Джон Ирвинг - Naujojo Hampšyro viešbutis [calibre]

— O kaip jis vadinasi? — paklausė mama.

— Na... — sumykė tėtis.

— Nežinai, kaip jis vadinasi? — nustebo treneris Bobas.

— Be abejo, žinau, kaip jis vadinasi! — suirzo tėtis. — „Frico numeris“.

— „Frico numeris “? — nelabai suprato Frankas.

— O kas ten per numeris? — paklausiau.

— Na, — tarė tėtis, — tai tik pavadinimas. Neabejoju, kad jie rodo ne vieną numerį.

— Skamba labai šiuolaikiškai, — pareiškė Frankas.

— Šiuolaikiškai, Frankai? — šyptelėjo Franė.

— Skamba kaip visiškas marazmas, — pasakiau.

— Kas yra marazmas? — nesuprato Lili.

— Kažkoks gyvūnas? — paklausė Egas.

— Nesvarbu, — tarstelėjo mama.

— Manau, turėtume sutelkti dėmesį į Ekseterio savaitgalį, — pasakė tėtis.

— Taip, ir pirmiausia jums patiems, ir man, reikėtų persikraustyti, — tarė Ajovos Bobas. — Turėsim daug laiko aptarti, kas bus vasarą.

— Viešbutis iš anksto rezervuotas visai vasarai? — dar paklausė mama.

— Matai? — atsakė tėtis. — Čia tai bent verslas! Jau pasirūpinom ir vasara, ir Ekseterio savaitgaliu. Bet nesiblaškykim. Dabar visi turim ten persikelti.

Tą savaitgalį, kai iki rungtynių su Ekseteriu buvo likusi viena savaitė, Ajovos Bobo legionieriai devynis kartus nunešė kamuolį už varžovo vartų linijos — ir iškovojo kaip tik devintą pergalę iš eilės, be jokių pralaimėjimų. Franė viso to nematė; ji nusprendė nebebūti komandos šokėja. Tą šeštadienį mudu su Frane padėjom mamai į „Naujojo Hampšyro“ viešbutį pervežti paskutinius daiktus, kurių savo furgonais nebuvo pervežę baldų gabentojai; Lili ir Egas išėjo su tėčiu ir treneriu Bobų žiūrėti rungtynių; Frankas, žinoma, grojo orkestre.

Iš viso, per visus keturis aukštus, buvo trisdešimt kambarių; mūsų šeima užėmė septynis kambarius, per du aukštus, pietrytiniame pastato kampe. Viename pusrūsio kambaryje karaliavo ponia Urik; taigi, kartu su ketvirtame aukšte esančia Makso priebėga, turėjome dvidešimt du kambarius svečiams. Bet vyresniajai padavėjai bei kambarinei, Rondai Rei, buvo skirtas dienos poilsio kambarys, antrame aukšte, — kad ji galėtų susikaupti, kaip sakė tėčiui. Ir dar du kambariai pietrytiniame kampe, trečiame aukšte, kaip tik virš mūsų, rezervuoti Ajovos Bobui. Tai reiškė, kad svečiams lieka tik devyniolika numerių, ir tik trylika iš jų su vonios kambariais; šeši numeriai buvo su tais nykštukiniais patogumais.

— Tikrai pakanka, per akis, — sakė tėtis. — Juk mūsų miestelis mažas. Ir nelabai patrauklus.

Buvo aišku, kad cirkui, pavadintam „Frico numeriu“, kambarių tikriausiai pakaks, bet mes nerimavom, kaip susitvarkysim Ekseterio savaitgalį, kai viešbutis, kaip tikėjomės, bus sausakimšas.

Tą šeštadienį, kai persikraustėme, Franė aptiko vidaus telefoną ir visuose kambariuose nuspaudė garso priėmimo mygtukus. Kol kas kambariai, žinoma, buvo tušti, bet mes mėginome įsivaizduoti, kad klausomės, kaip juose įsikuria pirmieji svečiai. Ta garsiakalbių sistema, kaip ją vadino tėtis, buvo likusi nuo Tompson mergaičių seminarijos laikų — taip mokyklos direktorius ar direktorė galėdavo visas klases sukviesti į gaisrinio mokymo pratybas, o trumpam iš klasių išėję mokytojai klausydavosi, ar mokinės neišdykauja. Tėtis manė, kad jei pasiliksim tą vidaus telefono sistemą, kambariuose nereikės įprastų telefonų.

— Jie galės šauktis pagalbos vidaus telefonu, — šnekėjo tėtis. — Ir mes gal juos taip žadinsim pusryčių. O jeigu jie norės kam nors paskambinti, galės naudotis įprastu telefonu registratūroje.

Tačiau tai, kad pastate yra garsiakalbių sistema, be abejo, reiškė, kad galėsime klausytis, ką svečiai daro savo kambariuose.

