Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Kita mergina stovėjo priešais motociklą, pirštu braukdama per sankabos lyną ir rankinį stabdį; buvo tikra džiūsna, vieni kaulai ir oda, o krūtų – nė ženklo. Veidas buvo išgeltęs, o burna plati liūdnai nusvirusiais lūpų kampeliais. Užtat akys atrodė tokios pat švelnios kaip orikso.

– Ką gi, Zigi, – tariau, – matyt, tokia Dievo valia.

Dar nebuvo nė dešimtos valandos ryto.

Keista Dievo valia

– Grafai, – tarė Zigis, – rubuilė tikrai man netinka, garbės žodis.

Tačiau priėję arčiau pastebėjome, kad merginos lūpos pamėlusios, lyg ji būtų ilgai mirkusi vandenyje ir sušalusi.

Ir Zigis tarė:

– Iš pažiūros džiūsnelė nelabai sveika. Gal tu, Grafai, galėtum ja pasirūpinti?

Kai pagaliau priėjome prie jų, rubuilė tarė savo draugei:

– Dabar matai? Argi nesakiau, kad bernai keliauja?

Ir ji šoktelėjo ant sėdynės, šlaunimis suspausdama benzino baką.

– Ką gi, – tarė Zigis, – kėslaujate motociklą nuvaryti, ką?

– To dar betrūko, – tarė rubuilė. – Bet aš moku vairuoti ir, jei norėčiau, galėčiau jį nuvaryti.

– Kaip kažin ką, galėtum, – tarė Zigis.

Delnu plekštelėjęs per benzino baką, jis pastukseno pirštais į jos kelį.

– Pasakyk, kad valdytų rankas, – tarė džiūsna. Keistas spazmas sutraukė jai smakrą, ji nesiliovė žaidusi su lynu: jos tampomas, jis galutinai susinarpliojo po motociklo vairu.

– Klausyk, Grafai, – sukuždėjo Zigis. – Kaip tu manai, ar nebūtų pavojinga pasivartyti su šia džiūsnele? Aišku, aš neprieštaraučiau, jeigu tu jos panorėtum. Pasitenkinčiau ir rubuile.

O rubuilė tarė:

– Klausykit, vaikinai, gal pavaišintumėte mus alumi?

– Zoologijos sode mes žinome jaukią vietelę, kur galima išgerti alaus, – pridūrė džiūsna.

– Mes ką tik buvome zoologijos sode, – atsakiau aš.

– Grafai, ji serga pasiutlige, – sukuždėjo man Zigis. – Pasiutlige.

– Betgi jūs neturėjote progos pasivaikščioti po zoologijos sodą su mergužėle už parankių! – tarė rubuilė. – Ir galvą guldau, kad jūs dar nebuvote Tirolio soduose. Ten tokie papartynai, nukloti samanų patalais, kad galima basiems vaikščioti.

– Na, Grafai, – tarė Zigis. – Ką pasakysi?

– Jis tiesiog nestygsta vietoje! – sušuko rubuilė.

– Grafai? – pakartojo Zigis.

– Na, žinoma, – atsakiau. – Juk mes niekur neskubame.

– Kelią mums nurodo Apvaizda, – tarė Zigis.

Taigi patraukėme į Biergarten’ą 2, iš visų pusių lokių apsuptą: visi jie sužiuro į mus, išskyrus Garsųjį Azijos Juodąjį Lokį, kurio narvas buvo taip įrengtas, kad jis nematytų nei Biergarten’o , nei kitų lokių.

Baltieji lokiai pūškavo baseine, retkarčiais garsiai pliūkštelėdami į vandenį. Rudieji lokiai klaidžiojo tai šen, tai ten, tankiu kailiu trindamiesi į grotas, ligi pat žemės kinkuodami galvas, tikriausiai pagal tam tikrą paslaptingą, nuo pat gimimo dienos žinomą ritualą, kurio niekada nepamiršdavo, nors ir kaip toli atsidurdavo nuo tos vietos, kur būtinai reikėdavo itin saugotis.

Pavėjui nuo mūsų staliuko, apsaugoto firminiu Cinzano skėčiu, narve tupėjo nuo šilumos sušutusi porelė Retų Akiniuotųjų Lokių iš Andų – „lokių, kurie atrodo kaip sušaržuoti“. Pasižiūrėjus į juos, dingojosi, kad jie juokėsi visą kelią nuo Ekvadoro iki Austrijos.

Zigis susinervino, kad Biergarten’e nėra ridikėlių. Tamsiaplaukė rubuilė, vardu Karlota, gėrė alų, užsikąsdama pyragaičiais; tačiau džiūsna, vardu Vanga, nieko kita nenorėjo, tik tiršto tamsaus alaus. Zigis graibė po stalu savo rubuilę Karlotą; manosios Vangos ranka pasirodė sausa ir vėsi.

– Ak, man regis, jiems derėtų laikyti daugiau ledo baltiesiems lokiams, o anaiptol ne tokiems kaip jūs, – tarė Vanga.

