Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Et! – sušuko gnaibytis linkęs senelis. – Tam didelio mokslo nereikia!

– Kinkos per silpnos! – atrėžė moteriškė. – Kitaip jau seniai skalambytum. Tiesiog miršti, kaip knieti ko nors nusitverti.

Ir šiurkščių veido bruožų merga įžūliai atkišo seneliui kietą užpakalį, paskiau, atsistojusi priešais, delnu perbraukė jam per smakrą ir atšlijusi atsilošė, ko nenusprūsdama nuo laiptų, sijonas užsivertė iki pusiau šlaunų.

– Kinkos per silpnos, – pakartojo ji ir, atšokusi nuo jo, nuliuoksėjo gatve.

– Pažiūrėk į tas ožkas! – sušuko Zigis. – Kodėl jos nebėga? Jos turėtų pabėgti tiems mulkiams iš panosės! Bėkit! – suriko jis.

Į mus sužiuro senelis; nusileidęs keliais laiptais žemyn, atsisėdo šalia mūsų.

– Ką tu sakei? – paklausė.

– Taip ožkos šaukiamos, – atsakė Zigis. – Kartais jos klauso.

Tačiau senelis sugriežė dantimis, įbedęs į jį akis.

– Tu, netikėli, – tarė jis, griebdamas Zigiui už rankos. – Aš tave mačiau, – sukuždėjo, ir Zigis timptelėjęs ištraukė ranką.

– Kur tas šventasis Leonardas ir jo garsieji varpai? – paklausiau.

– Už kalno, – atsakė senelis. – Ne toks jau aukštas tas kalnas, nors, anot kalbų, atrodo lyg Alpės. Bažnytėlė, ir tiek, o ir žmonės ten ne ką gudresni nei čia, nėra ko imti į galvą tuščių plepalų. Skambinti tais prakeiktais varpais didelio išmanymo nereikia!

– Tai ko neskambinate? – paklausė Zigis.

– Didelio čia daikto! – atsakė senelis.

– Eikite ir skambinkite, – tarė Zigis. – Taip paskambinkite, kad jiems galva plyštų! Kad visi lakstytų gatve, užsiėmę ausis!

– Aš nepajėgiu užkopti tais laiptais, – atsakė senelis. – Pusiaukelėj man kvapo pritrūks.

– Aš jus užnešiu , – pasisiūlė Zigis.

– O kas tu toks, kad imtum mane nešioti? – supyko senelis. Ir pakuždėjo man į ausį: – Savo akimis mačiau, kaip jis nušvilpė nuo stalo druskinę, Frau Ertl druskinę, ir įsikišo į tą nei šiokią, nei tokią kišenę.

– Klausyk, Grafai, ko jos nebėga? – tarė Zigis.

Vienas vaikėzas pagavo ožką už kojos, ši spardėsi bliaudama, bet galiausiai nušliuožė laiptais žemyn.

– Tu įsivaizduoji, jog dievaižin ką išmanai apie ožkas, – tarė senelis. – Tu jas išleidai, ar ne? Tau ne visi namie.

Pagaliau parapijiečiams pavyko vieną ožką nutempti nuo laiptų.

– Važiuojam, Grafai, – tarė Zigis.

– Aš viską pasakysiu, – rausdamas tarė senelis. – Našlė Ertl mane laiko nukvakusiu seniu ir neišmanėliu.

– Jeigu jis pasakys, ji pamanys, kad jis visai nukvakęs, ar ne, Grafai?

– Gerai, – tarė senelis, – aš palauksiu, kol jūs išvažiuosite, o tada pasakysiu.

– Matai, Grafai, kaip siaubingai rizikuoja nukvakę seniai! – sušuko Zigis.

Kai mes pajudėjome iš vietos, jiems pavyko nutempti dar vieną ožką. Pirmoji jau stovėjo pašokusi ant kojų, tačiau rubuilė merga laikė pasiglemžusi jos galvą po pažastimi ir stipriai nutvėrusi jai už barzdos.

Ožka stovėjo išsižiojusi – matyt, bliovė, tačiau, motociklui riaumojant, mes nieko negirdėjome.

Knygelėje radosi tokie žodžiai:

Ožkos nesiveržia į laisvę! Betgi jos ne laukinės.

Drąsiau , laukiniai žvėrys !

Pasakų šalis

Mums atvažiavus į Šv. Leonardą, varpininkas vis dar skambino; nuo varpų gausmo drebėjo visa bažnyčia.

– Koks triukšmas! – sušuko Zigis. – Dan! Dan! Dan! – pridūrė, atsigręžęs į varpinę.

Laibutė mergaitė su saldymedžio lazdele pastebėjo jį šaukiant. Ji pažvelgė aukštyn užvertusi galvą, lyg tikėdamasi, kad ant mūsų krinta nutrūkusi varpo šerdis.

– Dan! – sušuko jai Zigis, ir mes žengėme į Gasthof’ą .

