Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Zigi? – pašaukiau, bet jis neišgirdo.

Jis pasuko į šalį nuo aikštės ties Hicingo zoologijos sodu, kur tuo metu riaumojo liūtai, reikalaudami laisvės ir maisto, o Karlota, kaip vaizdavausi, ir varžydamasi, ir žavėdamasi, maitino begemotą.

Naktiniai keleiviai

Praskrieję pro kelis miestelius, nepastebėjome nė vieno Gasthaus’o 3šviesiais langais. Kai kur sodybose dar švyksojo blausūs žiburėliai, veikiausiai ant aukšto, kur paprastai visada dega šviesa, lyg perspėdama: Jeigu ketini įsibrauti į vidų, turėk galvoje, kad žmonės dar nemiega. Be to, yra šuo, o jis niekada nesnaudžia.

Tačiau visi miesteliai skendėjo tamsoje, ir mes prakaukdavome pro juos, nepastebėję nė gyvos dvasios; tik kartą pamatėme vyriškį šlapinantis į fontaną. Mes netikėtai apšvietėme jį, apkurtinę variklio kriokimu, ir jis susmuko ant žemės, kažką bambėdamas, lyg mes būtume naktovidžiu sprogusi megatoninė bomba. Tai atsitiko Krumnusbaumo miestelyje; prieš pat Blindenmarktą Zigis sustojo. Užgesino variklį ir žibintą, ir kelyje įsitvyrojo girių tyluma.

– Ar matei aną žmogų aikštėje? – prabilo jis. – Ar atkreipei dėmesį į miestelius? Tikriausiai taip jie atrodė per karą, kai naktimis būdavo draudžiama degti šviesą.

Ir mudu susimąstėme apie tai, kol mūsų klausą pasiekė slaptingi girių garsai ir tamsoje išryškėjo daiktai .

Tuomet jis vėl įjungė žibintą, ir medžiai tarytum atšoko nuo kelio; į tamsą spruko šimtamečiai nakties sargai – šeškai, pelėdos, Karolio Didžiojo slapukų vaiduokliai.

– Kartą miške radau senovinį šalmą, – tarė Zigis. – Smailiaviršį, su antveidžiu.

Jo balsas užgožė nakties garsus; ir mes pirmą kartą išgirdome upės šniokštimą.

– Upė kažkur priekyje, ar ne? – paklausiau.

Jis numynė starterį, ir mes palengva nuriedėjome toliau. Iškart už Blindenmarkto privažiavome Ibso upę, ir ant tilto Zigis pasuko motociklą šonu. Pagrindinio žibinto apšviesta upė pleveno kaip juoda, vėjo plaikstoma paklodė, tačiau šviesos pluošto nuplieksta vieta atrodė sausa; upė buvo sekli, vanduo skaidrus, ir mes matėme dugno akmenėlius, lyg vandens apskritai nė būti nebūtų.

Paupiu driekėsi medkirčių keliukas, ir šaltame miške kai kur dar slūgsojo sniego lopai; žibinto apšviesti, jie atrodė geltoni ir ten, kur buvo apkritę eglių skujomis, panašūs į nėrinius. Kai kurie medžiai buvo spalvota kreida paženklinti kirtimui; keliukas vingiavo pakrante drauge su upe.

Upės vingyje krantas praplatėjo. Mes pasukome iš kelio ir nuvažiavome rasota žole, ieškodami laukymės. Žolėse šmurkščiojo pelės ir varlės.

Ištempęs ausis klausiausi, ar kur nors nesulos šuo. Jeigu netoliese būtų sodyba, be jokios abejonės, išgirstume lojant šunį. Tačiau girdėjome nebent, kaip šniokščia vanduo ir girgžda vėjo siūbuojamas tiltas, – vėjas klaidžiojo po tankų mišką patyliukais kaip miestietis, sėlinantis į drabužinę, priešingai nei triukšmingi kareiviai, paprastai tarp medžių žvanginantys ginklais.

Ibsas tyliai šniokštė visa tūkstančia srovių srovelių. Mes iškrovėme iš motociklo mantą, kalbėdami pakuždomis, kad neužgožtume nė menkiausio nakties garso. Pakloję ant žemės patiesalus, išbaidėme po apačia palindusią pelę. Mes neišleidome iš akių tilto, tačiau visą tą laiką, kol nemiegojome, niekas juo nepervažiavo. Tilto profilis virš upės vagos buvo vienintelė geometrinė linija dangaus fone; nieko daugiau nebuvo matyti, išskyrus ribuliuojantį vandens paviršių ir vingiuotą medžių kreivę blausiai švyksančiame naktiniame horizonte. Šalia tilto polių tarp uolų teliūskavo vanduo, ir mėnesienoje mirgančios bangelės svaidė atšvaitus.

Zigis sėdėjo ant žemės, įlindęs į miegmaišį.

– Ką matai? – paklausiau.

– Patiltėje turškiančias žirafas.