– Zigiui irgi praverstų gabalėlis ledo, – tarė Karlota. Ir jos ranka nuslydo pastalėn, apgraibomis ieškodama jo pirštų. Jai ant kaktos svyrojo tamsios garbanėlės, sudrėkę blizgantys kirpčiukai.

Akiniuotiesiems Lokiams ant kaktos buvo balta dėmė, nutįsusi iki pat šnervių ir gerklės. Jų žvairos akys žvelgė lyg iš po plėšikų kaukių, tokių pat juodų kaip ir visas jų kailis, gauruotas, keistai susivėlęs, tarytum karvės nuliežtas. Ilgais nagais jie gremžė cementą.

Vargšė Vanga tolydžio laižėsi lūpas, lyg bandydama nustatyti, kurioje vietoje jos suskirdusios ir labiau skauda.

– Ar pirmąkart keliauji? – paklausė ji.

– Et, esu jau keliavęs visur, – atsakiau.

– Ir Rytuose esi buvęs?

– Nuo krašto ligi krašto.

– Ir Japonijoje?

– Ir Bankoke, – atsakiau.

– Kur tas Bankokas? – paklausė Vanga, ir aš švelniai prisiglaudžiau prie jos.

– Indijoje, – atsakiau. – Bankokas Indijoje.

– Aha, Indijoje, – tarė ji. – Ten žmonės labai neturtingi.

– Taip, labai, – pritariau, žiūrėdamas, kaip ji švelniai liečia savo plačią burną – blyškia ranka dangsto siauras lūpas.

– Ei, tu! – sušuko man Karlota. – Neskriausk jos. Vanga, pasakyk man, jeigu tik jis bandys tave skriausti.

– Mudu šnekamės, ir tiek, – tarė Vanga.

– Aha, jis geras, – tarė Karlota ir švelniai įgnybo man pastalėje kojos pirštais.

Akiniuotieji Lokiai prisiglaudė vienas prie kito, petys į petį; vienas paguldė galvą kitam ant krūtinės.

– Grafai, kaip tu manai, ar Karlotai patiktų oriksas? – paklausė Zigis.

– Aš noriu pasižiūrėti į begemotą, – tarė Karlota. – Į begemotą ir raganosį.

– Karlotai patinka dideli, – tarė Zigis. – Tai va, Karlota, oriksas tau bus į pat kirtį.

– Susitiksime prie begemoto baseino, – tariau. Nieku gyvu nenorėjau, kad gležnoji Vanga pamatytų oriksą. Todėl Zigis savo knygelėje užsirašė:

Kartais būtina kur nors padėti tašką.

– Karlota, tas oriksas sukrės tave iki širdies gelmių, – tarė Zigis. Ir Karlota delnu pasiglostė pūpsantį pilvuką.

– Cha! – nusijuokė ji.

Reti Akiniuotieji Lokiai sužiuro į mus atsilošę.

Begemoto aptvaras

Aplink raganosio aikštelę ėjo griovys, o už griovio – tvora. Jeigu raganosis pabandytų taranuoti tvorą, susilaužytų kojas, įvirtęs į griovį; šarvas ant raganosio kelių buvo sueižėjęs kaip saulėje suskeldėjęs molis.

Aikštelė, kuria jis risnojo, buvo plyna, žolė grynai nutrypta. Nedidelė iškiluma, sudžiūvusios, išmintos žemės plotas, tarp begemoto aptvaro ir aukštų metalinių Tirolio sodų vartų. Tirolio soduose atsigulus ant žolės, už medžių lajų ir sodų matyti kelias Maksingo parko link. Sėdint prie papartyno, matyti raganosio nugara – lyg iš medžio išskaptuotos galvos viršus ir rago galas. Kai jis leidžiasi ristele, dreba žemė.

Mudu su Vanga gulėjome papartyne, slapčia sekdami Zigį ir rubuilę Karlotą.

– Kur dabar keliaujate? – paklausė ji.

– Už šiaurės speigiračio, – atsakiau.

– Oho! – šūktelėjo ji. – Aš irgi norėčiau. Kitaip sakant, jeigu keliautum vienas, įsiprašyčiau į draugę.

– Mielai tave paimčiau, – atsakiau. Tačiau, kai įsikniaubiau į jos delną, ji atsisėdo ir vėl sužiuro Zigio ir Karlotos pusėn.

Išgirdome Zigį trimituojant raganosiui: valandėlę jo nemačiau, tik girdėjau jo lyrišką balsą. Jis bliovė kažkur prie pat raganosio aikštelės, buvo girdėti, kaip Karlota krizena. Kai vėl pamatėme juos, susiėmę už rankų, jiedu ėjo kitapus begemoto aptvaro Tirolio sodų vartų link.

Sprendžiant iš beprotiškai spindinčių Karlotos akių, buvo aišku kaip dieną, kad ji pakerėta ne mažiau už mus – paženklinta visam gyvenimui: niekada nepamirš mačiusi oriksą.