitempęs sėdi atskirai — sukryžiavęs kojas ant nudriskusio rytietiško kilimo su pirmuoju mūsų šeimos šunimi, Bėda (kurį vėliau teko užmigdyti, nes jis baisiai bezdėjo).

— Jis buvo pernelyg senas, kad ir toliau būtų meškinas, — pradėjo pasakoti tėvas. Aš žiūrėjau į Bėdą, į mūsų kvailą, meilų labradorą, ir jis, išsidriekęs ant grindų šalia Franko, susivėlęs ir pasmirdęs, vis didėjo, kol pasidarė kaip meškinas, o paskui ėmė senti, zmekti ir vėl tapo paprasčiausiu šunimi (nors iš tiesų Bėda niekada nebuvo „paprasčiausias šuo“).

Neprisimenu, kad tą pirmą kartą su mumis būtų buvusi Lili ar Egas, — jie tikriausiai buvo dar labai maži ir negalėjo dalyvauti pokalbyje, bent jau sąmoningai.

— Jis buvo pernelyg senas, kad ir toliau būtų meškinas, — pasakė tėtis. — Jau tuoj turėjo padžiauti kojas.

— Bet kaip jis tada būtų vaikščiojęs?! — sušukom visi drauge; tai buvo įprastinis mūsų — Franko, Franės ir mano — šūksnis, išmoktas atmintinai. O vėliau, kai tą istoriją įsiminė ir Lili, ir netgi Egas, prisidėdavo ir jie.

— Tas meškinas jau nebejausdavo malonumo linksmindamas žmones, — pasakodavo tėtis. — Jis tiesiog atlikdavo savo numerį, ir tiek. Ir iš visų žmonių, gyvūnų ir daiktų jis mylėjo tik tą motociklą. Todėl aš turėjau pirkti ir motociklą, kai nusipirkau meškiną. Kaip tik todėl meškinas palyginti lengvai išsiskyrė su savo dresuotoju ir liko su manimi; tas motociklas meškinui buvo svarbesnis už visus dresuotojus.

Vėliau Frankas bakstelėdavo Lili, kurią buvo išmokęs paklausti:

— O koks buvo to meškino vardas?

Tada Frankas, Franė, tėtis ir aš vienu balsu sušukdavom:

— Meino Valstija!

Tas kvailas meškinas buvo vardu Meino Valstija; mano tėvas jį nusipirko tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintųjų vasarą — ne tik jį, bet ir trisdešimt septintais metais pagamintą motociklą „Indian“ su savadarbe priekaba — už du šimtus dolerių ir geriausius skrynelėje turėtus vasarinius drabužius.

Mano tėvas ir motina tą vasarą buvo devyniolikmečiai; jie abu gimė tūkstantis devyni šimtai dvidešimtaisiais ir užaugo Dejeryje, Naujojo Hampšyro valstijoje, bet augdami stengėsi vienas kito nepastebėti. Tai, kad jie abu, didžiausiai abiejų nuostabai, tą vasarą įsidarbino“ Arbutnote prie jūros“ — kurorto viešbutyje, kuris buvo, kaip jiems atrodė, toli nuo namų, nes Meinas (tais laikais, jų supratimu) buvo toli nuo Naujojo Hampšyro, — tikriausiai yra vienas iš tokių logiškų sutapimų, kokiais dažnai būna pagrįstos geros istorijos.

Mano mama dirbo kambarine, be to, vilkėdama savo pačios drabužiais, dar patarnaudavo prie pietų stalo ir padėdavo nešioti kokteilius per vakarėlius, rengiamus pavėsinėse ant žolės (tuose vakarėliuose dalyvaudavo golfo, teniso bei kroketo žaidėjai ir iš varžybų grįžę buriuotojai). Mano tėvas padėdavo virtuvėje, nešiodavo lagaminus, lygindavo aikšteles aplink golfo duobutes ir žiūrėdavo, kad baltos linijos teniso aikštyne būtų tikrai baltos ir tiesios ir kad netvirtai ant kojų besilaikantys poilsiautojai, kuriems apskritai nereikėjo plaukioti laivu, išliptų ant prieplaukos ir nuo jos į krantą nesusižeidę ir nesušlapę.

Tam vasaros darbui pritarė ir mano mamos, ir tėčio tėvai, nors mama ir tėtis pasijuto pažeminti, kai ten susitiko. Jie pirmą kartą leido vasarą ne Dejeryje, ne Naujajame Hampšyre, ir abu, be abejo, įsivaizdavo, kad tame prašmatniame kurorte, kur niekas jų nepažįsta, galės bent kiek pasipuikuoti. Mano tėvas buvo ką tik baigęs privačią Dejerio berniukų mokyklą ir jau priimtas į Harvardą — nuo rudens galėjo pradėti lankyti paskaitas. Jis žinojo, kad ten vyks tik keturiasdešimt pirmųjų rudenį, nes buvo pasiryžęs pirma užsidirbti pinigų mokslams; tačiau tą trisdešimt devintųjų vasarą „Arbutnote prie jūros“ mano tėvui būtų buvę malonu leisti kitiems viešbučio patarnautojams bei svečiams manyti, kad į Harvardą jis keliaus iš karto, tais pačiais metais. Bet kadangi ten buvo ir mano mama, — užaugusi tame pačiame miestelyje ir žinanti, kaip viskas yra iš tikrųjų, — tėtis turėjo visiems sakyti tiesą. Jis vyksiąs į Harvardą, kai užsidirbsiąs pinigų sumokėti už mokslą; žinoma, nemenkas laimėjimas buvo jau vien tai, kad jis išvis galėjo ten mokytis; dauguma Naujojo Hampšyro valstijos Dejerio miestelio gyventojų labai nustebo sužinoję, kad jis priimtas į Harvardą.