— Etikos požiūriu tai neįmanoma, — pasakė tėtis, bet mudu su Frane netvėrėme nekantrumu.

Tą šeštadienį, kai persikraustėme, normalaus telefono neturėjome nei registratūroje, nei savo pačių kambariuose; neturėjome ir paklodžių bei užvalkalų, nes skalbykla, su kuria mes, kaip viešbutis, sudarėme sutartį, turėjo rūpintis ir mūsų šeimos skalbiniais, bet tik nuo pirmadienio. Ir Ronda Rei turėjo pradėti dirbti nuo pirmadienio, tačiau ji, kai atvažiavome, jau buvo ten, „Naujojo Hampšyro“ viešbutyje: apžiūrinėjo savo dienos poilsio kambarį.

— Man jo būtinai reikia, suprantat, — pasakė ji mamai. — Na, aš gi negaliu rytais bėgti kloti lovų vos baigusi patarnauti pusryčiaujantiems svečiams, prieš paduodama priešpiečius, neturėdama kur prigulti. O tarp priešpiečių ir vakarienės, jeigu neprigulu, jaučiuosi bjauriai — visa. Be to, jeigu jūs gyventumėt, kur gyvenu aš, tai išvis nenorėtumėt grįžti namo.

Ronda Rei gyveno Hampton Byče, kur dirbo padavėja ir klojo lovas vasarotojams. Ji seniai ieškojosi nuolatinio darbo kokiame nors viešbutyje — ir, kaip įtarė mano mama, galimybės visam laikui pabėgti iš Hampton Byčo. Ronda buvo maždaug mamos amžiaus ir tvirtino prisimenanti, kaip Erlas vaidindavo bingo salonuose bei kazino. Bet jo numerio šokių aikštelėje ji nematė; prisiminė tik orkestro pakylą ir Erlo „Kreipimąsi dėl darbo“.

— Bet aš niekad netikėjau, kad ten tikras meškinas, — pasakė ji Franei ir man, kai mudu žiūrėjom, kaip ji savo poilsio kambaryje išsiima daiktus iš nedidelio lagaminėlio. — Na, — pridūrė Ronda, — maniau, kam gi būtų malonu žiūrėt, kaip nusirengia tikras meškinas?

Mes nesupratom, kam Ronda išsiima naktinius marškinius, jei neketina šitame dienos poilsio kambaryje nakvoti; Franė į šią moterį žiūrėjo smalsiai, — o man ji atrodė netgi egzotiška. Jos plaukai buvo dažyti; negalėčiau pasakyti, kokios spalvos, nes tokių spalvų iš tikrųjų nebūna. Ne raudoni ir ne gelsvi, veikiau kažkokio keisto plastiko ar metalo atspalvio, ir man knietėjo juos pačiupinėti. Rondos Rei kūnas, kadaise, kaip įsivaizdavau, buvęs toks pat stiprus kaip Franės, o dabar jau kiek aptukęs, tebebuvo tvirtas, bet kažkaip nenatūraliai įsitempęs. Gerai nesuvokiau, koks kvapas nuo jos sklinda, tačiau Franė, kai išėjom iš Rondos kambario, mėgino man paaiškinti.

— Prieš dvi dienas ji pasikvepino riešą, — pasakė Franė. — Supranti?

— Taip, — linktelėjau.

— Tačiau tada buvo be laikrodžio — jos laikrodį tada segėjo brolis... arba tėvas, — pasakojo Franė. — Na, kažkoks vyriškis, kuris kaip reikiant prakaitavo.

— Aha, — vėl linktelėjau.

— Paskui Ronda užsisegė tą laikrodį ant pakvėpinto riešo, ir segėjo jį visą dieną, kai perklojinėjo lovas.

— Kokias lovas? — paklausiau.

Franė akimirką pagalvojo.

— Lovas, kuriose miegojo labai keisti žmonės, — tarė.

— To cirko, „Frico numerio“, artistai! — pasakiau.

— Taigi! — pritarė Franė.

— Visą vasarą! — sušukom vienu balsu.

— Taigi, — pasakė Franė. — Ir tas nuo Rondos sklindantis kvapas, kurį mes užuodžiam, yra jos laikrodžio apyrankės kvapas — po viso to.

Tai buvo gana tikslus apibūdinimas, bet aš maniau, kad tas kvapas vis dėlto malonesnis — na, šiek tiek. Prisiminiau Rondos Rei kojines, kurias ji pasikabino savo poilsio kambario sieninėje spintoje; pamaniau, kad jei pauostyčiau tų jos mūvėtų kojinių pakinklius, pajusčiau tikrąjį jos kvapą.

— Žinai, kodėl ji mūvi tomis kojinėmis? — paklausė manęs Franė.

— Ne, — atsakiau.

— Kažkoks vyriškis apipylė jai kojas karšta kava, — pasakė Franė. — Tyčia. Norėjo nuplikyti.

— Iš kur tu žinai? — paklausiau.