Mišios buvo jau senokai pasibaigusios, ir Gasthof’e buvo beveik tuščia. Prie lango stovėjo judrus, puošniai apsirengęs vyriškis, spoksodamas į mūsų motociklą. Kiekvieną sykį, kai jis keldavo alaus kaušą, atrodydavo, kad šliūkštelės jį per petį; jis stovėjo, užmynęs vieną koją ant kitos, netikėtai pasvirdavo ir stryktelėjęs vėl atgaudavo pusiausvyrą.

Nuvargęs baro savininkas, Virtas, skaitė laikraštį, išpleikęs jį ant prekystalio. Mes nusipirkome du butelius atšaldyto alaus, duonos kepaliuką ir sviesto už du šilingus.

Ir nuvargęs Virtas paklausė:

– Viską sudėti į vieną maišelį?

– Žinoma, – atsakiau.

– Sudėsiu į du, – tarė jis. – Aš neturiu tokio didelio maišelio, kuriame tilptų visi pirkiniai.

Dabita prie lango atsisuko taip staigiai, kad mes vos neatšokome.

– Susikiškite butelius sau į subinę! – subliovė jis. – Įdėk duoną į kitą maišelį!

– Viešpatie! – sušuko Zigis. – Kad tave kur!..

– Ką? – suriaumojo dabita ir liuoktelėjo mūsų pusėn. – Kad mane kur?.. Kur? – sužviegė jis, lyg kas nors būtų įstrigę jam gerklėj.

– Verčiau su juo neprasidėkit, – patarė Virtas.

– To dar betrūko! – atkirto Zigis.

– Kitaip jis paduos jus į teismą, – tarė Virtas.

– Į teismą? – nustebau aš.

– Tokia jo specialybė, – atsakė Virtas.

Ir vyriškis, ketinantis paduoti mus į teismą, šūktelėjo:

– Susikiškit savo subines į maišelį!

– Na, palauk, – tarė Zigis.

Tačiau Virtas griebė jam už rankos.

– Verčiau jūs palaukite, – patarė jis. – Jis nesipriešins, kai jam užtvosite, bet paskiau paduos jus į teismą. Skųsis, kad jam sunku kvėpuoti, nes sulaužėte jam žandikaulį, kad bevalgant jam skauda galvą. Matot, ne tiek jau daug pakeleivių užsuka čia pas mus, bet jis nė vieno nepraleidžia neužkabinęs.

– Aš jums tokią bėdą užtaisysiu, kad visą amžių atminsit! – sužviegė bylininkas.

Ir vėl liuoktelėjo mūsų pusėn su kaušu rankoje, laistydamas alų ant grindų.

– Aš jus perspėjau, jis nesimuš, – tarė Virtas. – Jis tik bylinėjasi.

– Protas neneša, – tariau.

– Žinoma, keista, – tarė nuvargęs Virtas tokiu balsu, lyg būtų iš paskutiniųjų kovojęs su snauduliu. – Ir jis netgi laimi bylas, – pridūrė.

– Kaipgi jis sugeba jas laimėti? – paklausė Zigis.

Mes visi trys stovėjome žiūrėdami, kaip jis mindžikuoja vietoje muistydamasis ir virpindamas kelius kaip vaikas, kuris iš visų jėgų stengiasi neprisišlapinti į kelnes. Tačiau jo veidas buvo toli gražu nepanašus į vaiko. Staiga, prasisegęs antuką, jis susipylė alų į kelnes.

– Be to, jis pedalas, – paaiškino Virtas.

Dabita netikėtai vėl liuoktelėjo mūsų pusėn, tik dabar jau netekęs viso žavesio: kraipėsi čia praskėsdamas, čia suglausdamas prasegtą kelnių antuką, alaus putos žliaugė jo koja.

– Tu... tu... – vebleno jis. – Tu... tu...

– Jis paduos jus į teismą! – sušuko Virtas, bet šįkart nespėjo sugriebti Zigiui už rankos.

Nes Zigis stvėrė nuo prekystalio šalmą, dusyk apsuko virš galvos laikydamas už dirželio, ir sviedė apstulbusiam žvitruoliui į galvą, paskiau čiupo už atviro antuko ir trūktelėjęs išmušė iš pusiausvyros. Žmogėnas virto aukštielninkas, kojomis užsiklodamas ir bliaudamas nesavu balsu.

– Kaip kažin ką, – tarė Virtas, – dabar jis paduos jus į teismą, duodu žodį.

– Betgi jūs žolės prisiuostęs, – tarė Zigis. – Be to, galite jam pasakyti, kad mes nuvažiavome į priešingą pusę.

– Žinoma, galiu, – sutiko abejingasis Virtas. – Man vis viena, vaikinai.

Mudu išpuolėme į gatvę, nepasiėmę nė vieno maišelio savo pirkiniams, palikome Gasthof’ą , o jame – patį vangiausią baro savininką, kokį kada nors buvau matęs, drauge su pusgalviu, kuris klykė kaip galą daromas.