Mano tėvas, Vinslou Beris, Dejerio mokyklos futbolo trenerio sūnus, ne visai priklausė mokytojų vaikų kategorijai. Jis buvo vienturtis sportininko sūnelis, ir jo tėtušis, kurį visi vadino treneriu Bobų, tikrai nesimokė Harvarde, — niekas, tiesą sakant, nesitikėjo, kad trenerio Bobo sumeistrautas vaikis bus tinkamas Harvardui.

Robertas Beris į rytinę JAV dalį atkeliavo iš Ajovos — po to, kai jo žmona mirė gimdydama. Bobas Beris, kaip vienišas vyriškis, neseniai tapęs tėvu, buvo jau senokas — trisdešimt dvejų metų. Jis ieškojo vietos, kur jo sūnelis galėtų gauti išsilavinimą, ir mainais, vietoj užmokesčio, siūlė save. Jis pardavė savo, kaip fizinio lavinimo mokytojo, gebėjimus geriausiai iš tų privačių parengiamųjų mokyklų, kurios žadėjo priimti jo sūnų, kai šis bus reikiamo amžiaus. Dejerio mokykla nebuvo kažin kokia vidurinio mokslo tvirtovė.

Gal kadaise ta mokykla ir svajojo apie tokį statusą kaip Ekseterio ar Andoverio, bet dvidešimto amžiaus pradžioje apsiprato su tuo, kad teks eiti į kompromisus. Įkurta netoli Bostono, ji priimdavo kelis šimtus berniukų, nepatekusių nei į Ekseterį, nei į Andoverį, ir dar bent šimtą tų, kurių apskritai niekas neturėjo priimti, ir siūlė jiems standartinę, protingą mokymo programą, — ta programa buvo griežtesnė negu dauguma Dejerio mokykloje dirbančių mokytojų; daugelis jų čia įsidarbino irgi nepatekę kitur. Tačiau Dejerio berniukų mokykla, nors ir ne tokia gera kaip kitos Naujosios Anglijos parengiamosios mokyklos, vis dėl to buvo daug geresnė už tame krašte esančias nemokamas valstybines mokyklas — ir juo labiau už vienintelę Dejerio vidurinę.

Dejerio berniukų mokykla buvo kaip tik tokia, su kokia galima susitarti, taigi treneris Bobas Beris su ja ir sudarė sandėrį: mokykla jam pažadėjo šiokį tokį atlyginimą — ir kad jo sūnus, Vinas, bus priimtas mokytis (nemokamai), kai sulauks reikiamo amžiaus. Nei treneris Bobas, nei Dejerio mokykla nesitikėjo, kad mano tėvas, Vinas Beris, pasirodys esąs toks gabus mokinys. Į Harvardą jis buvo priimtas kaip vienas iš geriausių pretendentų, bet nepateko tarp stipendininkų. Jei būtų baigęs geresnę mokyklą negu Dejerio, gal būtų galėjęs gauti kokią lotynų ar graikų stipendiją; jis manė, kad jam geriausiai sekasi kalbos, ir iš pradžių norėjo kaip pagrindinį dalyką pasirinkti rusų.

Mano mama (kadangi buvo mergaitė) negalėjo mokytis Dejerio berniukų mokykloje; ji lankė privačią mergaičių seminariją, tame pačiame mieste. Tai irgi buvo ne pati geriausia mokymo įstaiga, bet geresnė už valstybinę vidurinę mokyklą; be to, tėvams, nenorintiems, kad jų dukterys mokytųsi kartu su berniukais, nebuvo kitos išeities. Skirtingai nuo Dejerio berniukų mokyklos, kuri turėjo bendrabutį, — jame gyveno devyniasdešimt penki procentai mokinių, — Tompson mergaičių seminarija buvo tik dieninė mokykla. Mano mamos tėvai, kažkodėl dar senesni už trenerį Bobą, norėjo, kad jų duktė bendrautų tik su privačios Dejerio mokyklos berniukais, o ne su vaikinais iš miesto, — mano mamos tėvas buvo jau į pensiją išėjęs Dejerio berniukų mokyklos mokytojas (visi jį vadino Lotynu Emeritu), o mama — gydytojo duktė iš Bruklino, Masačūsetso valstijos, ištekėjusi už Harvardo absolvento; ji vylėsi, kad jos dukteriai taip pat pasiseks. Nors mano mamos mama niekada nereiškė nepasitenkinimo tuo, kad jos Harvardo absolventas išsitempė ją iš Bostono visuomenės į visišką užkampį, ji vis dėlto turėjo vilties, kad — susipažinusi su tinkamu Dejerio berniukų mokyklos auklėtiniu — mano mama bus partempta atgal į Bostoną.