Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Zigi, metas joti, – priminiau jam.

– Pala, Grafai, – atsiliepė jis. – Aš žiūriu, kaip jie eina iš narvų. Dabar jie tokie pat laisvi kaip ir mudu.

Leidau jam pažiopsoti, žiopsodamas, kaip saulė raudoniu glaisto pievą, o upė gęsta. Mečiau žvilgsnį aukštupio link, tačiau viršukalnių dar nebuvo matyti.

Kelionė niekur

Išnėręs iš slėnio ir debesies naktinių vabzdžių, kelias apsitaisė asfaltu, paskiau vėl virto klampyne, tačiau dabar upė tolydžio slėpėsi nuo mūsų tamsiame eglių tunelyje. Griausmingas motociklo tratėjimas, atsimušdamas į medžių sieną, aidu skriejo drauge su mumis – atrodė, lyg kiti motociklininkai, nesilikdami nuo mūsų, nematomi lėktų per mišką.

Galiausiai mes išnėrėme iš eglyno, nakties oras buvo toks sūdrus, jog teko kvėpuoti atsargiai, mažais gurkšneliais. Priešaky vėl atsivėrė erdvė, kurioje grėsmingai šmėkščiojo migloti pavidalai – juoda kretanti daržinė vėjo varstomais vartais, langų trikampiai, žilpinantys mus įžambiais mūsų žibinto atšvaitais, kažkokia sukumpusi kerėpla – lyg meška, lyg krūmas – staigiai atšoko nuo kelio, per petį žaibuodama į mus akimis, per miegus krūpčiojanti sodyba ir šuo – dirstelėjęs per petį, pamačiau, kaip jis lodamas liuoksi pavymui: blykčiojant mūsų galiniam raudonam žibintui, jo akys tolydžio mažėjo ir pagaliau užgeso užpakaly. Tolėliau plytinčiame slėnyje, nelyginant pakelėje išrikiuotos palapinės, ilga vora driekėsi mažytės medžių viršūnės.

– Man regis, mes pernelyg nutolome nuo upės, – tarė Zigis, perjungdamas pavaras: iš trečiojo peršokęs į antrą, leidosi visu greičiu. Mes lėkėme taškydami juodo purvo purslus, ir, krūtine prisiglaudęs prie jo nugaros, pajutau, kaip jis palinksta į priekį, sekundės dalelę anksčiau, nei motociklas šovė pirmyn – tiesiog lipte prilipau prie jo, tarytum būčiau kuprinė ant jo pečių.

Kelias staiga dingo mums iš po ratų, žibinto šviesa perskrodė naktį, ir man ūmai pasirodė, kad motociklas lakina mus tiesiai į dangų; pagaliau priekinis ratas atsitrenkė į žemę, ir mes pašėlusiu greičiu nugriaudėjome pakalnėn medinio tilto link. Zigis įjungė pirmą pavarą, vis dar mindamas stabdį, ir užpakalinis ratas mestelėjo mus į viršų: motociklas kaip krabas peršoko per lentinį tiltą.

– Anava upė, – tarė Zigis, ir mes pasukome atgal įsitikinti, kad jis neklysta.

Jis pasuko žibintą ir nukreipė šviesos pluoštą į upę, bet ten nebuvo jokios upės. Jis užkūrė variklį, ir mes išgirdome upės šniokštimą – išgirdome, kaip pro tilto lentas švilpia vėjas, ir užuodėme drėgmę – tilto turėklai buvo kiaurai permirkę nuo vandens purslų. Tačiau žibintas apšvietė tik siaurą, tamsoje skendintį tarpeklį: pusiausviros eglės, suleidusios šaknis į skardžius tarpeklio šlaitus, šaukėsi pagalbos tiesdamos šakas ir nedrįsdamos žvilgtelėti žemyn.

Upė pasirinko trumpiausią kelią: kiaurai prasigraužė per kalną. Valandėlę spoksojome į tuštumą. Rytoj turėtume žuvies, jei prieš pusryčius išdrįstume atlikti siaubingus akrobatikos pratimus.

Mudu radome gana plokščią aikštelę patalui pasikloti ir palyginti atokią nuo tarpeklio krašto. Buvo taip šalta, kad mudu tik vargais negalais persirengėme, sulindę į miegmaišius.

– Grafai, – perspėjo Zigis, – jeigu užsimanysi nusišlapinti, žiūrėk, kad nenueitum į kitą pusę.

Tikriausiai mūsų šlapimo pūslės gerai įsiminė jo žodžius arba pernelyg atidžiai klausėsi upės šniokštimo – vėliau naktį mums teko keltis ir vienam, ir kitam. Oho, kaip buvo šalta ir baisu nuogiems eiti per pievą!

– Įdomu, kaip oriksui pavyksta nenušalti savo daikto? – tarė Zigis.

– Man irgi tokia mintis atėjo į galvą, – atsakiau. – Ar tu nemanai, kad jis serga?

– Et, Grafai! – sušuko Zigis. – Man regis, jis sveikas kaip ridikas.

