Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Zoologijos sodas budo, įvairiais garsais drumsdamas tylą. Savo drumzliname tvenkinyje maurojo vėplys; ant krašto gulėjo nugaišusi žuvis, kurią vakar jis išmetė iš vandens ir nuplaukė žvynais apkibusiais ūsais. Ančių tvenkinyje klegėdami pusryčiavo paukščiai, o tolėliau palei taką daužė narvą kažkoks žvėris.

Retų Paukščių Paviljonas pasitiko klykavimu – mažytės ir didelės ponios maskaradinėmis skrybėlaitėmis pasveikino mus nedarniu choru; viešpataudami virš visų, kondorai neišvaizdžiais apdarais murksojo ant pasvirusių kolonų, tupėjo ant garsingųjų Habsburgų nuvirtusių biustų.

Užgrobę statulų pjedestalus, pro ištemptus tinklus jie iš aukšto spoksojo į griuvėsius. Ant piktžolėmis užžėlusios aslos tysojo išdraskyta avies maita, kai kuriems Pietų Amerikos plunksnuočiams pasibaisėtinai dideliais sparnais ant krūtinės kabojo prikibę mėsgaliai; virš maitos zirzęs spiečius musių apipuolė kondorą, ir jis nubaidė jas kaukštelėdamas balkšvu kaip kaulas dantytu snapu.

– Mūsų sparnuotieji draugai, – tarė Zigis, ir mes nudrožėme toliau pažiūrėti, kas gi daužosi savo narve.

Tai buvo Garsusis Azijos Juodasis Lokys: pritūpęs galiniame narvo kampe, sūpuodamasis užpakaliu tvatino į grotas. Ant narvo kabojo lentelė su lokio aprašu, prisegta prie pasaulio žemėlapio juodai užtušuotu šios rūšies atstovų gyvenamuoju regionu ir raudona žvaigždute, žyminčia vietą, kur jį pagavo – Himalajuose – žmogus, vardu Hinlis Gaučas. Azijos Juodasis Lokys, kaip buvo paaiškinta lentelėje, uždarytas į narvą skyrium nuo kitų lokių, nes „pasiunta“, matydamas savo gentainius; tai labai plėšrus žvėris, buvo rašoma lentelėje, ir jo apgriuvęs trisienis voljeras aptvertas geležinėmis grotomis, nes jis net betoną pragremžia savo nagais.

– Įdomu, kaip jį pagavo tasai Gaučas? – tarė Zigis.

– Turbūt su tinklu, – atsiliepiau.

– O gal tiesiog prikalbino važiuoti į Vieną, – tarė Zigis. Tačiau jis nesitikėjo, kad Hinlis Gaučas galėtų būti kilęs iš Vienos. Veikiausiai jis buvo vienas tų klajūnų britų, drauge su šimtine raumeningų šerpų įviliojęs lokį į iškastą duobę.

– Būtų smagu vėl suvesti jį su tuo Gauču, – tarė Zigis, ir mudu patraukėme žiūrėti kitų lokių.

Dabar taku įkandin mūsų vaikštinėjo daugiau žmonių, ir būrelis žioplių spoksojo, kaip žirafa kasosi smakrą. Statinys priešais mus, skirtas smulkiesiems žinduoliams, buvo prikeltas iš griuvėsių su visomis keturiomis daugiau ar mažiau autentiškomis sienomis, stogu ir užkaltais langais. Viduje kabojo užrašas, skelbiantis, jog čia laikomi naktiniai žvėrys, „kurie visada miega ir kituose zoologijos soduose nerodomi“. Tačiau čia infraraudonaisiais spinduliais apšviestuose storo stiklo narvuose jie elgėsi taip, lyg dabar būtų naktis. Mes matėme juos tamsiai raudonoje prieblandoje, tačiau aplinkinis pasaulis už stiklų jiems atrodė tamsus; jie nieko nenumanė apie savo naktinius įpročius ir nė neįtarė, kad yra stebimi.

Ten gyveno vamzdžiadantis, senus šerius nusitrinantis į tam tyčia pakabintą šiurkščią lentą. Buvo ten kelios milžinės skruzdėdos, nuo stiklų nulaižančios vabzdžius, ir Meksikos medlaipė žiurkė. Ten gyveno didžiaausė lapė ir katininis lemūras, ir dvipirštis tinginys, kuris, kabodamas žemyn galva, tarytum bandė įžiūrėti mus pro stiklą – juodomis akutėmis, daug mažesnėmis už šnirpšles, niūriai stebėjo mus iš kito, jo akimis žiūrint, anaiptol ne tamsaus pasaulio. Tačiau kitiems žvėreliams, priešingai: nei voverinei skraiduolei, nei lieknajam loriui po stikliniu gaubtu kitapus infraraudonųjų spindulių nebuvo nieko įdomaus. Galimas daiktas, tinginiui buvo įdomu kas nors kita; galimas daiktas, todėl jis ir vartė akis, kad jam svaigo galva, kabant aukštyn kojomis.

Takuose tarp narvų tvyrojo tamsa, tik mūsų rankos švietė raudonai, o lūpos atrodė žalios. Ant stiklinio skruzdėdų voljero buvo ženklas: strėlė rodė į latakėlį apatiniame stiklo kampe, einantį į skruzdėdos migį. Prikišus pirštą prie tos vietos, skruzdėda lyžtelėdavo stiklą. Būdavo toks įspūdis, kad liežuvis išlenda pro pertvarą, skiriančią ją nuo aplinkinio pasaulio; aptikus tamsoje pirštą, skruzdėdos akių išraiška pasikeisdavo. Tačiau jos liežuvis buvo visiškai toks pat kaip ir kitų gyvūnų, todėl mums pasirodė, kad mes lyg apsiprantame su tų žvėrelių naktinio gyvenimo įpročiais.

– Ak, Dieve! – sušuko Zigis.

Prie Smulkiųjų Žinduolių Paviljono susirinko daugiau žmonių. Vaikai spygavo, atsidūrę infraraudonųjų spindulių zonoje, – violetiniais plaukais, spindinčiomis rausvomis akimis, jie kaišiojo žalius liežuvius.

Tad mes pasukome iš pagrindinio tako ir patraukėme toliau purvinu takeliu: griuvėsiai nusibodo. Išėjome į atvirą vietą, kur buvo Mišrių Gyvūnų Skyrius, įskaitant Įvairių Rūšių Antilopes. Čia jau buvo įdomiau. Patvoryje uostėsi zebrai, šokinėjo vienas ant kito, šnopavo vienas kitam į ausį; jų dryžiai kryžiavosi su tvoros šešiakampiais, ir nuo to margumyno svaigo galva.

Patvoriu mūsų link bėgo susivėlęs berniukas, vos gaudydamas kvapą ir abiem rankomis laikydamasis už šakumo. Pralėkęs pro mus, sustojo ir pasilenkė, lyg gavęs spyrį į užpakalį. Sudėjęs rieškutėmis rankas, nuleido jas tarp kelių.

– Dievulėli! Kokie kiaušai! – suūbavo jis.

Paskiau vėl pašoko ir purvinu takeliu nuliuoksėjo tolyn.

Be jokios abejonės, jis ką tik matė kardaragį oriksą, antilopę labai ilgais ir beveik tiesiais ragais, užriestais prie pat galvos ir palinkusiais lygiagrečiai su raukšlėta kakta ir blizgančia juoda nosimi; be jokios abejonės, jis ką tik matė seną oriksą skurdžioje medžio paunksnėje saulės zuikučiais ir šešėlių lopais išmargintu sturpliu – švelniu, ilgesingu didelių juodų akių žvilgsniu. Patiną žema, sunkia krūtine ir storu, raukšlėtu sprandu. Nuo aukšto gogo nugaros linija nuolaidžiai leidosi uodegos link. O po uodega ligi pat sudžiūvusių kelių tabalavo nusvirę kiaušai.

– Dieve mano, Zigi, – tariau. – Ar labai dideli, kaip tu manai?

– Patys didžiausi pasaulyje, Grafai, – atsakė Zigis.

Jie kabojo įstrižai, kad tilptų siaurame orikso tarpukojy.

Ir mes perskaitėme informaciją apie Rytų Afrikos oriksus, „puikiausiai apsiginklavusias antilopes“.

– Hinliui Gaučui kinkos būtų per striukos tokiam žvėriui suriesti, nors jis ir vyras su pautais, – pareiškė Zigis.

Gryna teisybė: mes perskaitėme, kad oriksas gimęs Hicingo zoologijos sode, ir ši žinia, be abejo, mus gerokai nuvylė.

Tad purvinu takeliu patraukėme atgal; praėjome nesustodami pro visus storaodžių aprašus, tik dirstelėjome į kengūrėlę – „pačią vikriausią ir garsiausią iš visų kalnuose gyvenančių kengūrų“. Pakreipusi galvą į šalį ir pasirėmusi ant alkūnės, kumštuku ji kasėsi šlaunį. Todėl turėjome gerą progą pamatyti jos pailgą, nuobodžio apniauktą snukutį.

Paskiau mudu praėjome pro Didžiųjų Kačių aprašą, prasmukome pro budrias budėtojo su žaliu priekakčiu akis, pro bilietų kioską, apsuptą pulkelio nekantriai mindžikuojančių žmonių, kurie tai gręžėsi į tą pusę, kur tingiai miauzgė pabudęs liūtas, tai, užvertę galvas, spoksojo aukštyn į žirafą.

Už zoologijos sodo tvoros dvi merginos žavėjosi mūsų motociklu. Viena jų taip susižavėjo, jog įsitaisė ant sėdynės, keliais spausdama benzino baką; tai buvo krūtinga rubuilė juodu megztiniu, užsivertusiu virš pūpsančio pilvuko. Jos šlaunys suvirpėdavo įsitempusios kiekvieną kartą, kai ji spustelėdavo keliais mielą lyg ašarėlė benzino bakelį.