– Būtų gražu, – tariau.

– Ir dar kaip! – pritarė Zigis. – Ir dar oriksą! Argi nematai, kaip jis brenda per upę, pamerkęs savo pasakiškus kiaušus?

– Kiaušai jam peršals, – tariau.

– Eik jau! – atšovė Zigis. – Oriksui niekas nebaisu!

Gamtos prieglobstyje

Po tiltu riogsojo didelis akmuo, tarytum slenkstis, labai patogus sužvejotiems upėtakiams plauti: vanduo sruvo ant išskrostų žuvų, jų virpančių pilvų, tekėjo žaviais šonais su išsikišusiais standžiais šonkauliais, iki pat viršaus pripildydamas visą ertmę. Užspaudus prarėžtą pilvą, vanduo imdavo tekėti pro žiaunas, iš pradžių rausvas, paskiau visai skaidrus.

Mudu sužvejojome dvylika upėtakių ir išskrostus vidurius sudėjome ant akmens. Paskui, atsisėdę prie motociklo, pradėjome žiūrėti į varnas: nerdamos patiltėn, jos graibstė žuvų vidurius, kol ant akmens nebeliko nieko. Kai saulė išnėrė iš vandens ir pakibo sulig tiltu, mudu nutarėme rasti kokį ūkį ir susiderėti dėl pusryčių.

Kelias buvo minkštas, ir mes, nesugebėję išsilaikyti per vidurį, nuslydome į provėžą; Zigis važiavo neskubėdamas, ir mudu atsilošę mėgavomės kvapais – gardžiai kvepėjo eglių skujomis, dobilais ir tolėliau nupjautu šienu. Miškas pamažu retėjo, už jo aplink plytėjo laukai; upė buvo gilesnė ir sraunesnė, pasipuošusi baltomis putomis, perregima skraiste nuklojančiomis skardžius krantus.

Paskiau kelias ėmė kilti aukštyn, upė leistis žemyn ir tolti, ir mes išvydome miestelį: žemą bažnyčią svogūno pavidalo bokštu, o greta – mūrinius namus, išsirikiavusius vienas šalia kito vienintelėje gatvėje. Netoli miestelio pastebėjome ūkį, ir Zigis pasuko jo link.

Keliukas buvo gryna purvynė, ir mūsų užpakalinis ratas iki pat grandinės įklimpo į lipnų lyg tešlą dumblą ir ėmė suktis vietoje. Pakelėje ganėsi ožka, ir mes pasukome tiesiai į ją, mindami akceleratorių. Ožka metėsi į šalį, kai tik išsikasėme iš pelkės; mes praburzgėme pro kiaulidę, paršeliai išlakstė kaip katės, o kiaulės nurisnojo it apkūnios damos aukštakulniais bateliais. Purvasaugiai, peršliaužę per tyrę, į visas puses taškė grumzlus. Pasprukusi ožka pakėlė ant kojų ūkininką ir jo žmoną.

Kuo nuoširdžiausiai linksmas Herr Gipelis ir jo žmona Frau Freina mielai sutiko mainytis – kavos ir bulvių į pusę mūsų sužvejotų žuvų, be kita ko, kava – skrudintų pupelių.

Mirksėdama išblukusiomis akimis, Frau Freina tarytum kvieste kvietė į vidų: Ak, pažiūrėkite, kokia graži mano virtuvė! Ji stovėjo išdidžiai it kalakutė išpūtusi aukštą motinišką krūtinę.

Pasirodo, tas Gipelis – neprilygstamas kulinaras!

– Jūs puikiai išmanote, kaip dera valgyti žuvį, – tarė jam Zigis.

– Et, mes dažnai valgome upėtakius, – atsakė jis.

Sugriebęs žuvį už uodegos, jis kruopščiai nuvalgydavo mėsą. Viename jo lėkštės krašte kūpsojo krūvelė švarutėlių ašakų.

– Kiek daug upėtakių! – sušuko Freina.

– O juk mudu tik tik pradėjome šitaip gyventi, – tarė Zigis. – Grįžome į gamtos prieglobstį, Grafai! Prie paprastų gamtos dėsnių!

– Va, dailiausia! – tarė Gipelis. – Ėmėte ir priminėte man visokius dėsnius ir įstatymus .

– O juk mes taip gardžiai pavalgėme, – įsiterpė Freina.

– Tačiau nevalia nepaisyti įstatymų , širdele, – tarė Gipelis. – Juodu sužvejojo dvylika upėtakių.

– Et, žinau, – numojo Freina. – Betgi mes nebūtume taip gardžiai papusryčiavę, jeigu jie būtų atnešę tik dešimt .

– Ne daugiau kaip penkias žuvis, – aiškino toliau Gipelis. – Žinoma, pagal įstatymą vienam žmogui leidžiama pagauti penkias. Tačiau mano Freina teisi. Tuomet nebūtume sočiai papusryčiavę.