– Ko gero, jis jaučiasi labai pažeidžiamas, – pridūriau.

Ir mudu, jausdamiesi labai pažeidžiami, apsikabinę nuliuoksėjome atgal prie miegmaišių. Viduje dar buvo šilta; mes susirietėme į kamuoliuką, klausydamiesi, kaip aplink šmirinėja pulkai lauko pelių. Naktis pasitaikė tokia žvarbi, kad pelės, tylutėliai prisėlinusios, prisiglaudė prie mūsų maišų ir šiltai sumigo.

– Grafai, aš irgi taip manau, – vėl prabilo Zigis.

– Puiku, Zigi.

– Dievaži, tikrai taip manau, Grafai.

– Na ir kas? – atsiliepiau.

– Kaip tau atrodo, ar Hicingo zoologijos sode yra naktinis sargas? Ar jis budi viduje visą naktį? Ar tik užmeta akį, ir tiek?

– Gal bendrauja su oriksu? – pridūriau. – Bando išgauti jo paslaptį?

– Ne, tik budi, – atsakė Zigis. – Kaip tu manai, ar kas nors ten budi naktimis?

– Žinoma, – atsakiau.

– Ir aš taip manau, – tarė jis.

Įsivaizdavau, kaip sargas kažką bumba lokiams, žadina oriksą, apiberdamas jį nepadoriais klausimais, anksti rytą slampinėja susikūprinęs kaip beždžionė, liuoksi nuo vieno narvo prie kito, erzindamas žvėris jų gimtąja kalba.

– Grafai? – pašaukė mane Zigis. – Ar Smulkiųjų Žinduolių Paviljone esi pastebėjęs bent vienas užrakintas duris? Ar ten esama ko nors panašaus į kamerą?

– Infraraudonųjų spindulių kamerą?

– Juk sargas turėtų kur nors atsipūsti, Grafai. Pasėdėti, išgerti kavos, pasikabinti raktus.

– Klausyk, Zigi, kodėl tu nepamiršti zoologijos sodo ir rezgi visokius planus? – paklausiau. – Gal ketini jį apiplėšti?

– Ak, Grafai, tai būtų nuostabu! Tiesiog neįtikėtina! Imti ir paleisti juos į laisvę!

– Neregėtas negirdėtas dalykas! – atsakiau.

– Ištisas tuntas lokių repečkoja pro didžiuosius vartus, tempdamiesi bilietų kioską, kuriame žmogėnas žaliu lošėjo priekakčiu meldžia pasigailėjimo.

– Juo labiau kad po tokio įvykio būtų nelengva grįžti į Vieną, – atkirtau. – Ko jau ko, o to kuo mažiausiai pageidaučiau.

Atsimerkęs virš galvos pamačiau nuostabias blyškias žvaigždes; skurdžios eglės beviltiškai stengėsi išsiropšti iš tarpeklio. Zigis sėdėjo maiše.

– Ko tu labiausiai norėtum, Grafai?

– Ar esi kada nors matęs jūrą? – paklausiau.

– Tik kine.

– Ar esi matęs „Dabar ir visada“? – paklausiau. – Tai amerikiečių filmas su Debora Ker ir Bertu Lankasteriu. Bertas su Debora plaukiojo banglentėmis.

– Anaiptol ne jūra tuomet tave sužavėjo, Grafai.

– Pasaka, ar ne? – kalbėjau toliau. – Apsistotume kur nors paplūdimyje... gal Italijoje.

– Aš irgi mačiau tą filmą, – tarė Zigis. – Manding, jų subinės buvo pilnos smėlio.

– Šiaip ar taip, norėčiau pamatyti jūrą, – atrėmiau. – Ir pažvejoti kur nors kalnuose.

– Ir paplaukioti banglente su Debora Ker, ar ne, Grafai?

– Kodėl gi ne?

– Ir išdulkinti visą tuntą kaimo mergelių, ar ne, Grafai?

– Na, gal ne visą, – paprieštaravau.

– Bet vieną tikrai, Grafai, ar ne? Vieną, bet tokią, kuri truputį pakeistų tavo gyvenimą, ar ne?

– Būtų visai neblogai, – sutikau.

– Neblogai, Grafai, – atkirto jis. – Eik tu, svajotojau, romantike, paskutinis avigalvi!

– Na, o ko tu nori? – atrėžiau.

– Gerai jau, gerai, eik ir dulkink ką nori, – tarė Zigis ir vėl atsigulė aukštielninkas, iš miegmaišio iškišęs nuogas rankas: žvarbią naktį, blyškiai šviečiant žvaigždėms, jos atrodė tokios pat blyškios. – Zoologijos sodas niekur nedings, – pridūrė jis.

Mečiau žvilgsnį į egles tarpeklyje, tačiau jos dar nebuvo užsikeberiojusios ant skardžio. Zigis nejudėjo; jo plaukai dryksojo ant medžioklinės striukės, atstojančios priegalvį, ant blizgančios žolės. Buvau įsitikinęs, kad jis miega, tačiau prieš užsnūsdamas išgirdau jį tyliai niūniuojant lopšinę: